Po tragedijos – daugiau klausimų nei atsakymų: kodėl pagalba nepasiekia mamų?

Savaitgalį įvyko skaudi nelaimė – Vilniuje, Neryje, žuvo dvi sesutės – 1 ir 2 metų mergaitės. Nelaimės vietoje buvusią mamą pavyko išgelbėti, šiuo metu ji ligoninėje. Nors duomenys apie jos būklę neskelbiami, vyksta pradėtas ikiteisminis tyrimas, viena iš versijų – kad žuvusių pametinukių mama galėjo palūžti dėl psichikos sveikatos problemų.
Pogimdyminė depresija (asociatyvinė nuotr.)
Pogimdyminė depresija (asociatyvinė nuotr.) / Unsplash nuotr.

Panaši nelaimė įvyko ir prieš metus Kaune. Kaip įtariama, 2022 m. rugsėjo 12 d. nuo tilto į Nemuną nušoko ir kartu su vos kelių dienų savo naujagimiu žuvo mama tapusi kaunietė.

Kaip nutiko, kad ir vėl kartojasi panaši tragedija? Kodėl pagalbos algoritmai, skirti padėti pogimdyminės depresijos ar kitų psichikos sveikatos sutrikimų simptomus jaučiančioms mamoms, realybėje nesuveikia? Apie tai 15min kalbėjosi su šioje srityje dirbančiais ekspertais, taip pat neseniai vaikų susilaukusiomis moterimis.

Mama: pasirašiau, kad „susipažinau“

Vilniaus universiteto docentė, odontologė-ortopedė Eglė Vindašiūtė-Narbutė prieš porą mėnesių susilaukė dvynių. Savo paskyroje feisbuke ji pasidalijo mintimis, kurias sukėlė tragiška nelaimė Vilniuje.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Eglė Vindašiūtė-Narbutė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Eglė Vindašiūtė-Narbutė

„Prieš porą mėnesių būčiau tokią mamą pasmerkusi, dabar nebandau teisinti, bet bandau suprasti. Mano leliams šiandien lygiai 2 mėnesiai. Tai patys sunkiausi mėnesiai gyvenime, nors turiu ir nuostabų vyrą, ir nerealius tėvus, ir puikią auklę, ir net dula dar kartais ateina naktimis, kai jau visai stogas nuo nemigos važiuoja. Todėl galiu džiaugtis, jog spėju visur ir energijos užtenka ir vaikams, ir pomėgiams, ir dar šiek tiek darbui.

Bet ne visos moterys turi tokią prabangą. Jei santykiai su vyru baisūs, draugių nėra, o finansai nusipirkti pagalbos neleidžia, situacija gali būti baisi. Pogimdyminė depresija dar labai dažnai neatpažįstama arba gėda prisipažinti, kad sunku, nespėji, nesugebi ar tiesiog pavargai. Juk visos sugeba, o tu ne?“ – rašo dviejų kūdikių mama.

Ji savo kailiu patyrė, kokia pagalba pasiūloma ligoninėje naujagimių susilaukusiai šeimai.

„Sako, kad pagalbos yra. Ligoninėje gavau pasirašyti, jog esu supažindinta su šia būkle. O supažindinimas [buvo toks]: padavė lapelį su aprašu ir telefonais. Kol viskas bus tik apie parašus, situacijos kartosis. Deja. Todėl, jei turite kolegių, draugių ar giminaičių, kurios yra motinystės atostogose (noriu nušauti, kas sugalvojo tai pavadinti atostogomis), paklauskite, kaip jos laikosi, ar nereikia pagalbos. Tai gali išgelbėti gyvybę“, – rašo E.Vindašiūtė-Narbutė.

123RF.com nuotr./Liūdesys
123RF.com nuotr./Liūdesys

„Kažką girdėjo“, bet nežino, kur kreiptis

Žiniasklaidoje pasirodžius straipsniams ir reportažams apie Vilniuje įvykusią nelaimę ir galimas jos priežastis, socialiniuose tinkluose užvirė diskusijos. Savo nuomonę apie pagalbą šeimoms ir mamoms išsakė ne tik specialistai, nuomonės formuotojai, bet ir pačios moterys. Vienoje feisbuko grupėje vykusioje diskusijoje savo patirtimi pasidalinusios mamos prisipažino, jog po bemiegių naktų greta kūdikio ir joms ateina minčių, jog norėtųsi, kad „kažkas paimtų vaikutį, o aš turėčiau galimybę su kuo nors pasikalbėti ir nurimti, pasijusti saugiai“.

