Tatjanos mama Galina po gyvosios donorystės dovanos dukrai gyvena su vienu inkstu, tačiau dėl to jos gyvenimo kokybė nė kiek nesuprastėjo, rašoma Nacionalinio transplantacijos biuro pranešime žiniasklaidai.
Tatjanai buvo vos 14 metų, kai ji susirgo sunkia pirmojo tipo cukrinio diabeto forma.
„Mane į ligoninę paguldė per mano gimtadienį, o kitą dieną prasidėjo gyvenimas „ant adatų“. Mama sakė, kad gyvenome labai gerai – skaičiavome angliavandenius, matavome cukraus kiekį kraujyje. Aš tų dviejų metų beveik neatsimenu. Mano atsiminimuose yra likusios tik akimirkos iš ligoninės palatos ir reanimacijos skyriaus“, – prisimena ji.
Sutriko inkstų funkcija
Paauglystė Tatjaną vertė maištauti ir prieš ligą – ji nesileisdavo insulino, nematuodavo cukraus kiekio kraujyje. Tuo metu jos inkstų funkcija pamažu prastėjo.
„Kad inkstai po truputėlį gedo, aš irgi žinojau, nes gydytojai vis sakydavo, kad šlapime rasdavo baltymo. Galų gale inkstų funkcija visiškai suprastėjo.
Tuomet buvau 36-erių. Mane nuolat pykino, jaučiau silpnumą, negalėdavau atsikelti iš lovos. Mano būklė greitai tapo bloga ir reikėjo daryti dializės procedūras“, – pasakoja Tatjana.
Moteris nusprendė atlikti peritoninės dializės procedūras, kurias kasnakt reikia atlikti namuose.
„Aš dializes atlikau vos pusę metų. Buvau įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, bet nebuvo aišku, kada mane pakvies ir ar pakvies“, – pasakoja moteris.
Donore tapo mama
Kadangi Tatjanos savijauta buvo prasta, gydytojai moteriai pasiūlė pabandyti „aplenkti“ transplantacijos laukiančiųjų sąrašą ir tarp artimųjų paieškoti žmogaus, kuris sutiktų padovanoti jai vieną iš savo inkstų.
„Pirmiausiai siūlėsi sesuo, bet ji jaunesnė už mane, jai buvo vos kiek per dvidešimt metų, tad gydytojai nusprendė, kad ji dar per jauna tapti donore.
Mama sutiko išsitirti. Mamos inkstas man tiko ir buvo suplanuota transplantacija“, – pasakoja moteris.
Tatjana su mama Galina į ligoninę atvyko diena prieš suplanuotas operacijas. Jau kitą dieną buvo atlikta transplantacija. Tatjanai pooperacinis laikotarpis nebuvo toks sklandus, kokio buvo viltasi.
„Iš pradžių po inksto transplantacijos prasidėjo mamos dovanoto inksto atmetimas, bet inksto funkciją pavyko atstatyti medikamentais.
Mano mama labai greitai atsigavo po transplantacijos, ji ir dabar kupina energijos. Jos gyvenimui nedaro įtakos tai, kad dabar gyvena su vienu inkstu“, – pasakoja Tatjana.
Moteris šypsosi, kad visada suprato, jog ji yra mamos dalis, tačiau dabar ir joje gyvena dalis mamos.
Džiaugiasi gyvenimu
Tatjana džiaugiasi, kad dėl atliktos transplantacijos nebereikia dializės procedūrų:
„Mano pačios gyvenimas labai pasikeitė, nes nebereikia kiekvieną naktį jungtis prie aparatų. Žinoma, jėgų per daugiausiai neturiu, bet nebereikia kiekvieną kartą važiuojant vis mąstyti, ar pasiėmiau viską, kad galėčiau atlikti dializės procedūras. Dabar aš džiaugiuosi gyvenimu“.
Moteris skatina ir kitus susimąstyti apie organų donorystę bei apie tai pasikalbėti su savo artimaisiais.
„Kartais tenka išgirsti, kai žmonės sako, kad nori pasilaidoti visas ir niekam nieko tikrai neatiduos. Bet juk po mirties pačiam žmogui nebereikės organų. O galbūt jis galėtų padovanoti organus ir taip išgelbėti kitus žmones? Suprantu, kad mirties tema yra baugi, tačiau apie tai reikia kalbėti“, – ragina Tatjana.
Kas yra gyvoji donorystė?
Inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo galutinės stadijos gydymo būdas. Pacientas, kuriam diagnozuota sunki inkstų ligos stadija, kraujas valomas atliekant dializes. Tai atliekama 3 kartus per savaitę po 3-5 valandas trunkančias procedūras. Gydymas dialize yra psichologiškai ir fiziškai sudėtingas, galintis sukelti komplikacijas.
Paprastas būdas išvengti transplantacijos laukimo ir dializės komplikacijų – gyvoji donorystė, todėl apie ją turi žinoti ir artimiausi žmonės, nes būtent jų palaikymas ir pagalba gali padėti susidoroti su sunkia liga, o dovanotas inkstas ligoniui padės grįžti į pilnavertį gyvenimą.
Apie inkstų transplantaciją iš gyvo donoro sergantįjį informuoja jį gydantis nefrologas. Taip pat pat gydantis nefrologas gali kalbėtis ir su sergančiojo artimaisiais, nes susirgus ne visada lengva prašyti neįkainojamos dovanos – donorinio organo.
Gyvoji donorystė – tai organo dovanojimas artimam žmogui. Lietuvoje organą gali dovanoti sutuoktinis arba giminaičiai: tėvas, motina, seneliai, brolis, sesuo, dėdė ar teta.
Persodinant inkstą svarbiausias geras imunologinis suderinamumas – šeimos narių jis paprastai būna geresnis, nei gavus inkstą iš mirusio donoro. Dėl šios priežasties inkstas gali veikti ilgiau ir rečiau pasitaikyti atmetimo reakcijų.
Organo dovanojimas yra saugus – ir donorui, ir recipientui. Prieš transplantaciją inkstą dovanoti norinčiam žmogui atliekami išsamūs tyrimai, o nustačius bent menkiausią riziką – gyvosios donorystės procesas nevykdomas.
Tyrimai rodo, kad donorų sveikata neblogėja. Gera sveikata – svarbus transplantologijos uždavinys, todėl po transplantacijos gydytojai atidžiai stebi tiek recipientą, tiek donorą.
Praėjusias metais Lietuvoje atliktos 5 transplantacijos iš gyvo donoro, 2021 metais – 8, 2020 metais – 3. Šiuo metu inksto transplantacijos laukia 86 recipientai.
Lietuvoje gyvos donorystės modelis taikomas nuo 1974 metų balandžio 25 dienos. Šiuo metu inkstų transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų transplantacijų centruose.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę sutikimą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinė“ arba „Gintarinė vaistinė“ vaistinėje.
