Kviečiame skaityti Jameso Nestoro knygos „Kvėpavimas“ (iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ištrauką, kurioje pasakojama apie senovėje praktikuotą arba šiuo metu tradicijų gaivintojų naudojamą kvėpavimo sulaikymo praktiką, kuri buvo nepelnytai pamiršta.
Chemorecepcija – kas tai?
Įkvėpkite truputį oro pro nosį ar burną. Šiam pratimui tai nesvarbu. Sulaikykite kvėpavimą. Po kelių akimirkų užsinorėsite įkvėpti dar truputį. Augant šiam poreikiui, mintys galvoje pradės blaškytis, o plaučiai įsiskaus. Pasijusite nervingas, siaubingai išgąsdintas ir suerzintas. Pradėsite panikuoti. Pojūčiai visiškai susitelks į tą apgailėtiną, dusinantį jausmą, o vienintelis jūsų troškimas bus įkvėpti dar kartą.
Įkyrią būtinybę įkvėpti sužadina neuronų, vadinamų centriniais chemoreceptoriais, sankaupa smegenų kamiene. Kai kvėpuojame per lėtai ir pakyla anglies dvideginio lygis, centriniai chemoreceptoriai fiksuoja šiuos pokyčius ir siunčia pavojaus signalą smegenims, kurios nurodo mūsų plaučiams kvėpuoti greičiau ir giliau. Kai kvėpuojame per greitai, šie chemoreceptoriai nurodo organizmui kvėpuoti lėčiau ir pakelti anglies dvideginio lygį. Taigi, kaip greitai ir dažnai reikia kvėpuoti, mūsų kūnas nustato ne pagal deguonies, o pagal anglies dvideginio lygį.
Chemorecepcija – viena iš esminių gyvybės funkcijų. Prieš pustrečio milijardo metų, kai išsivystė pirmosios aerobinės gyvybės formos, joms reikėjo susekti anglies dvideginį, kad galėtų jo išvengti. Jų sukurtą chemorecepciją bakterijos perdavė sudėtingesnėms gyvybės formoms. Kaip tik tai sukelia dusimo jausmą, kurį patiriame sulaikę kvėpavimą.
Žmonėms evoliucionuojant, mūsų chemorecepcija tapo plastiškesnė, kitaip sakant, ji gali prisitaikyti ir kisti keičiantis aplinkai. Toks gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų anglies dvideginio ir deguonies lygių padėjo žmonėms apsigyventi ir 250 m žemiau, ir 5 000 m aukščiau jūros lygio.
Šiandien chemoreceptorių paslankumas skiria gerus sportininkus nuo puikių. Dėl jo kai kurie geriausieji alpinistai gali užkopti į Everestą nenaudodami papildomo deguonies, o kai kurie laisvieji nardytojai sulaiko kvėpavimą po vandeniu net 10 min. Visi šie žmonės ištreniravo savo chemoreceptorius ramiai ištverti didelius anglies dvideginio lygio svyravimus.
Bet fizinės ribos – tik pusė darbo. Mūsų psichinė sveikata taip pat priklauso nuo chemoreceptorių paslankumo. S. M. ir vokiečių dvyniai nejautė gniuždančių panikos priepuolių dėl psichinės ligos. Jie negalavo dėl sutrikdyto komunikacijos ryšio tarp chemoreceptorių ir likusių smegenų.
Tai gali atrodyti labai elementaru: aišku, mums išsivysto sąlyginis panikos refleksas, jeigu negalime įkvėpti arba galvojame, kad oro pritrūks. Tačiau nustatyta labai rimta ir sudėtinga mokslinė šios panikos priežastis: paniką sukelia chemoreceptoriai ir kvėpavimas, o ne išorinės, migdolinių kūnų suvoktos psichologinės grėsmės.
Visi šie žmonės ištreniravo savo chemoreceptorius ramiai ištverti didelius anglies dvideginio lygio svyravimus.
Visai tai leidžia manyti, kad per pastaruosius šimtą metų psichologai galbūt taikė netinkamą lėtinių baimių ir su jomis susijusio nerimo gydymą. Baimės – ne vien psichologinė problema, jų negalima išgydyti tik priverčiant pacientus kitaip mąstyti. Baimės ir nerimas taip pat pasireiškia fiziškai. Jie gali atsirasti už migdolinio kūno ribų, senovinėje roplių smegenų dalyje.