Kalbėdamos apie tai, ar žino, kur ieškoti pagalbos, moterys svarstė, kad „kažką girdėjo“, minėjo Krizinio nėštumo centrą. Vis dėlto nemaža dalis jų pabrėžė, kad prireikus, vargu ar prisimintų konkrečias paslaugas, įstaigas ir jų kontaktus. Juolab tuomet, kai savijauta labai bloga.

„Be psichologinių linijų telefonų numerių, kurių apsčiai po kiekvienu straipsnio apie tokius atvejus, realaus įsivaizdavimo, kur vis tik kreiptis, kai jau net googlinti jėgų nėra, nesimato“, – rašė viena diskusijos dalyvė.

Gali paskambinti, pasikalbėti, bet tie pokalbiai negelbėja, kai norisi išsimiegoti, o vaiko neturi kam palikti.

Kita antrino, sakydama, jog anoniminės konsultacijos „tėvų ir mamų linijomis“, esant sunkiems momentams, mažai padeda: „Gali paskambint, pasikalbėt, bet tie pokalbiai negelbėja, kai norisi išsimiegoti, o vaiko neturi kam palikt.“

Dalis moterų šioje diskusijoje svarstė, kad psichologinės pagalbos poreikis atsiranda iškart po gimdymo, t.y. jau gimdymo namuose. Deja, tikrai ne visais atvejais jos sulaukiama. Buvo tokių, kurios minėjo, kad net pakvietus akušerę, kai „verkiau ir aš, ir vaikas“, realios pagalbos ir patarimų, ką daryti, o juolab – rekomendacijų, kaip su emociniais iššūkiais tvarkytis grįžus namo, nesulaukė.

„Pritarčiau, kad nėštumo metu moteris turėtų privalomą vizitą pas psichologą, socialinį darbuotoją ar kažkokį kitą specialistą, kuris jau tada pasakytų: „Mes esam šalia, va, lankstinukas – turėkit, jei prireiks, kreipkitės – padėsime.“

Tiesa, buvo ir tokių, kurios minėjo, kad su šeimos gydytoju aptarusios savo savijautą gavo siuntimą pas poliklinikoje dirbantį psichologą – 10 nemokamų konsultacijų: „Jei psichologas mato, kad reikia daugiau – galima gauti papildomai.“

Žinių vis dar trūksta ir mamoms, ir specialistams

„Tokie įvykiai sukrečia visuomenę. Nors dalis žmonių linki baisiausių bausmių [mamai], tačiau kita dalis vis atviriau pripažįsta, kad tragedija – tik pūlinio viršūnė“, – sako Nida Vildžiūnaitė, pogimdyminės depresijos prevencijos iniciatyvos „Mama mums rūpi“ (MMR) bendraįkūrėja.

Asmeninė nuotr./Nida Vildžiūnaitė
Asmeninė nuotr./Nida Vildžiūnaitė

Pasak jos, mamomis tapusios moterys susiduria su daug barjerų. Užsiminusios apie sunkumus, išviešinusios savo sutrikimą, pasidalinusios sveikimo, istorija ligos atveju, nuolat sulaukia kritikos, kaltinimų, neigimo. „Kalbėti apie sunkumus motinystėje yra sunku, o viešumoje stebiamas kitų moterų patiriamų sunkumų nepriėmimas trukdo atvirai pažiūrėti į savo būseną ir prisideda prie vengimo kreiptis pagalbos“, – sakė N.Vildžiūnaitė.

Jau daugiau nei metus MMR kartu su SAM rengia mokymus medicinos darbuotojams. Vienas iš svarbiausių tikslų – suteikti žinių, galinčių padėti atpažinti pogimdyminę depresiją ir kitas psichikos sveikatos problemas, galinčias užklupti moteris nėštumo metu ir po gimdymo.

