Paauglys žaloja save: psichologė apie šeimų bejėgiškumą ir tai, ko nereikėtų daryti

Artimųjų savižala dažniausiai tampa nelengvu išbandymu šeimai. Stengiamasi padėti save žalojusiam asmeniui, kuris dažniau būna paauglys, bet vis tik – intensyvias ir neretai labai sunkias emocijas išgyvena ir likę šeimos nariai. Nuo baimės iki bejėgystės ar kaltės jausmo. Medicinos psichologė Justina Slavinskienė kalba apie tai, kaip artimojo savižalą išgyvena šeimos, ir pataria, kaip tikrai nederėtų elgtis tokiais atvejais.
Paauglys
Paauglys / Shutterstock nuotr.

– Savižala yra tas atvejis, kai jau labai aiškiai pamatome, kad žmogui reikia pagalbos. Kaip dažniausiai reaguoja artimieji? Ar dažnai dėl to ir jiems patiems reikia pagalbos, konsultacijų?

– Viena dažniausiai jaučiamų emocijų yra baimė ir nežinia. Šiuos jausmus dažnai lydi pasimetimą rodantis nenuoseklus ir greitas elgesys, ieškant pagalbos susižalojusiam asmeniui. Vėliau artimųjų reakcija labai priklauso nuo to, kas vyksta su susižalojusiuoju: jeigu gaunama pagalba yra greita, apie ją kalbama, į pagalbos teikimo procesą įtraukiami artimieji, jiems gali kilti liūdesys, kaltės, gėdos reakcijos.

Jeigu artimieji neranda greitos pagalbos arba/ir jie nėra įtraukiami į gydymo procesą, jie toliau išgyvena intensyvią baimę, nerimą, pasimetimą, neretais atvejais bejėgiškumo jausmas provokuoja impulsyvias pykčio aplinkai reakcijas.

Į pagalbos teikimo procesą įtraukiami artimieji, jiems gali kilti liūdesys, kaltės, gėdos reakcijos.

Kaip ir save žalojantiems, taip ir jų artimiesiems tikrai neretu atveju reikia pagalbos, ypač jeigu savižalos procesas artimoje aplinkoje pasikartoja dažnai arba/ir su vis sunkesniais savęs sužeidimais. Deja, noriu pastebėti, kad dažniausiai artimieji nedrįsta, neranda laiko patys kreiptis psichologinės pagalbos ar paramos, nes yra susitelkę į save žalojančio asmens „išgelbėjimą“.

Gana dažnai į pirminius psichikos sveikatos centrus savižalą artimoje aplinkoje patiriantys artimieji atsiunčiami psichologo ar psichiatro konsultacijai šeimos gydytojų, po gausybės atliktų fizinės sveikatos patikrų nieko negero neaptikus. Gana dažnai dėl stiprių emocijų slopinimo artimieji patiria nemalonius fizinius pojūčius, kurie kelia rūpestį, bet kartu primena apie būtinybę pasirūpinti savimi.

– Turbūt jau po pirmojo savižalos epizodo artimiesiems kyla baimė, nerimas, kaip palikti žmogų, kaip juo pasitikėti. Kaip jūs siūlote, patariate reaguoti?

– Tikrai baimės, nerimo ir nežinios kyla daug. Pirmiausia svarbu užtikrinti, kad save žalojančiam asmeniui nedelsiant būtų suteikta būtinoji medicininė pagalba. Po to labai svarbu pasirūpinti, kad asmuo kiek įmanoma greičiau gautų psichologo, psichoterapeuto, o poreikiui esant - ir gydytojo psichiatro konsultaciją.

Kol ji organizuojama, natūralu, kad vyksta pokalbis su susižalojusiu asmeniu. Pagrindinė rekomendacija pokalbyje – neneigti to, kas nutiko, tačiau nepulti aiškintis ir išklausyti tokio elgesio su savimi priežasties. Svarbu leisti žmogui kalbėti, leisti ir paskatinti išsakyti jausmus bei emocijas „čia ir dabar“.

Kalbantis labai svarbu nevertinti - blogai ar gerai žmogus pasielgė, perdėtai neraminti žmogaus ar, priešingai, nevertėtų labai kritikuoti ar kaltinti, kad ir kaip kartais artimiesiems, išgyvenantiems beviltiškumą, to norėtųsi.

Shutterstock nuotr./Paauglys
Shutterstock nuotr./Paauglys

– Kokios dažniausiai daromas klaidos?

– Dažniausiai daroma klaida – bandoma itin aktyviai išsiaiškinti savižalos priežastį, puolant pažeidžiamą asmenį, kaltinant ar leidžiant sau spekuliuoti savo turimais paaiškinimais. Iš vienos pusės, normalu, kad artimieji ieško nusiraminimo ir aiškumo, tačiau aktyvios pastangos gauti paaiškinimą verčia save žalojantį asmenį teisintis, o kartu gintis, priešintis ir neatvirauti.