18 proc. amerikiečių patiria kokią nors nerimo ar panikos formą, ir šie skaičiai kasmet auga. Galbūt tinkamiausia būtų pradėti juos, kartu ir daugybę kitų pacientų visame pasaulyje, gydyti treniruojant centrinius chemoreceptorius ir likusias smegenis, kad šios lanksčiau reaguotų į anglies dvideginio lygį. Gal reikėtų išmokyti nerimaujančius žmones kvėpavimo sulaikymo meno.
Kvėpavimo sulaikymas
Jau I a. pr. Kr. dabartinės Indijos teritorijoje gyvenę žmonės aprašė sąmoningos apnėjos sistemą, kuri, kaip jie teigė, sugrąžina sveikatą ir užtikrina ilgą gyvenimą. Bhagavadgytoje, hinduistų šventraštyje, parašytame prieš maždaug 2 000 metų, pranajamos kvėpavimo praktikos terminas suvokiamas kaip „sustabdyto kvėpavimo sukelta ekstazė (transas)“. Po kelių šimtmečių kinų mokslininkai parašė kelis tomus ir smulkiai aptarė kvėpavimo sulaikymo meną. Viename iš tekstų Didžiojo nieko meistro iš Sunšano knyga apie kvėpavimą (A Book on Breath by the Master Great Nothing of Sun-Shan) randame tokį patarimą:
Kiekvieną dieną atsigulkite, nuraminkite savo protą, apie nieką negalvokite ir sustabdykite kvėpavimą. Sugniaužkite kumščius, įkvėpkite pro nosį ir iškvėpkite pro burną. Kvėpavimo garso neturi girdėtis. Jis turi būti ypač subtilus ir lengvas.
Kai įkvepiate ligi galo, sulaikykite orą. Dėl to, kad sulaikysite (kvėpavimą), suprakaituos jūsų kojų padai. Šimtą kartų suskaičiuokite „vienas ir du“. Kuo ilgiau nekvėpuokite, o tada atsargiai iškvėpkite. Įkvėpkite dar truputį ir vėl sustabdykite (kvėpavimą).
Jei jums pasidarė karšta, iškvėpkite išleisdami garsą „Ho“. Jei pasidarė šalta, garsiai iškvėpkite ir vėl įkvėpkite sakydami „Čui“. Jei galite šitaip kvėpuoti ir sustabdę kvėpavimą suskaičiuoti iki tūkstančio, jums nereikės nei grūdų, nei vaistų.
Šiandien kvėpavimo sustabdymas dažniausiai siejamas su liga. Įprasta sakyti: „Kvėpuokite.“ Kaip mums sakoma, pavojinga neleisti organizmui gauti pastovaus deguonies srauto. Dažniausiai tai pagrįstas patarimas.
Miego apnėja, arba lėtinė nesąmoningo kvėpavimo sulaikymo forma, yra siaubingai žalinga, kaip dauguma mūsų jau žino, ji sukelia ir paaštrina hipertenziją, neurologinius sutrikimus, autoimunines ligas ir pridaro kitokių bėdų. Kvėpavimo sulaikymas, kai nemiegame, taip pat žaloja organizmą ir yra labiau paplitęs.
Kaip rodo skaičiavimai, iki 80 proc. kontorų darbuotojų kenčia nuo vadinamojo nuolatinio dalinio dėmesio. Mes peržvelgiame el. pašto žinutes, kai ką užsirašome, tikriname tviterį, kartojame viską iš naujo, bet niekada nesukaupiame dėmesio į kurią nors specifinę užduotį. Kai nuolat esame išsiblaškę, kvėpavimas tampa seklus ir nepastovus. Kartais visai nekvėpuojame pusę minutės ar net ilgiau. Ši problema pasirodė gana rimta, tad Nacionalinis sveikatos institutas pavedė keliems tyrėjams, tarp jų dr. Davidui Andersonui ir Margaretai Chesney, ištirti, koks jos poveikis per pastaruosius dešimtmečius. Chesney papasakojo, kad įprotis, vadinamas „el. pašto apnėja“, gali prisidėti prie tų pačių ligų, kaip ir miego apnėja.
