– Kranialinė terapija – gana neįprastas terminas ir vargiai ar daug kas su juo susidūręs. Ar žmonės į jus kreipiasi būtent dėl tokios terapijos?
– Paprastai žmonės kreipiasi dėl įprastų skundų – galvos, nugaros, pilvo ir kitų skausmų, nuovargio, padidėjusio emocinio jautrumo, nemigos, taip pat prasto vaiko miego ar pasekmių vaikui po sunkaus gimdymo. Aš asmeniškai šių negalavimų gydymui taikau ir šią metodiką.
Tačiau pastaruoju metu atsiranda ir tokių pacientų, kurie kreipiasi konkrečiai dėl kraniaterapijos. Vieniems šią terapiją rekomenduoja odontologai dėl netaisyklingo sąkandžio, kurį būtina pakoreguoti prieš dedant implantus.
Kita grupė – mažų vaikų tėvai, kurie internete perskaitė, kad jeigu kūdikio galva – netaisyklingos formos, jį reikia parodyti osteopatui, kad šis pakoreguotų kaukolės kaulų padėtį.
Ir vienu, ir kitu atveju tenka aiškinti, kad kranioterapija nėra mechaninis poveikis – kažką paspausi, pasukti, ir galva taps simetriška ar sąkandis visiškai idealus. Metodikos esmė – iš šalies nepastebimas poveikis, kuris atstato natūralų metabolizmą visuose galvos audiniuose. Dėl to galvos forma natūraliai pasikeičia.
Vaikams, tiesa, poveikis greitesnis ir veiksmingesnis nei suaugusiems, kadangi jie dar auga ir galima paveikti jų vystymosi ir augimo procesą. Šiuo atveju mes ne tiek keičiame formą, kiek kaulų augimo ir vystymosi tendenciją. Galvos asimetrija vaikams dažnai susijusi su galvos kompresija, t. y. suspaudimu, kai šis gimdymo metu keliavo gimdymo takais. Gimdymas vaikui yra sudėtingas, ir ypač smarkiai kenčia jo galva.
Kadangi kaukolės kaulai yra paslankūs, gimdymo metu jie užeina vienas ant kito, galva susispaudžia, o vėliau po truputį atsiveria: atsiranda natūrali pulsacija, kuri lemia simetrinį kaulų atsivėrimą. Tačiau jeigu kompresija buvo labai didelė, kaulai iki galo neatsiveria, tai paveikia tiek kaukolės formą, tiek viduje esančius smegenų dangalus; tai turi pakankamai ilgai trunkančių pasekmių, kurias neretai matau, kai ateina pacientai.
Nervų sistema išsaugo atmintį apie gimdymo metu patirtą stresą.
– Apie kokias pasekmes jūs kalbate?
– Dažniausiai sutrinka normalus nervų ir kitų organizmo sistemų vystymasis. Nervų sistema išsaugo atmintį apie gimdymo metu patirtą stresą. Kadangi turiu pakankamai išlavintą jautrumą, šį stresą pajaučiu vos tik uždėjęs rankas ant paciento galvos, tačiau pats žmogus šios įtampos dažniausiai nejaučia. Mat su šia būsena jis gyvena nuo pat gimimo, jam tai atrodo norma.
Žiūrėdami iš šalies į tokius žmones mes galime pastebėti šios įtampos pasireiškimą jo elgesyje ir emocijose. Tokie žmonės turi daugiau psichologinių ir neurologinių problemų.
Įtampa kaukolės kaulinėse struktūrose pasireiškia įvairiausiais sutrikimais – nuo žvairumo ir skoliozės iki hormonų sutikimų ir depresijos.
– Kuo remiasi kraniaterapija ir kaip ji buvo sukurta?
– Kraniaterapija dar vadinama kraniosakraline terapija arba kranialine osteopatija. Terminas kilęs nuo lotyniško žodžio kranium, kuris reiškia kaukolę. Kranialinė terapija remiasi požiūriu, kad žmogaus organizme vyksta nuolatinis judėjimas, netgi kaukolėje. Nors laikomasi nuostatos, kad kaukolėje esantys sujungimai dar vaikystėje taip pat sukaulėja, visgi šie kaulai sujungti paslankiomis jungtimis, kurios suteikia kaukolei elastingumo.