„Sveikatos priežiūros specialistams rodome, kaip paprasti kontroliniai klausimai apie tai, ar per pastarąjį mėnesį moteris jautėsi nusiminusi, prislėgta, taip pat Edinburgo klausimynas gali padėti atpažinti depresijos po gimdymo požymius. <...> Tokie mokymai svarbūs ir kartu su kitomis prevencinėmis priemonėmis bei psichosocialinių paslaugų įvairove galėtų sudaryti tėvų psichikos pagalbos modelį. Algoritmas Lietuvoje dar nėra sukurtas, o specialistams nuolat kyla klausimų apie tai, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, kada ir kaip suteikti nėščiajai moteriai ar mamai po gimdymo pagalbą psichikos sutrikimo atveju. Europos šalyse yra veikiantys algoritmai, kurie galėtų būti sėkmingai taikomi ir mūsų šalyje“, – sakė N.Vildžiūnaitė.

MMR skaidrė apie tai, ką daryti užklupus sunkumams
MMR skaidrė apie tai, ką daryti užklupus sunkumams

MMR bendruomenėje esančios moterys atvirai dalijasi savo patirtimi. Jų liudijimai rodo, kad, nepaisant, atrodytų, laisvai pasiekiamos ir gausios informacijos apie motinystę ir jos metu patiriamus įvairius jausmus, kalbėti apie psichikos sveikatą nėra lengva. „Moterys susiduria su daug barjerų. Užsiminusios apie sunkumus, išviešinusios savo sutrikimą, pasidalinusios sveikimo istorija ligos atveju, nuolat sulaukia kritikos, kaltinimų, neigimo. Kalbėti apie sunkumus motinystėje yra sunku, o viešumoje stebiamas kitų moterų patiriamų sunkumų nepriėmimas trukdo atvirai pažiūrėti į savo būseną ir prisideda prie vengimo kreiptis pagalbos“, – teigė MMR bendraįkūrėja.

Kaip vieną iš išeičių, galinčių padėti įveikti stigmą, pašnekovė mato mamų bendrystę. Anot N.Vildžiūnaitės, patyrusios asmeninių sunkumų arba susidūrusios su psichologiniais iššūkiais, mamos trokšta padėti kitoms – pasakoti, dalintis.

„Viešumoje trūksta sėkmės istorijų, viešumo, drąsos kalbėti apie tikrąjį motinystės gyvenimą – tokį gausų ir kupiną pačių prieštaringiausių jausmų. <...> Solidarumas ir priklausymas saugiai moterų bendruomene labai padeda, tačiau į jas įsilieti taip pat trukdo nuostatos apie „tik plepančias apie leliukus ir nieko svarbaus neveikiančias mamas“. Skaudu, kad mamos darbas auginant kūdikį yra menkinamas ir su jomis tapatintis nesiekiama“, – kalbėjo MMR atstovė.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./ Moteris su vežimėliu (asociatyvinė nuotr.)
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./ Moteris su vežimėliu (asociatyvinė nuotr.)

Medikė: mamas žlugdo gyvenimas pagal įsivaizduojamas „geros mamos taisykles“

Iniciatyvos MMR narės – skirtingų profesijų atstovės. Viena jų – Julija Rutenbergė-Galumbauskienė, dviejų vaikų mama, šeimos medicinos gydytoja rezidentė, Vilniaus universiteto lektorė, tyrinėjusi žindančių motinų psichoemocinę sveikatą.

Dirbdama šeimos gydytoja ji kasdien susiduria su kūdikių besilaukiančiomis ir mamomis jau tapusiomis moterimis ir sako pastebinti, kaip neigiamai motinystės stereotipai veikia kai kurias mamas.

„Dažnai įsivaizduojama, kad pogimdymine depresija sergančių motinų vaikai būna prasčiau prižiūrėti, pačios motinos nedaugžodžiauja, jautriai ir verksmingai reaguoja į specialisto žodžius ar pajuodusiomis nerimastingomis akimis stebi aplinką. Tačiau realybėje viskas atrodo kiek kitaip. Tiesa, mano minėti stereotipiniai ir visuomenėje paplitę pogimdymine depresija sergančios mamos bruožai egzistuoja, tačiau ši klastinga liga dažnu atveju slepiasi po itin reiklios sau ir kitiems, visą savo dėmesį, energiją ir rūpestį hiperbolizuotai sutelkusios į vaikelį, „geros mamos taisykles“ atitinkančios motinos uždanga. Būtent tokių motinų, siekiančių atitikti šiuolaikinius visuomenės standartus, mano darbo praktikoje pasitaikė daugiausia“, – sakė šeimos gydytoja rezidentė, taip pat viena iš MMR savanorių.