Kaip galėjo atsirasti toks skirtumas tarp šiuolaikinio mokslo ir senovės praktikos?
Viską galima paaiškinti valios poveikiu. Kvėpavimo sulaikymo miegodami ar dėl nuolatinio dalinio dėmesio mes nekontroliuojame, tai vyksta natūraliai. Senovėje praktikuotas arba šiuo metu tradicijų gaivintojų naudojamas kvėpavimo sulaikymas yra sąmoningas. Mes patys sau liepiame tai praktikuoti.
Girdėjau, kad jei praktikuojame tinkamai, gali įvykti stebuklai.
Anglies dvideginio terapija
Tvankų trečiadienio rytą Oklahomoje Tulsos centre įsikūrusiame Laureato smegenų tyrimo institute Justino Feinsteino kabinete sėdžiu ant sujauktos sofos. Pro langą priešais mane matyti kartono spalvos dangus ir tarsi išaustas raudonų ir oranžinių lapų peizažas. Feinsteinas sėdi tiesiai po juo ir varto krūvelę mokslinių straipsnių ant plataus rašomojo stalo, ant kurio nėra nė vieno laisvo centimetro. Jis dėvi ant viršaus nešiojamus susegamus marškinius atraitotomis rankovėmis, vasarines šlepetes ir apsmukusias chaki kelnes, kreidutėmis išterliotas jo trejų metų dukrelės. Atrodo protingas ir baugiai nenuspėjamas – kaip ir įsivaizduotumėte neuropsichologą.
Feinsteinas ką tik laimėjo Nacionalinio sveikatos instituto dotaciją tirti, kaip pacientai, turintys panikos ir nerimo sutrikimų, įkvepia anglies dvideginį. Davęs pakvėpuoti šių dujų S. M. ir vokiečių dvyniams, kuriems diagnozuota Urbacho-Wiethe’ės liga, jis įsitikino, kad anglies dvideginis gali ne tik sukelti paniką ir nerimą, bet ir gydyti šiuos negalavimus. Jis nusprendė, kad įkvėpus didelę dozę anglies dvideginio, galima gauti tokią pačią fizinę ir psichologinę naudą, kaip ir naudojant šimtamečius kvėpavimo sulaikymo metodus.
Jis įsitikino, kad anglies dvideginis gali ne tik sukelti paniką ir nerimą, bet ir gydyti šiuos negalavimus.
Tačiau ši terapija nereikalauja, kad pacientai sulaikytų kvėpavimą ar užblokuotų nosiaryklę ir skaičiuotų iki šimto suspaudę kumščius kaip senovės kinai. Pacientai yra pernelyg nerimastingi ir nekantrūs, kad galėtų naudoti tokį intensyvų metodą. Visa tai už juos padarė anglies dvideginis. Jie galėjo ateiti ir galvoti apie ką tik jiems patinka, įkvėpti šiek tiek dujų, grąžinančių jų chemoreceptorius į normalią būseną, ir išeiti. Tai buvo senasis kvėpavimo sulaikymo menas tiems žmonės, kurie yra per daug sunerimę, kad galėtų kvėpavimą sulaikyti.
Toks kvėpavimo sulaikymo pakaitalas arba, kaip Feinsteinas jį vadina, anglies dvideginio terapija buvo naudojama jau apie tūkstantį metų. Senovės romėnai skirdavo mirkymąsi terminėse voniose (jose buvo daug anglies dvideginio, absorbuojamo per odą) kaip vaistą nuo karo žaizdų. Po kelių šimtmečių, Belle Époque (Prancūzijos istorijoje laikotarpis nuo 1880 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. (vert. past.). laikais, prancūzai susirinkdavo Ruaja karštosiose versmėse prancūzų Alpėse ir dienų dienas braidydavo po burbuliuojantį vandenį.
„Keturių mineralinių Ruaja šaltinių cheminės sudėties tyrimas parodė, kad galime naudoti kelis stiprius junginius ir dauguma jų tinkami įvairių ligų sukeltiems negalavimams, kurie nepasiduoda taikant vaistus, naudojamus kasdienėje praktikoje, gydyti“ – rašė George’as Henry’is Brandtas, britų gydytojas, kuris ten lankėsi XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Brandtas kalbėjo apie tokias odos ligas kaip egzema ir psoriazė, taip pat kvėpavimo negalias, pavyzdžiui, astmą ir bronchitą, kurios visos „beveik be išimties buvo išgydomos“ vos po kelių seansų.