Šios idėjos ir termino autorius – amerikiečių gydytojas osteopatas Williamas Sutherlandas, kuris šiai teorijai, tyrinėdamas kranialinius ritmus, jų prigimtį ir pritaikymo galimybes gydymui, skyrė visą savo gyvenimą.
Jeigu kažkas sutrikę, geriau tai atstatyti ankstyvame amžiuje ir padėti vaikui nuimti įtampas, kurios ateityje trukdys jo raidai.
Kartą, žiūrėdamas į kaukolės kaulus, jis pastebėjo, kad tarp kaulų egzistuoja keisti sujungimai. Kaulai sueina ne lygiagrečiai, kas būtų logiškiau ir efektyviau, bet vienas ant kito. Jis pagalvojo, kad vargu ar tokia forma gamtoje yra atsitiktinė. Taip gimė idėja, kad kaukolės kaulai turi užsidarinėti ir atsidarinėti, nes tokia forma negali būti be tam tikros funkcijos. Niekas juo netikėjo, nes tuo metu vyravo požiūris, kad kaukolė – stabili dėžutė, kaulai juda tik mažiems vaikams, tačiau vėliau jie suauga.
Tačiau W.Sutherlandas buvo taip susižavėjęs savo idėja, kad tyrinėjo toliau ir netgi darė eksperimentus su savimi. Kad sustabdytų kaukolės kaulų mikrojudesius, jis galvą suspausdavo įvairiomis mechaninėmis priemonėmis ir išmokė žmoną, kaip jį po tokių eksperimentų reanimuoti. Taigi jis buvo visiškas fanatikas, su kuriuo gyventi buvo sunku. Natūralu, kad žmona su vaikais neištvėrusi jį paliko. Tačiau W.Sutherlandas visgi savo teoriją apgynė, ir dabar niekam nekyla dėl jos abejonių.
Šiandien visi pripažįsta, kad kaukolės kaulai yra paslankūs ir juda tam tikru ritmu – susispaudžia ir išsiplečia. Tai patvirtino ir šiuolaikinis mokslas – kaukolės mikrojudesiai užfiksuoti tomografu. W.Sutherlandas šį judėjimą pavadino kranialiniu ritmu.
Iš pradžių šis ritmas buvo siejamas tik su mechaniniu kaukolės kaulų judėjimu. Vėliau buvo atrasta, kad impulsai per stuburą persiduoda iki pat kryžkaulio. Dar vėliau W.Sutherlandas atrado, kad šis ritmas egzistuoja visame kūne. Tuomet jis pavadino šį ritmą „Gyvybės kvėpavimu“, kuris persmelkia visas mūsų kūno ląsteles. Tiesiog galvoje dėl kaukolės išsiplėtimo ir susitraukimo yra daugiau galimybių šį ritmą pajausti.
Taikydamas savo atrastus metodus, W.Sutherlandas išgydydavo sunkias judėjimo aparato ir nervų ligas, kurių nesugebėdavo įveikti įprasta medicina. Šie ligoniai būdavo palikti be jokio gydymo. Jis siūlė atsargiai koreguoti kaukolės kaulų padėtį tokiu būdu atstatant natūralų „kvėpavimą“ įvairių ligų gydymui – nuo galvos traumų iki migrenos ir diabeto.
Beje, iki šiol nėra sutarimo dėl šio ritmo prigimties – esu girdėjęs net dvylika teorijų. Šiuolaikinės technikos pagalba taip pat kol kas nepavyksta to išsiaiškinti. Dažniausiai aiškinama, kad smegenyse išsiskiria likvoras (smegenų skystis – red.), kurio išsiskyrimo ritmas ir yra kranialinio ritmo šaltinis. Tačiau tai tik viena iš teorijų ir nebūtinai teisinga.
Kranialinių ritmų priskaičiuojama taip pat ne vienas. Dažnai aprašomas ritmas, kuris kartojasi kas 12–14 sekundžių, tačiau iš tiesų tai streso ritmas. Ritmas, bylojantis apie nervų sistemos pusiausvyrą, turi būti daug lėtesnis. Manoma, kad normalus ritmas – vienas svyravimas per 90 sekundžių.