Asmeninė nuotr./Nida Vildžiūnaitė ir Julija Rutenberge Galumbauskienė (dešinėje)
Asmeninė nuotr./Nida Vildžiūnaitė ir Julija Rutenberge Galumbauskienė (dešinėje)

Ji pastebėjo, kad neretai moterys, kurioms konsultacijų metu teko įtarti perdegimą ar pogimdyminę depresiją, nenori pagalbos: „Labai apmaudu, kai jos kategoriškai nesutinka net su mintimi, jog būtų tikslinga detaliau aptarti jų psichoemocinę sveikatos būklę. Manau, jog svarbią reikšmę šios ligos prevencijoje ir gydyme vis dar užima visuomenės pogimdymine depresija sergančios motinos aplinkos spaudimas, stereotipų idealizavimas. Taip pat – baimė, kad gali prarasti vaikelį, sutuoktinį, kitus svarbius jai žmones ar būti jų atstumta, sumenkinta, jei tik išdrįs pripažinti, jog jai – „kažkas negerai“. Būna atvejų, kai net ir aiškius depresijos simptomus jaučianti mama dažnai apie juos nedrįsta užsiminti gydytojui. Man kol kas neteko sutikti moters, kuri pati būtų pasakiusi, kad jaučia depresijos simptomus.“

Kitas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį šeimos gydytoja rezidentė, tai – medikų kompetencija ir laiko stoka.

„Būsimieji medikai, susidursiantys su motinomis ir jų vaikais, nepakankamai ruošiami, kaip atpažinti pogimdyminę depresiją, jiems trūksta žinių apie ligos prevenciją ir galimą pagalbą sergančiai motinai. Be to, dažnai vaiko konsultacijos metu tenka aptarti daugybę su vaikelio maitinimu, priežiūra, raida ir sveikatos būkle susijusių klausimų, todėl laiko, kuomet mama jaustųsi patogiai ir galėtų atsiverti bei pasidalinti savo išgyvenimais, baimėmis, emocijomis ar varginančiais simptomais, tiesiog nebelieka“, – sakė portalo pašnekovė.

Paslaugos turi „ateiti pas mamą“

Psichologijos studijos „Natūrali motinystė“ bendradarbė, psichoterapeutė Giedrė Slavickė savo darbe matė ne vieną mamą, kuriai prireikė pagalbos dėl depresijos po gimdymo. Anot jos, dažniausiai pagalbos ieško moterys, kurios yra pakankamai sąmoningos, kad suprastų jog kažkas vyksta ne taip. Be to, dažnai jos turi didesnį ar mažesnį vyrų palaikymą.

„Tačiau net ir jos nelabai moka atpažinti, ar tai depresija, ar pervargimas, ar perdegimas, ar jos tik nepakankamai gerai moka tvarkytis su savo emocijomis ar poreikiais, o galbūt nustatyti sveikų ribų. Dažniausiai kurį laiką jos dar bando kažkaip susitvarkyti pačios, kreipiasi tik tada, kai jau supranta, kad pačios nebėra pajėgios to išspręsti. Galbūt, jei artimieji ar gydytojas tai pastebėtų anksčiau, paragintų kreiptis pagalbos, jos galėtų skirti jėgas atsistatymui, o ne vienišai kovai su visais sunkumais“, – pasakojo psichoterapeutė.

Asmeninė nuotr./Giedrė Slavickė
Asmeninė nuotr./Giedrė Slavickė

Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje net ir pilnai, sveikai, finansiškai stabiliai šeimai mažų vaikų auginimas yra didžiulis iššūkis: „O jei aplinkybės ne tokios palankios – šalia moters yra, pvz., nepalaikantis, atsitraukęs nuo vaikų, galbūt smurtaujantis ar turintis priklausomybę partneris, mama išsiskyrusi ar vieniša, trūksta finansų, kažkas iš šeimos narių serga ilgalaike ar sunkia liga, turi negalią, ar bet kokių kitokių sunkumų, tai krūvis gali labai greitai tapti nebepakeliamas.