Nuo to laiko, kai Brandtas parašė savo ataskaitas, daugybė tyrėjų išbandė anglies dvideginio terapiją širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, svoriui mesti ir imuninei funkcijai stiprinti. PubMed duomenų bazėje įrašius frazę „transderminė anglies dvideginio terapija“ (angl. transdermal carbon dioxide therapy) pasirodo per 2 500 tyrimų.
Kaip įsitikinau, dauguma jų patvirtina Ruaja tyrinėtojų atradimus, padarytus prieš šimtmetį, o graikų dar tūkstančius metų anksčiau: kai organizmą veikia anglies dvideginis, patenkantis iš vandens, injekcijos ar inhaliacijos būdu, daugiau deguonies patenka į raumenis, organus, smegenis ir kitur; jis plečia kraujagysles ir pagerina kraujotaką, padeda sudeginti daugiau riebalų ir yra galinga priemonė daugybei kitų negalavimų gydyti. Išsamią anglies dvideginio tyrimų istoriją ir kai kuriuos kitus išteklius galima rasti www.mrjamesnestor.com/breath.
Ruaja gydytojai galiausiai pradėjo fasuoti anglies dvideginį ir naudoti jį inhaliacijoms. Gydymas buvo toks veiksmingas, kad XX a. pradžioje jis pasiekė valstijas. Jeilio psichologo Yandello Hendersono išpopuliarintas 5 proc. anglies dvideginio ir likusios dalies deguonies mišinys buvo sėkmingai naudojamas insultui, plaučių uždegimui, astmai ir naujagimių asfiksijai gydyti. Niujorko, Čikagos ir kitų didžiųjų miestų priešgaisrinės tarnybos savo automobiliuose įrengė anglies dvideginio talpyklas. Buvo laikoma, kad šios dujos daug kam išgelbėjo gyvybę.
Visą tą laiką 30 proc. anglies dvideginio ir 70 proc. deguonies mišinys buvo naudojamas nerimui, epilepsijai ir net šizofrenijai gydyti. Įkvėpę tik šiek tiek šių dujų pacientai, mėnesius ar metus buvę katatoninės būsenos, staiga atgydavo. Jie atsimerkdavo, apsidairydavo ir pradėdavo ramiai kalbėtis su gydytojais ir kitais pacientais.
„Tai buvo nuostabus jausmas. Tai buvo stebuklinga. Jaučiausi labai lengvas ir nežinojau, kur esu, – pasakojo vienas pacientas. – Žinojau, kad man kažkas atsitiko, bet nebuvau tikras, kas tai buvo.“
Tokia darni ir aiški pacientų būsena trukdavo apie 30 min., kol išsisklaidydavo anglies dvideginio poveikis. Paskui be jokio įspėjimo jie nutildavo viduryje sakinio ir sustingdavo kaip statulos, įsispoksoję į tuštumą, o kartais nugriūdavo. Pacientai vėl sirgdavo tol, kol gaudavo naują anglies dvideginio dozę.
Galimybės gydyti pacientus
O tada maždaug XX a. šeštajame dešimtmetyje dėl niekam nesuprantamų priežasčių pradingo viso šimtmečio moksliniai tyrimai. Odos ligomis sergantys ligoniai pradėjo gerti piliules ir teptis kremu, sergantieji astma švelnino simptomus steroidais ir bronchus plečiančiais vaistais. Pacientams, kuriems diagnozuoti sunkūs psichikos sutrikimai, buvo skiriami raminamieji.
Vaistai niekada neišgydydavo šizofrenijos ir kitų psichozių, bet jie taip pat nesukeldavo euforijos ar išėjimo iš kūno patirčių. Vaistai atbukindavo pacientus, jie ir toliau likdavo susikaustę savaites, mėnesius, metus tol, kol vartodavo vaistus.