– Kokie negalavimai šiandien gydomi taikant šią metodiką?
– Kalbant apie gydymą, kad būtų aiškiau, galime išskirti dvi kranialinės terapijos kryptis. Viena iš jų – ritmų atstatymas, antroji – darbas su kaukolės kaulais ir kitomis galvos struktūromis.
Noriu pabrėžti, kad tai labai svarbus natūralus, prigimtinis ritmas, toks pats, kaip kvėpavimas ar širdies plakimas. Jeigu sutrinka kvėpavimas ar pulsas, visi žinome, kokios rimtos pasekmės. Kranianalinio ritmo sutrikimas gal nėra mirtinas, bet jis palaiko visų organizmo sistemų tonusą. Tai integrali sistema, kuri persmelkia visą organizmą ir sinchronizuoja jame vykstančius gyvybinius procesus. Žiūrint į kraniaterapiją iš šio požiūrio taško, ji svarbi bet kokio susirgimo gydymui.
Kalbant siauriau, kraniaterapijos pagalba po įvairių traumų galima mechaniškai atstatyti tam tikros konkrečios vietos kaulų paslankumą, kraujo ir likvoro apytaką bei inervaciją bet kurioje galvos vietoje.
Sistema persmelkia visą organizmą ir sinchronizuoja visus jo gyvybinius procesus.
Osteopatai detaliai mokosi kaukolės anatomijos, žino visų kaukolės kaulus ir nervus. Sukurtos konkrečios technikos, kurios leidžia pasiekti kiekvieną kaukolės kauliuką. Kaukolė, kurios viduje smegenys su visus vidinius procesus reguliuojančiais centrais ir neuronais, – labai sudėtinga struktūra, susidedanti iš 23 kaulų.
Pavyzdžiui, neseniai turėjau pacientę, kuri skundėsi pojūčiu, kad jai kažkas trukdo dešinėje akyje, tarsi kažkas ten užspausta. Šis pojūtis jai atsirado prieš pusantrų metų po persirgtos virusinės infekcijos. Ji buvo pas akių gydytojus, neurologus, tačiau jokių matomų pakitimų jie nerado.
Aš nustačiau, kad šioje vietoje turbūt dėl persirgtos ligos, po kurios sutriko kaulų, susijusių su akiduobe, mikroritmas, atsirado kraujo apytakos ir drenažinio skysčių nutekėjimo sutrikimas. Po kelių procedūrų, kurių metų buvo veikiami su akiduobe susiję kaulai, mums pavyko pasiekti pakankamai gerą klinikinį rezultatą.
Šia terapija galima koreguoti labai daug procesų. Nesakau, kad galime viską išgydyti, bet galime daug ką pagerinti. Ji gali padėti esant galvos skausmams, nemigai, psichoemocinėms problemoms, epilepsijai, alergijai, radikulitui ir pan. Ja gydomų sutrikimų sąrašas tikrai ilgas.
– Kaip atliekama kranialinė terapija?
– Iš šalies gali atrodyti, jog gydytojas tiesiog sėdi, padėjęs rankas ant paciento kūno, ir nieko nedaro. Tačiau taip nėra, organizme intensyviai vyksta atsigavimo procesas.
Pats organizmas niekada sau nekala plaktuku, o naudoja visai kitokius valdymo mechanizmus, susijusius su medžiagų apytaka, metabolizmu. Žmogaus kūnas – labai subtilus mechanizmas, kuris puikiai reaguoja į silpnus signalus. Todėl išorinis poveikis turėtų būti tokios pat prigimties, kad vidiniai procesai galėtų vykti jų natūraliu ritmu.
Vidinių organizmo vibracijų suderinimas – labai galinga gydymo priemonė, kuri gali vykti tik gilios ramybės būsenoje.
Jeigu mes norime padėti organizmui, mūsų poveikis turi būti panašios prigimties. Tiksliai dirbant su silpnais organizmo signalais suaktyvina paties organizmo savireguliacijos procesus. Vidinių organizmo vibracijų suderinimas – labai galinga gydymo priemonė, kuri gali vykti tik gilios ramybės būsenoje. Tuomet psichikai atsiveria galimybė visą dėmesį nukreipti į vidų ir atrasti ten išteklių išgijimui.