Juk mes nesitikime, kad kažkas vienas slaugys „ant patalo“ gulintį ligonį, neatsitraukdamas ir nepakeičiamas, 24/7, pusę metų ar ilgiau. O iš moters tikimasi kažko panašaus. Be to, yra lūkestis, kad tai jos neišvargins, nenustums iki perdegimo, depresijos ar minčių apie savižudybę. Tokį požiūrį būtina keisti, o tam reikalinga prevencija ir savalaikė bei tinkama pagalba mamoms.“

Nesitikime, kad kažkas vienas slaugys „ant patalo“ gulintį ligonį 24/7 pusę metų ar ilgiau. O iš moters tikimasi kažko panašaus.

Anot G.Slavickės, emocinė gerovė neturėtų būti pačių moterų ir jų šeimų atsakomybė.

„Tikrai negalima to palikti pačioms moterims ar šeimai – juk iš esmės dabar taip ir yra, rezultatus matome. Pabandykime įsivaizduoti alternatyvią realybę, kurioje nebėra tokios nėštumo priežiūros programos, kokia veikia Lietuvoje šiandien ir, tarkime, kad rūpinimąsi nėštumo eiga paliekame besilaukiančiajai ir jos šeimai.

Kiek nėščiųjų būtų sąmoningos ir ateitų pasitikrinti pas gydytoją? Arba kiek nesugebėtų pastebėti, kad jau būtina eiti pas gydytoją, nes tiesiog nežinotų simptomų? Kiek galėtų padėti šeimos nariai? Kūdikių ir motinų sveikatos ir mirtingumo statistika, ko gero, pasikeistų reikšmingai. Sakoma, kad nėštumas ne liga, bet Lietuvoje nėštumo priežiūra yra rimta. Motinystė taip pat nėra liga, bet tai irgi labai intensyvus ir jautrus laikas moters gyvenime“, – kalbėjo psichoterapeutė.

Sakoma, kad nėštumas ne liga, bet Lietuvoje nėštumo priežiūra yra rimta. Motinystė taip pat nėra liga, bet tai irgi labai intensyvus ir jautrus laikas moters gyvenime.

Kalbėdama apie paslaugas, kurių labiausiai reikia, psichoterapeutė pabrėžė, kad svarbiausia – sukurti jungtį tarp moters ir paslaugų teikėjų.

„Psichologai, psichiatrai, šeimos gydytojai, socialiniai darbuotojai egzistuoja, tačiau mama iki jų pati sunkiai gali nueiti, tad paslaugos turi „ateiti pas mamą“. Užsienio šalyse tikrai galima atrasti gerųjų praktikų. Man regis, svarbiausia – kad moteris [kaip ir jos vaikas] turi irgi būti pamatyta, jausti, kad yra vertinama su visu kūnu ir jausmais. Ji negali būti vertinama ir prižiūrima tik kaip inkubatorius kūdikiui išnešioti, pagimdyti ir maitinti“, – sakė G.Slavickė.

Šeimos gydytojai yra tie žmonės, kurie besilaukiančią moterį mato kas mėnesį. Vėliau taip pat dažnai stebi ir gimusį kūdikį. Tačiau moterų sveikata po gimdymo privaloma tvarka nėra tikrinama (net pasirodymas pas ginekologą, jei nėra didesnių nusiskundimų, yra pačios moters pasirinkimas).

Psichoterapeutės nuomone, svarbiausia, kad vyktų nuolatinis, reguliarus ir privalomas pagimdžiusios moters stebėjimas, o pastebėjus kokias nors „raudonas vėliavėles“, įsijungtų reikalingos pagalbos algoritmas.

„Kiekviena moteris išgyvena šį laiką individualiai ir jai reikalingas paslaugų rinkinys gali būti skirtingas. Po gimdymo mamos ir kūdikio priežiūrą galima jungti, vizito metu skiriant laiko ir dėmesio abiem. Svarbu, kad ir gydytojai gautų tam resursų, nes tai išties reiškia daugiau darbo“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.