„Man įdomiausia tai, kad niekas jos nepaneigė, – sako Feinsteinas apie anglies dvideginio terapiją. – Duomenys, mokslo išvados vis dar galioja.“
Feinsteinas pasakoja, kaip atsitiktinai aptiko kelis nežymius garsaus psichiatro Josepho Wolpe’o tyrimus. Jis atrado anglies dvideginio terapiją kaip nerimo gydymo būdą ir XX a. devintajame dešimtmetyje parašė apie tai rimtą straipsnį. Vos kelis kartus įkvėpus visiems Wolpe’o pacientams pasireikšdavo stulbinantis ir ilgai trunkantis pagerėjimas.
Tokia darni ir aiški pacientų būsena trukdavo apie 30 min., kol išsisklaidydavo anglies dvideginio poveikis.
Po daugelio metų kitas žinomas psichiatras, panikos ir nerimo gydymo ekspertas Donaldas Kleinas iškėlė prielaidą, kad dujos gali padėti atgaivinti smegenų chemoreceptorius ir leisti pacientams normaliai kvėpuoti taip, kad jie pradėtų normaliai mąstyti. Vėliau vos keletas mokslininkų tyrinėjo šiuos gydymo metodus. (Feinsteino vertinimu, maždaug penki mokslininkai juos tyrinėja šiuo metu.) Jis vis svarstė, ar ankstyvieji tyrinėtojai buvo teisūs ir ar šios senovinės dujos galėtų išgydyti šiuolaikinius negalavimus.
„Kaip psichologas, mąstau apie galimybes ir geriausią būdą gydyti šiuos pacientus“, – sako Feinsteinas.
Tabletės, teigia jis, siūlo netikrą viltį ir daugumai žmonių menkai padeda. Nerimo sutrikimai ir depresija – labiausiai paplitusios psichikos ligos Jungtinėse Valstijose, ir beveik pusė iš mūsų per gyvenimą susirgs viena ar kita tų ligų. Kad išsigelbėtume nuo jų, 13 proc. iš mūsų sulaukę daugiau kaip dvylikos metų vartos antidepresantus, dažniausiai selektyviuosius serotonino reabsorbcijos inhibitorius, dar žinomus kaip SSRI. Šie vaistai gelbėjo milijonams gyvybę, ypač tiems, kurie serga sunkia depresija ar kita rimta liga. Bet mažiau negu pusė juos vartojančių pacientų gauna kokią nors naudą. „Aš vis klausinėju savęs, – sako Feinsteinas, – ar tai geriausia, ką galime padaryti.“
Feinsteinas tyrinėjo įvairias nemedikamentines terapijas. Jis praleido dešimtmetį mokydamasis ir mokydamas sąmoningumo meditacijos. Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad meditacija gali pakeisti kritinių smegenų sričių struktūrą ir funkcijas, palengvinti nerimo sutrikimus, sustiprinti dėmesį ir atjautą. Ji gali daryti stebuklus, bet tik mažuma kada nors tai patirs, nes didžioji dauguma meditaciją išbandžiusių žmonių pasiduoda ir pereina prie kitų priemonių. Dar blogesnė padėtis tarp tų, kurie patiria lėtinį nerimą. „Sąmoningumo meditacija, kaip ji dažniausiai praktikuojama, tiesiog daugiau netinka naujam pasauliui, kuriame mes gyvename“, – aiškina Feinsteinas.
Kita galimybė – poveikio (ekspozicijos) terapija, šis būdas pakartotinai priverčia pacientą susidurti su savo baimėmis, kad jis lengviau atsispirtų joms. Tai labai veiksminga priemonė, bet ji užima laiko, dažnai reikalauja ilgų seansų ištisas savaites ar mėnesius. Būna sunku rasti psichologą, galintį skirti tiek laiko, ir pacientų, turinčių būtinų išteklių.
Tačiau visi kvėpuoja, o šiandien tik mažai kas kvėpuoja tinkamai. Žmonės, išgyvenantys nerimą, nuolat kenčia nuo blogiausių kvėpavimo įpročių.
Reikėtų keisti kvėpavimo įpročius?
Žmonės, turintys anoreksiją, patiriantys panikos ar obsesinius-kompulsinius sutrikimus, pasižymi mažu anglies dvideginio lygiu ir labiau bijo sulaikyti kvėpavimą. Kad išvengtų kito priepuolio, jie kvėpuoja per daug ir pagaliau tampa pernelyg jautrūs anglies dvideginiui bei panikuoja, jei jaučia, kad padidėjo šių dujų. Jie patiria nerimą, nes per daug kvėpuoja, ir kvėpuoja per daug, nes jaučia nerimą.
Feinsteinas rado kelis nesenus ir įkvepiančius Pietų metodistų universiteto psichologės Alicios Meuret tyrimus. Ji padėjo savo pacientams palengvinti astmos priepuolius sulėtinant kvėpavimą ir taip padidinant anglies dvideginio kiekį organizme. Tas pats metodas pagelbėjo ir esant panikos priepuoliams.
Atsitiktinės imties kontroliuojamo tyrimo metu drauge su kitais tyrėjais ji išdalijo kapnometrus dvidešimčiai panikos priepuolius patiriančių pacientų. Šie prietaisai fiksavo anglies dvideginio kiekį jiems kvėpuojant visą dieną. Meuret apdorojo duomenis ir nustatė, kad prieš panikos, kaip ir astmos, priepuolius kvėpavimas ir jo greitis paspartėja, o anglies dvideginio kiekis sumažėja.
Norėdami sustabdyti priepuolį prieš jam prasidedant, tiriamieji kvėpavo lėčiau ir mažiau ir taip padidino savo anglies dvideginio kiekį. Toks paprastas ir nemokamas būdas sustabdė galvos svaigimą, dusulį ir uždusimo jausmą. Jis sėkmingai gydė panikos priepuolį dar prieš jam prasidedant. „Patarimas „giliai įkvėpti“ nėra naudingas“, – rašė Meuret. Kur kas geriau – sulaikyti kvėpavimą.“
Jie patiria nerimą, nes per daug kvėpuoja, ir kvėpuoja per daug, nes jaučia nerimą.
Per pastaruosius kelis mėnesius pagal atliekamo Nacionalinio sveikatos instituto tyrimo planą Feinsteinas į savo laboratoriją atsigabeno pacientus, patiriančius nerimo ir panikos sutrikimus, ir atliko su jais kelis anglies dvideginio kvėpavimo seansus. Kol kas, kaip man sakė, rezultatai teikia vilčių. Žinoma, dujos daugumai pacientų sukėlė panikos priepuolius, bet tai yra ugnies krikšto proceso dalis. Po pirmųjų nemalonių pojūčių daug pacientų pranešė, kad jautėsi atsipalaidavę kelias valandas ir net dienas.
Asmeninis patyrimas
Nusprendžiau suteikti savo receptoriams progą pasigalynėti ringe. Pasišoviau sužinoti, kaip mano kūną ir smegenis gali paveikti kelios nemažos anglies dvideginio dozės.
Mišinį, kurį man teks įkvėpti, sudaro 35 proc. anglies dvideginio, o kitą dalį – kambario oras. Tai beveik toks pats anglies dvideginio procentas, koks kitados buvo bandomas su šizofrenikais, tik be deguonies. Feinsteinas tokią pačią dozę davė kvėpuoti S. M., ši tuoj pat supanikavo, jai tas nepatiko. Tą patį jis išbandė su keliais pacientais gerokai anksčiau, bet jie taip pat patyrė sunkius panikos priepuolius. Kai kurie pacientai taip išsigando, kad atsisakė kvėpuoti šiuo mišiniu dar kartą, todėl Feinsteinas sumažino dozę iki 15 proc. To pakanka norint gerai patreniruoti chemoreceptorius, bet neišgąsdinti pacientų taip, kad jie atsisakytų grįžti ir pakartoti procedūrą. Kadangi manęs bent jau kol kas nekamuoja nei panikos priepuoliai, nei lėtinis nerimas, jis pasiūlė padidinti dozę tiek, kiek gavo S. M., ir pasižiūrėti, kas nutiks.
Jau trečią kartą šiandien jis ramiai aiškins, kad bet koks dusimas, kurį galiu justi įkvėpdamas dujų, yra tik iliuzija, kad mano deguonies lygis liks nepakitęs ir man nekils joks pavojus. Nors jis stengiasi nuraminti mane, nuolatinis pavojaus neigimas kelia dar daugiau nerimo.
„Ar patogu?“ – klausia Feinsteinas verždamas veido kaukę lipniaisiais dirželiais. Linkteliu ir įkvepiu kelis paskutinius gaivius kambario oro gurkšnius, o tada nugrimztu giliau į krėslą. Pradėsime bandymą po dviejų minučių.
Feinsteinas rengiasi duoti man visiškai kitokį mišinį. Jis keliskart stipresnis už tą, kurį bandžiau anksčiau, ir daugybę kartų viršija tai, kas normaliai veikia mano chemoreceptorius.
Feinsteinas pasilenkia virš manęs ir rodo didelį raudoną mygtuką ant stalo. Jis perjungia oro žarną iš kambario oro į anglies dvideginį folijos maišelyje, kabančiame ant sienos. Šis maišelis – apsaugos priemonė. Kvėpuosiu iš jo, o ne tiesiai iš baliono, jei kartais sutriktų sistema ar mano smegenys. Jei čiaupas neužsidarytų arba man prasidėtų nekontroliuojamas panikos priepuolis, galėsiu tik įkvėpti tai, kas maišelyje, o jame yra ne daugiau kaip trys dideli gurkšniai.
Šalia raudono mygtuko yra streso ciferblatas. Jis registruos mano suvoktą nerimą. Šiuo metu jis rodo žemiausią lygį – 1. Kai įkvėpęs dujų imsiu jausti nerimą, galėsiu pasukti ciferblato rodyklę net iki 20, kraštutinės panikos būsenos.
Per kitas 20 min. turėsiu tris kartus giliai įkvėpti anglies dvideginio. Jei jausiuosi patogiai, galiu visus tris kartus įkvėpti paeiliui. Jei ne, tarp kvėpavimo dujomis momentų galiu daryti kelių minučių pertraukas. Pacientų laukimo laikas leidžia suprasti jų patirties intensyvumo lygį.
Jaučiuosi kaip kovinio lėktuvo pilotas, atliekantis slaptą misiją, traukdamas orą per veido kaukę kaip Dartas Veideris.
Kaukė užrišta, aš pasirengęs. Bandau nusiraminti žiūrėdamas, kaip kompiuterio ekrane registruojami gyvybiškai svarbūs mano organizmo rodikliai. Kai įkvepiu, širdies ritmas pagreitėja, paskui lėtėja sulig kiekvienu iškvėpimu, tą rodo per ekraną nusidriekianti grakšti sinusinė banga. Deguonis svyruoja apie 98 proc., o iškvepiamas anglies dvideginis laikosi ties 5,5 proc. Visos sistemos veikia.
Jaučiuosi kaip kovinio lėktuvo pilotas, atliekantis slaptą misiją, traukdamas orą per veido kaukę kaip Dartas Veideris, uždėjęs ranką ant raketos paleidimo mygtuko. Scena visai nepanaši į tas, kurias galima būtų sieti su psichinės sveikatos terapija. Bet Feinsteinas nesiekia pakeisti paciento emocinės savijautos. Jis bando perkrauti pagrindinį primityvių smegenų mechanizmą.
Juk chemoreceptoriams visai nesvarbu, ar anglies dvideginis kraujotakoje atsiranda dėl smaugimo, skendimo, panikos ar iš Tulsoje ant sienos kabančio folijos maišo. Suskamba tie patys pavojaus varpai. Tokio priepuolio patirtis kontroliuojamoje aplinkoje padeda jį demistifikuoti, leidžia pacientams patirti, koks tai jausmas dar prieš jam prasidedant, kad galėtume jo išvengti. Jis suteikia mums sąmoningą galią valdyti tai, kas labai ilgai buvo laikoma nesąmoningu negalavimu, ir parodo mums, kad kvėpavimas gali sukelti ir kontroliuoti daugybę mus kamuojančių simptomų.
Vienas lėtas ir gilus įkvėpimas – parodau nykštį ir užsimerkęs išstumiu visą orą iš plaučių. Paspaudžiu raudoną mygtuką ir girdžiu, kaip žarna susijungia su folijos maišu, o tada labai giliai įkvepiu.
Oras atsiduoda metalu. Jis plūsta man į burną, kutena liežuvį ir dantenas taip, tarytum gerčiau apelsinų sultis iš aliumininio puodelio. Dujos veržiasi giliau, žemyn gerklomis ir atrodo, kad padengia visą mano vidų aliuminio folijos lakštu. Pro bronchioles jis prasibrauna į alveoles ir kraujo srovę. Pasirengiu priimti smūgį.
Viena sekundė. Dvi sekundės. Trys. Nieko. Jaučiuosi lygiai taip kaip ir prieš kelias sekundes ar minutes. Streso ciferblato rodyklę laikau ties skaičiumi 1.
Feinsteinas sakė, kad taip gali nutikti. Prieš kelis mėnesius jis tokią pat didelę dozę davė žmogui, darančiam Wimo Hofo pratimus, ir šis beveik nieko nepajuto. Feinsteinas iškėlė hipotezę, kad po tiek sunkiojo kvėpavimo ir kvėpavimo sulaikymo pratimų tiriamasis jau ištreniravo savo chemoreceptorius ir plačiau juos atvėrė. O aš tik ką baigiau dešimties dienų priverstinį kvėpavimą pro burną, tada – dešimties dienų priverstinį kvėpavimą pro nosį. Mano organizmo anglies dvideginio lygis buvo 20 proc. esant ramybės būsenos. Aš taip pat tikriausiai ištreniravau savo chemoreceptorius tiek, kiek jie galėjo apskritai būti paslankūs.
Šitaip galvodamas pajutau, kad man šiek tiek užspaudė gerklę. Tai labai neryškus pojūtis. Įkvepiu kambario oro ir smarkiai iškvepiu. Šis veiksmas reikalauja šiek tiek pastangų. Raudonas mygtukas išjungtas, aš daugiau nekvėpuoju anglies dvideginio mišiniu, bet vis tiek atrodo, kad kažkas sugrūdo man į burną kojinę. Bandau dar kartą įkvėpti, tačiau kojinė vis plečiasi.
Gerai, dabar pradedu jausti plakimą smilkiniuose. Atmerkiu akis ir noriu patikrinti savo lygį, bet kambarys neryškus. Po kelių sekundžių atrodo, kad matau pasaulį pro sudaužytus ir purvinus žiūronus. Negaliu kvėpuoti. Regis, kažkas išplėšė iš mano kontrolės visus pojūčius, juos tarsi išsiurbė.
Praeina kokios 10 ar 20 sek., kol kojinė susitraukia, sprandu pajuntu vėsą, o nerimo sūkurys pradeda suktis į kitą pusę ir nurimsta. Regėjimas susigrąžina spalvas ir aiškumą, tarsi kažkas ranka būtų nubraukęs rūką nuo lango stiklo. Feinsteinas stovi už kelių metrų nuo manes ir spokso. Viskas vėl atgyja. Vėl galiu kvėpuoti.
Tai iš esmės yra poveikio terapija. Kuo labiau mane veikia dujos, tuo atsparesnis joms būsiu, kai patirsiu perkrovas.
Sėdžiu kelias minutes prakaituodamas, lyg juokdamasis, lyg verkdamas. Stengiuosi pasirengti įkvėpti tą siaubingą dujų mišinį dar du kartus per kitas 15 min. Bet koks savęs įkalbinėjimas – šitas dusimas yra tik iliuzija, atsipalaiduok, viskas truks tik kelias minutes – visiškai nepadeda.
Tiesą sakant, baimė, kurią ką tik jutau ir tuoj pajusiu dar kartą įkvėpdamas, yra ne psichologinė. Ji mechaninė, o norint išplėsti chemoreceptorius reikia treniruotis. Kaip tik todėl Feinsteino pacientai grįžta pakartoti pratimo per kelias dienas. Tai iš esmės yra poveikio terapija. Kuo labiau mane veikia dujos, tuo atsparesnis joms būsiu, kai patirsiu perkrovas.
Taigi dėl mokslinio tyrimo ir mano chemoreceptorių paslankumo ateityje paspaudžiu raudoną mygtuką ir įkvepiu dar du kartus iš eilės.
Panikuoju ir vėl.
Jameso Nestoro „Kvėpavimas“ – „New York Times“ bestseleris, kurį perskaitę niekada nebekvėpuosite, kaip anksčiau. Remdamasis pulmonologijos, psichologijos, biochemijos ir žmogaus fiziologijos tyrimais, autorius keičia mūsų supratimą apie dalyką, kuris laikomas įgimtu gebėjimu.
Autoriaus teigimu, kvėpavimo įgūdžius galime susigrąžinti, o tuo pačiu pagerinti savo gyvenimo kokybę, organų veiklą ir išgydyti įvairias ligas.