Viena dažniausių klaidų – savižalos veiksmo ir save žalojančio asmens išgyvenamų emocijų neigimas arba sąmoningas ignoravimas. Dažniausiai vedami baimės artimieji, besikalbėdami su save sužalojusiu asmeniu, šneka apie įvairiausius buitinius dalykus, pasakoja apie kitus, trečiuosius, asmenis ir jų gyvenimą, ir nieko neklausia apie save susižalojusį asmenį, jo būseną „čia ir dabar“.

Pasitaiko ir tikrai labai pykstančių artimųjų, kurie kritikuoja save žalojantį asmenį, vertina jį kaip savanaudį, gaištantį artimųjų laiką, nepaklūstantį taisyklėms ir susitarimams šeimoje. Tokia artimųjų reakcija dažniausiai paskatina pakartotinius savęs žalojimo epizodus.

– Dažniausiai, natūralu, artimieji labiausiai bijo, kad savižala prives prie savižudybės. Vis tik, ar visada tai veda to link?

– Nebūtų teisinga sakyti, kad savęs žalojimas visada yra savižudybės procesas. Kartais tai tiesiog itin intensyvių emocijų įveikos netinkama strategija, nesiekiant negyventi. Tačiau gana dažnu atveju, kartu su tyčiniu savęs žalojimu, pasireiškia mintys apie savižudybę, atsiranda svarstymai apie gyvenimą ir mirtį.

Viena dažniausių klaidų – savižalos veiksmo ir save žalojančio asmens išgyvenamų emocijų neigimas

Todėl norisi akcentuoti, kad kiekvienas savižalos atvejis turėtų būti traktuojamas rimtai ir kaskart save žalojantis asmuo turi gauti specialistų teikiamą emocinę-psichologinę pagalbą, o kartais ir psichiatrinę pagalbą, be kurios asmeniui gali būti sunku funkcionuoti.

Kartais save žalojantis elgesys yra tam tikros psichiatrinės būsenos ar epizodo pasekmė. Todėl rekomenduojama apsaugoti nuo pasekmių, bet iš esmės dirbti ir teikti gydymą esminei priežasčiai – pavyzdžiui, neretais atvejais esant klinikinei depresijai.

– Jei neramu dėl žmogaus saugumo, gyvybės, tačiau į specialistą kreiptis jis nelinkęs, kaip elgtis tada?

– Esminė rekomendacija – labai atvirai ir tiesiai pačiam žmogui pasakyti apie jaučiamą neramumą dėl jo saugumo, gyvybės. Dažnai atviras pokalbis, kuriame išsakomas susirūpinimas ir kitos išgyvenamos emocijos bei kvietimas paieškoti žmogui priimtinos pagalbos, gali padėti pasijausti priimtam, todėl ir specialistų pagalba tampa kaip priimtina galimybė.

– Ar įmanoma visiškai išgydyti savižalą, kad ji nesikartotų? Artimieji, matyt, dar ilgai baiminasi dėl asmens saugumo.

– Siekiant, kad savižala nesikartotų, labai svarbu įvertinti, kokiame kontekste ji pasireiškia. Jeigu tai yra sudėtingesnės psichiatrinės būsenos ar epizodo dalis, tuomet būtinas kompleksinis psichiatrinis ir psichologinis/psichoterapinis gydymas, kuris būna ilgesnis, emociškai sudėtingesnis, bet gana dažnu atveju efektas pasiekiamas.

Jeigu savižalos pagrindas – intensyvių emocijų įveika ir nėra būtinas psichiatrinis gydymas, tuomet labai svarbus ilgalaikis psichologinis/psichoterapinis procesas, kurio tikslas – atpažinti ir leisti išjausti intensyvias emocijas bei ieškoti alternatyvių, sveikatai palankių, adaptyvių emocijų įveikos strategijų. Šiame procese itin svarbu artimųjų palaikymas, pasitikėjimas teikiama pagalba ir save žalojančiu asmeniu bei noras padėti pačiam sau.

Normalu, kad artimieji, patyrę nesaugumą dėl artimojo savęs žalojimo, gali ilgai nerimauti ir baimintis, nesijausti užtikrinti, kad artimasis liks gyvas. Kitaip sakant, normalu, kad neramu, baisu ir nesinori prarasti artimųjų, kurie save žaloja. Tokiu atveju labai svarbu patiems artimiesiems kreiptis psichologinės emocinės paramos.

Daugiau informacijos apie pagalbą sau ir artimajam, kur kreiptis ir ką daryti, išgyvenant sudėtingą gyvenimo laikotarpį, rasite puslapyje „Tu esi“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis