Už meilę neturi būti mokama
Pirmuosius savo pacientus hospisas priėmė prieš ketverius metus. Pastate yra 15 lovų žmonėms, kuriems teikiama paliatyvi pagalba, t. y. aktyvus gydymas nebetaikomas. Dažniausiai tai vėžiu sergantys pacientai. Idėja bažnyčiai priklausančioje teritorijoje įkurti slaugos namus kilo kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, kuris jam vadovauti pakvietė vienuolę iš Lenkijos, seserį Michaelą Rak.
Pastaroji daug metų vadovavo slaugos namams Lenkijoje. Pasaulyje tokios įstaigos, kurių idėja – paskutines dienas gyvenančiam žmogui sukurti namų, dėmesio ir šilumos atmosferą, veikia daugiau nei 40 metų. Pagalba teikiama neatlygintinai, o ja pasinaudoti gali bet kokių pažiūrų žmogus, nebūtinai praktikuojantis katalikas. Kaip teigia pati vienuolė, už meilę neturi būti mokama.
Mums nėra didelių ar mažų norų. Visi norai yra šventi. Jei moteriai svarbu turėti gražius nagus, mes kviečiame manikiūrininkę.
Kadangi hospisas išgyvena tik iš aukų, seseriai Michaelai tenka ne tik rūpintis pacientais, bet ir kurti išlikimo planus – per įvairiausius projektus, aukcionus, labdaringus renginius ir koncertus. Pastaruoju metu aukos renkamos naujam pastatui, kuris turėtų iškilti vietoj kieme esančių garažų. Čia ketinama atidaryti vėžiu sergančių vaikų hospisą. Vien tik pastato statybų kaina – beveik milijonas eurų.
„Hospisas – tarsi didžiulis kepalas, kuriam iškepti reikia daug mažų grūdelių, todėl kiekviena auka mums labai prasminga ir reikalinga. Kiekvienas gali tapti tuo grūdeliu, iš kurio bus kepamas meilės ir norų išpildymo kepalas“, – sako Michaela.
Su vėžiu sergančiais vaikais dirbantys medikai taip pat įsitikinę, kad tokia vieta labai reikalinga. Mat susirgus vaikui kenčia visa šeima: tėvai jaučia kaltę, kad negalėjo išauginti sveiko vaiko, broliai ir seserys kenčia, nes jiems neužtenka tėvų dėmesio, kuris visas sutelktas į sergantįjį.
„Statistiškai kasmet netenkame 7–8 vaikų. Taigi, kad ir kaip medicina pažengė, visų vaikų išgydyti nepavyksta, ir norisi juos iš gyvenimo išleisti oriai. Žmogus neturi jausti skausmo, neturi jausti troškulio, alkio ir turi būti mylimų žmonių aplinkoje.
Vaikai savo paskutines dienas labai nori praleisti su savo žaislais, savo šunimi, savo dviračiu, savo artimaisiais. O šeimai tai labai sunkus metas – mes priverstinai raginame tėvus keistis kas keletą dienų, nes kiek galima išbūti nemiegojus, kai vaiko būklė labai sunki? Kai tokia situacija užsitęsia, ištveria ne visi. Deja, matėme ne vieną skyrybų atvejį“, – pasakojo Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Vaikų onkohemotologijos skyriaus vedėja Sigita Stankevičienė.
Naktinėje parduotuvėje vienuolei teko pirkti alaus
Michaela, atnešusi mirštančiųjų norų išpildymo idėją į Lietuvą, teigia, kad kiekvienas žmogus trokšta būti saugus, pavalgęs ir švarus, bet yra troškimų, kurie peržengia šias bazinių poreikių ribas. Ir būtent jų įgyvendinimas padeda žmonėms neprarasti gyvenimo pilnatvės pojūčio.
„Sunkiai sergantis žmogus jaučia, kad turėjo viską, dabar neturi nieko, tarsi viskas iš jo būtų atimta. Kalbu apie visiškai paprastus dalykus, kurie mums, sveikiesiems, atrodo savaime suprantami. Pavyzdžiui, sveika moteris pati nesunkiai gali pasidaryti makiažą, nusilakuoti nagus. Tai paprasti veiksmai, kuriems nereikia ypatingų pastangų.
Sergančiai moteriai, kuri taip pat nori gražiai atrodyti, jaustis gražia moterimi, tai jau už jos galimybių ribų. Mums nėra didelių ar mažų norų. Visi norai yra šventi. Jei moteriai svarbu turėti gražius nagus, mes kviečiame manikiūrininkę, kuri šį norą įgyvendina“, – pasakoja vienuolė.
Mačiau, kad jam prasideda agonija ir tai tikrai jo paskutinis noras, todėl sėdau į mašiną, nuvykau iki naktinės parduotuvės ir nupirkau alaus. Aišku, žmonėms matyti vienuolę, paryčiais perkančią alų, buvo tam tikras šokas.
Kartą ji užsuko į vyrų palatą ir paklausė, ar jie turi viską, ko jiems reikia. Vienas vyras prasitarė – praverstų vynas. Michaela nenumojo ranka, o išsiaiškino, kokios rūšies vyno šis norėtų, ir pasiuntė vairuotoją jo nupirkti. Vakare šiems vyrams buvo leista susėsti hospiso salėje ir patirti šventės pojūtį – išgerti po taurę vyno.
Kitas atvejis – ir liūdnas, ir kurioziškas. „Vienas pacientas ketvirtą valandą ryto paprašė alaus. Mačiau, kad jam prasideda agonija ir tai tikrai jo paskutinis noras, todėl sėdau į mašiną, nuvykau iki naktinės parduotuvės ir nupirkau alaus. Aišku, žmonėms matyti vienuolę, paryčiais perkančią alų, buvo tam tikras šokas...
Vyras jau negalėjo išgerti to alaus, bet mes suvilgėme jo lūpas ir jis pajuto skonį, kurio taip troško. Kitas jaunas vyras labai mėgo žvejoti ir būtent toks buvo jo paskutinis noras. Mes nuvažiavome prie ežero. Kadangi jis buvo jau labai silpnas, meškerę užmesdavo vairuotojas. Aš, su savo abitu iki pusės stovėdama vandenyje, padėjau išlaikyti meškerę, o jis lėtai suko valą ir užkibusias žuvytes švelniai paleisdavo į laisvę“, – prisiminė pašnekovė.
Limuzino vairuotojas nepaėmė pinigų: aš turėčiau jums už tai sumokėti
Pasak Michaelos, mūsų gyvenime yra daugybė smulkmenų, kurios mums gali teikti labai daug džiaugsmo, bet užsisukę kasdienybėje jų nebepastebime. Tačiau mirštantieji vėl jas ima pastebėti. Prisiliesdami prie šių paprastų norų mes patys mokomės džiaugtis gyvenimu.
„Jauna mergina išreiškė norą prieš mirtį su savo artimais žmonėmis pasivažinėti vestuviniu limuzinu. Ji paprašė limuziną papuošti, pasirinko žmones, užsisakė vaišėms popkorno ir koka kolos. Taip jau atsitiko, kad tą dieną, kai viskas buvo paruošta, ji pasijuto labai silpnai ir negalėjo važiuoti, tačiau paprašė, kad jos pakviesti žmonės važiuotų, o grįžę viską jai papasakotų.
Ir iš tiesų, klausydama pasakojimų, kurie buvo nepaprastai gyvi, ji džiaugėsi tarsi pati būtų dalyvavusi. Kai susiruošiau sumokėti limuzino savininkui, šis pinigų nepaėmė ir pasakė, kad pats turėtų mums sumokėti, nes per šią situaciją turėjo galimybę suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia“, – pasakojo vienuolė.
Kai susiruošiau sumokėti limuzino savininkui, šis pinigų nepaėmė ir pasakė, kad pats turėtų mums sumokėti, nes per šią situaciją turėjo galimybę suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia.
Kartais žmogui reikia tiek nedaug, kad net sunku susiprotėti. Vienas pacientas buvo labai piktas, atsisakinėjo valgyti, gerti, nesikalbėjo su žmona. Paaiškėjo, kad jis labai ilgisi savo šuns, su kuriuo iki šiol praleisdavo daug laiko, jį dresavo. Šuo buvo atvežtas į jo palatą ir įkurdintas po lova. Vyras iškart pasikeitė.
Tai ne pirmas atvejis, kai pacientai prašo galimybės būti su savo keturkojais draugais. Mažas šuniukas mirštančio šeimininko lovoje išbuvo iki pat jo paskutinio atodūsio. Kai vyrui atėjo laikas iškeliauti, šuo pajuto, kad sunkėja kvėpavimas, atsliūkino jam ant krūtinės ir savo snukutį padėjo prie žando. Taip gulėdamas ir žiūrėdamas šeimininkui į akis išbuvo iki pat jo mirties, kol šuniuką atitraukė artimieji.
„Prisimenu atvejį, kai čia, kieme, šventėme hospiso gimtadienį. Buvo grilis, muzika, šokiai. Jauna moteris, sėdinti vežimėlyje, pasiguodė, kaip gaila, kad negali šokti. Aš ją už pažastų pakėliau ir kartu mes padarėme kelis šokių žingsnius. Ji tik pirščiukais galėjo liesti žemę, bet buvo tokia laiminga! Kai vyrai pastebėjo mūsų šokį, tai vienas, tai kitas prieidavo ir lygiai taip pat ją šokdindavo. Būdami sveiki mes nevertiname galimybės šokti, dažnai tiesiog tingime, o sėdinčiam vežimėlyje – tai didžiulis džiaugsmas“, – patirtimis dalinosi Michaela.
(Ne)paprasti stebuklai – priešingai medikų prognozėms, liga sustoja
Pasak Michaelos, hospise vyksta ir tokie stebuklai, kai mirti atvykusio žmogaus liga nustoja progresuoti, jo savijauta pagerėja ir jis iškeliauja ne pas Dievą, o atgal namo. Viena moteris kažkada pareiškė norą nusipirkti skrybėlę. Su hospiso darbuotoja nuvyko į parduotuvę ir išsirinko. Netrukus paaiškėjo, kad medikai dėl prognozių klydo ir ji su šia skrybėle išvyko namo. Ir kaskart, kai ji atvyksta į svečius, visada būna pasipuošusi ta pačia gražia, raudona skrybėle.
Kita pacientė, kiek pagerėjus jos savijautai, sumanė nukakti iki garsiojo Dievo motinos Marijos paveikslo Aušros Vartuose. Jai iškart buvo suorganizuotas transportas, tačiau moteris pasakė, kad norėtų iki paveikslo nueiti savo kojomis. Taigi ji ėjo, o paskui važiavo mašina, kad jei kas nutiktų, iškart būtų suteikta pagalba.
„Čia tenka patirti įvairiausių išgyvenimų. Iki šiol atsimenu mane labai sujaudinusį įvykį. Vyko meno terapijos užsiėmimas. Pacientai turėjo nutapyti savo ikoną – jausmus, kuriuos nešioja giliai savo širdyje. Moteris nutapė peizažą su danguje skrendančiu paukščiu. Paklausta, ką reiškia tas paukštis, pasakė, kad tai ją mylintis žmogus.
Atsakiusi ji susimąstė: „Bet aš turiu daug žmonių, kurie mane myli ir yra šalia“. Ir pradėjo piešti daug paukščių. Iš tiesų, dažnai mes manome, kad niekas mūsų nemyli, mes jaučiamės nuskriausti, palikti. Tačiau tereikia apsidairyti ir suprasime, kad aplink labai daug mums padedančių gerų žmonių. Paprasčiausiai jų nepastebime ar nenorime pastebėti“, – svarstė pašnekovė.
Jachtos savininkas įkėlė mirštančią merginą kaip brangenybę
Dar vienas vienuolę labai sujaudinęs įvykis susijęs su mergina, kuri jau iškeliavusi Anapilin.
„Turėjau išvykti į Lenkiją, nes buvo sutartas interviu. Likus valandai iki kelionės viena pacientė pasakė, kad labai trokšta nuvykti prie jūros. Pažadėjau, kad nuvažiuosime, kai tik grįšiu. Taip skubėjau, kad per 24 valandas įveikiau daugiau nei tūkstantį kilometrų. Iškart atlėkiau pas ją ir pasakiau, kad esu pasiruošusi. Tačiau ji mane apstulbino pasakiusi, kad man reikia pailsėti, todėl jos noras gali ir palaukti. Savo širdyje ji turėjo tiek gerumo ir šilumos, kad net mirdama galvojo apie kitą žmogų.
Jachtos savininkas, įspėtas, kad net plaukimo metu ji gali mirti, paėmė ją ant rankų ir įkėlė į laivą kaip brangenybę, su nepaprastu švelnumu, tarsi liestų kažką ypatinga ir labai nekasdieniška
Tai situacija, kuri moko tarpusavio aukos, meno dovanoti save. Paprastai mes manome, kad mūsų lūkesčiai ir troškimai yra patys svarbiausi ir turi būti įgyvendinti bet kokia kaina. Tačiau tikrasis dvasingumas – įsiklausyti į kito žmogaus būseną ir poreikius. Tai mus išlaisvina iš savo savanaudiškumo, egoizmo, atveria mūsų ir kitų žmonių širdis“, – pasakojo Michaela.
Galiausiai mergina nusprendė, kad jai užteks pasiplaukioti Trakuose jachta. Jachtos savininkas, kuris buvo įspėtas, kad net plaukimo metu ji gali mirti, paėmė ją ant rankų ir įkėlė į laivą kaip brangenybę, su nepaprastu švelnumu, tarsi liestų kažką ypatinga ir labai nekasdieniška, visą save dovanodamas jai. Vienu metu jis perdavė jai valdymo laivą, kad ji pati apiplauktų aplink Trakų pilį. Atrodytų, kas čia tokio – leisti prisiliesti prie vairo, bet šiai merginai tai buvo didžiulė emocinė iškrova.
B.Vanagas: žinojimas, kad žmonės meldžiasi už juos, neleido pasitraukti
Ką duoda toks norų išpildymas ligoniams? Viena vertus, jie pajunta sveikų žmonių solidarumą, bet svarbiausia, kad jie jaučiasi iki galo laisvi spręsti, ką nori daryti ir kaip, ir vis dar galintys kažką duoti kitiems žmonėms, moko kitus džiaugtis kasdieniais dalykais ir branginti tarpusavio ryšius.
Kasdienybėje mes pamirštame, kaip svarbu, išleidžiant vaiką į mokyklą, jį pabučiuoti. Sutuoktiniai, lėkdami į darbus, taip pat pamiršta šį paprastą veiksmą, dovanojantį žinojimą, kad esame mylimi. Šiandien mes taip visur lekiame, kad su artimaisiais prasilenkiame kaip robotai. Hospise galima suprasti, kokią galią turi paprasčiausias apsikabinimas, pakštelėjimas į skruostą ar tiesiog geras žodis.
„Pas mus lankėsi lenktynininkas Benediktas Vanagas su lenkų pilotu. Jie sutiko būti hospiso ambasadoriais „Dakaro“ ralyje. Viena pacientė pažadėjo aukoti visas savo kančias, kad jie „Dakare“ pasiektų finišą. Tiesa, sužinojusi, kiek laiko truks Dakaras, susirūpino, kad gali tiek neišgyventi, tačiau nusprendė, kad net ir savo mirtį aukos už juos.
Kai moteris jau buvo agonijoje, galima buvo girdėti, kad ji bando ištarti žodį „Dakaras“. Lenktynininkai vėliau atviravo, kad jiems buvo labai sunkių akimirkų ir jie ne kartą svarstė galimybę pasitraukti, tačiau žinojimas, kad jie negali nuleisti rankų, nes žmonės meldžiasi už juos, kaskart suteikdavo jėgų įveikti sunkumus. Tokiu būdu jie taip pat save dovanojo“, – pasakojo Michaela.
Kaip prisidėti prie šios labdaringos veiklos vykdymo ir hospiso vaikams statybų, galite sužinoti čia.