Tačiau žmogus šių signalų paprastai nejaučia. Paprastai jis tik jaučia atsipalaidavimą, tam tikrus impulsus, bangas, vibraciją ar šilumą kūno viduje. Kai kurie tiesiog užmiega. Kai kurie pacientai lieka nepatenkinti tokiu gydymu, nes jiems atrodo, kad terapiją jie turi jausti, ji turi būti grubi, o čia jie pagulėjo ir tarsi nieko neįvyko.
Tačiau tai būtent toks gydymo būdas. Ir, mano manymu, tuo jis ir vertingas, kad veikia natūralius vidinius procesus, natūraliai stimuliuoja jų aktyvumą ir palaiko tą procesų kryptį, kuri veda organizmą sveikimo link.
– Ar dažnai šis ritmas būna sutrikęs?
– Pakankamai dažnai. Pavyzdžiui, streso metu ar esant ūmiam susirgimui ritmas padažnėja, o esant lėtinėms ligoms jis susilpnėja. Dažnai pastebiu, kad ritmas būna silpnesnis tam tikrose kūno srityse, kas byloja apie organizmo funkcijų sutrikimus toje srityje.
Buvo vienas pacientas, kuris turėjo tokį keistą pagrindinį skundą. Jis skundėsi, kad jam šąla viršugalvis. Jis net kambaryje turi būti su kepure, o tai jį labai kamuoja. Daugiau skundų jis neturėjo, nors sveria vos 52 kg, jam skauda galvą, pilvą, beveik viską, jis negali normaliai maitintis, tačiau jau prie to pripratęs.
Visi jo kranialiniai ritmai tiesiog sustoję. Ir taip, įtariu, jis gyvena visą gyvenimą. Tarsi viskas jo organizme funkcionuoja, tačiau minimaliu režimu. Todėl pirmoji gydymo užduotis buvo atstatyti natūralius organizmo ritmus. Šis atvejis jau labai išreikštas, tačiau švelnesnių variantų pasitaiko labai dažnai.
Kranialinio ritmo sutrikimus dažnai pastebiu turint vaikus, kurie patyrė sunkų gimdymą. Kartais jis sutrinka po skiepų, esant nepakankamam arba pertekliniam tėvų dėmesiui, po traumų ar tam tikrų persirgtų ligų.
– Taigi ši terapija naudinga vos ne visiems vaikams?
– Jeigu vaikas visiškai sveikas, jam nereikia jokio gydymo. Aš rekomenduoju tėvams parodyti vaikus osteopatui, jeigu buvo sunkus gimdymas, jeigu vaikas dažnai serga, atsiranda psichomotorinės raidos sutrikimų, formuojasi netaisyklinga laikysena, pastebimi regos, dėmesio, sutrikimai, vaikas buvo nukritęs ant nugaros, patyrė galvos traumą ir pan.
Mano įsitikinimu, yra prasmės parodyti vaiką osteopatui, net jeigu nėra kokių nors rimtų problemų. Osteopato rankos gali pajausti menkiausius nukrypimus vaiko organizme, kol jie dar nepasireiškė nemaloniais simptomais. Juolab kad ši terapija kūdikiams ir mažiems vaikams ypač veiksminga.
Būna ir taip, kad tėvai turi daug nepagrįstų baimių, ypač kai vaikas yra pirmagimis. Tokiais atvejais man patinka matyti tėvų akis, kai jie išgirsta, kad su jų vaiku viskas gerai, nors jie buvo įsikalbėję priešingai.
Tačiau gana dažnai būna taip, kad osteopatas mato tai, ko nemato tėvai ar pediatras. Jeigu kažkas sutrikę, geriau tai atstatyti ankstyvame amžiuje ir padėti vaikui nuimti įtampas, kurios ateityje trukdys jo raidai. Ypač svarbu sureguliuoti nervų sistemos aktyvumą, kad ji gautų pakankamą maitinimą, būtų nesuvaržyta, nes tuomet vaiko suvokimas bus gyvesnis, jis bus aktyvesnis, geriau mokysis, lengviau bendraus.
Vaikams ši terapija dėkinga dar ir tuo, kad netaikomas nei mechaninis, nei cheminis poveikis. Taigi vaikai po jos jaučiasi tikrai gerai.
