Kaip rašoma pranešime spaudai, LSMU Kauno ligoninėje, siekdami padėti darbuotojams lengviau išgyventi krizines situacijas, pagalbą pradėjo teikti Psichiatrijos klinikos specialistai, suformavę krizinio įvykio komandą.
LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos psichologė-psichoterapeutė Aina Adomaitytė – vienas tų žmonių, kurie važiuoja pas krizę patiriančius darbuotojus. Pasaulinės psichikos sveikatos dienos proga ji papasakojo, kaip sekasi teikti pagalbą, o medikams – ją priimti.
– Kokie specialistai priklauso krizinio įvykio komandai?
– Krizinio įvykio komandą šiuo metu sudaro dvi psichiatrės-psichoterapeutės ir aš, psichologė-psichoterapeutė. Komandos tikslas – įvykus kriziniam įvykiui užkirsti kelią krizinių reakcijų chronizacijai tiek organizacijos lygiu, tiek atskiriems įvykio paliestiems žmonėms, stabilizuoti emocinę būseną, padėti rasti individualių bei grupinių resursų siekiant sėkmingai įveikti krizę.
Nenorėčiau teigti, kad jau turime visiškai suformuotą reagavimo į krizinį atvejį algoritmą. Vis dar esame jo kūrimo procese.
Vis dėlto kryptis yra aiški – nuo kovo mėnesio jau turėjome daugiau nei 40 skirtingų veiklų (grupių, psichoedukacijos užsiėmimų, konsultacijų, rekomendacijų), tad matome jų vertę, darbuotojų poreikius, kylančias problemas.
– Kokiais atvejais ši komanda kviečiama?
– Krizinis įvykis – tai netikėtas įvykis, išmušantis iš įprasto gyvenimo vėžių ir stipriai paveikiantis kolektyvą ar jo dalį. Tai gali būti medicininė nesėkmė, komandos skilimas, netikėta kolegos mirtis. Įvykis gali paliesti tik kelis specialistus ar net visą ligoninę.
Nebūtinai pats darbuotojas turi patekti į krizinę situaciją. Mes linkę „matuotis“ kitų žmonių problemas. Galvojama taip: jei kolegai teko išgyventi tam tikrą situaciją, galbūt kito budėjimo metu taip gali nutikti ir man. Žmogus pradeda nerimauti, jaučiasi nesaugus.
Krize gali tapti ir pandeminė situacija. Pavyzdžiui, vedėme edukacinį užsiėmimą darbuotojams, gydantiems COVID-19 pacientus. Šiems žmonėms pandemijos piko metu teko susidurti su išaugusiu pacientų mirtingumu ir sunkia užduotimi – informuoti artimuosius apie netektį. Tokios situacijos paveikia žmones.
Nors mes važiuojame tada, kai mus kviečia, kitose šalyse taikoma įvairi praktika. Pavyzdžiui, Vokietijoje panaši programa ligoninėse veikia daugiau nei 25 metus. Pagalba ten teikiama po kiekvieno sunkaus nepageidaujamo įvykio.
– Kodėl svarbu reaguoti į krizines situacijas?
– Krizė dažnai neigiamai paveikia darbuotojų sveikatą, socialinę ar emocinę gerovę, sukelia nesaugumo jausmą. Neįveikta krizė gali peraugti į depresiją, nerimo sutrikimus, potrauminio streso sindromą. Žmonės, bėgdami nuo blogos savijautos, gali pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar vaistais.
Medikai į darbą ateina gelbėti, tad jiems atsistoti į gelbėjamojo poziciją, pripažinti, kad patiems reikia pagalbos, neretai yra sunku. Dažnai galvojama „atlaikysiu, sugebėsiu, išspręsiu pats“. Tačiau bėgant mėnesiams savijauta prastėja, mažėja darbingumas, gali kilti konfliktų su kolegomis ar pacientais, norisi imti atostogas ar keisti darbą, suabejojama savo profesiniu pasirinkimu. Tik palaipsniui žmogus supranta, kad jam reikėjo pagalbos, o krizė neišsisprendė, bet nebenorima grįžti prie išgyvenimų ir nuo jų pabėgama.
Iš asmeninių darbo ligoninėje patirčių žinome, kokių sunkių emocinių reakcijų kyla skyriuje įvykus nepageidaujamam įvykiui ir kaip svarbu gauti psichologinę pagalbą bei stabilizuoti emocinę savijautą.
Mokslinėje literatūroje rašoma, kad pirmą mėnesį po krizės darbingumas komandoje gali sumažėti iki 10 proc., bet tinkamai pasirūpinus emocine sveikata jis grįžta į ankstesnį lygį.
– O kaip į pasiūlytą pagalbą reagavo darbuotojai? Kokie jų atsiliepimai po susitikimų?
– Gavę kvietimą, suderiname darbo planą, pagalbos teikimo apimtį, sutariame dėl pagalbos teikimo grafiko ir vietos. Tuomet vyksta grupiniai arba individualūs susitikimai su darbuotojais. Jei įvykis palietė tiek darbuotojus, tiek administracijos atstovus, kuriamos atskiros grupės, nes skiriasi pagalbos teikimo mechanizmai. Po susitikimų pateikiame rekomendacijas tolesniam darbui.
Važiuojame pas darbuotojus, kurie mūsų laukia, tad gauname teigiamą grįžtamąją emociją, nes yra poreikis ir poveikis. Dažnai sulaukiame prašymų organizuoti pakartotinius susitikimus – vienkartinio vizito nebuvo. Vienam žmogui gal užtekti ir vieno karto, kad išsipasakotų, o kitam gali prireikti antro, trečio susitikimo, grupinės ar individualios terapijos.
Džiaugiamės, kad mūsų komanda gali sudaryti sąlygas darbuotojams išsikalbėti, padėti geriau suprasti tai, kas vyksta, edukuoti ar nukreipti tolesnei pagalbai. Tyrimai rodo, kad sėkmingas pagalbos planas sumažina darbuotojų įtampą, padeda atkurti darbingumą, kritišką savęs vertinimą, padidina gebėjimą pasinaudoti teikiama pagalba.
Siekiame didinti suvokimą, jog rūpinantis pacientais labai svarbu nepamiršti ir savo pačių psichinės sveikatos.