Lankstinukai – ne tik apie dietą, bet ir emocinę sveikatą

G.Slavickės teigimu, medikai ir gydymo įstaigos yra labai geras kanalas tiek informacijos sklaidai, tiek mamos būklės stebėjimui: „Jei nėščioji vis dar gana plačiai dalyvauja socialiniame gyvenime, tai dažna pagimdžiusi moteris realiai ištrūksta tik į polikliniką ir artimiausią parduotuvę. Žiniasklaida, socialiniai tinklai taip pat yra puikūs kanalai skleisti informaciją apie pagalbą.“

Jos teigimu, nemažai galima nuveikti jau iki gimdymo, pvz., į pasiruošimo gimdymui programas įtraukti paskaitas apie emocinę sveikatą, kuriose būtų daugiau kalbama apie tai, kas laukia tapus mama, kas yra normalu, o kokiems simptomams atsiradus reikėtų kreiptis pagalbos. Anot G.Slavickės, į šią edukaciją svarbu įtraukti ir tėčius, kitus artimus šeimos narius.

„Tai gali būti privaloma individuali psichologo konsultacija, klausimynas, lankstinukas ne tik apie nėščiosios mitybą [kas moterims yra dalinama dabar], bet ir apie motinystės melancholijos ar pogimdyminės depresijos simptomus. Svarbu, kad mama ir šeimos nariai jau iki gimdymo įgytų pagrindines žinias“, – kalbėjo psichoterapeutė.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Sveikatos apsaugos ministerija
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Sveikatos apsaugos ministerija

SAM: pokyčiai vyksta, bet jiems reikia laiko

„Psichikos sveikatos tema viešojoje erdvėje atsirado labai neseniai, anksčiau ji buvo tokia nematoma. Pagalbos yra, tik pokyčiams reikia laiko“, – kalbėdamas apie ministerijos pastaraisiais metais pradėtus ir finansuojamus projektus ir paslaugas kalbėjo SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.

Pasak jo, Lietuvoje šiuo metu moterims po gimdymo teikiama keletas pagalbos tipų. Viena iš jų – pagalba namuose. „Šiuo metu vykdomas bandomasis projektas 16-oje savivaldybių. Specialistai reguliariai lanko 325 šeimas. Nuo 2025 m. gegužės 1 d. numatyta, kad visos savivaldybės turės arba savo savivaldybėje teikti, arba gretimoje savivaldybėje užtikrinti apraše patvirtintas paslaugas. Jose numatyta pagalba moteriai ir jos šeimai nuo nėštumo pradžios iki kol vaikui sueis 2 metai. Šiuo metu paslaugų aprašas dar tikslinamas, tvirtinami įkainiai“, – kalbėjo SAM atstovas.

Tiesa, minėtas paslaugų paketas skirtas ne visoms mamoms – daugiausia šansų „patekti“ į lankomų šeimų sąrašą turi jaunos mamos arba tos, kurios įtrauktos į didžiausią riziką dėl kitų veiksnių.

„Numatytas lankymas namuose, teikiant kompleksinę pagalbą mamoms. Taigi, ir pamatant emocines problemas, ir nukreipiant pagalbos <...>“, – pasakojo I.Rubikas, negalėjęs patikslinti, kas dėl paslaugų turėtų kreiptis: moteris, jos artimieji ar, pvz., pacientę prižiūrintis gydytojas.

„Šeimos atrenkamos. <...> Paslauga tikrai labai brangi, supraskite, bus beveik 2,5 metų moters lankymas ir nemažai konsultacijų. Todėl orientuojamasi į tas moteris, kurios turi daugiausia problemų. [Moters namuose] lankosi gydytojas akušeris, slaugytojas, kiti specialistai – pagal poreikį. Programa yra reguliari, joje numatytos kelios dešimtys vizitų“, – sakė SAM atstovas.

Platesnį moterų skaičių bandoma pasiekti ir per gimdymo namus: juose jau kurį laiką greta kitos informacijos pagimdžiusioms ir su naujagimiu į namus iškeliaujančioms moterims dalinami ir lankstinukai apie psichikos sveikatą.

„Apie pogimdyminės depresijos simptomus ir pagalbą informacija pacientėms suteikiama tiek raštu (lankstinukai), tiek ir žodžiu – didesnėse gydymo įstaigose tai atlieka psichologai, socialiniai darbuotojai, kurių vizitai numatyti pagal poreikį. Dalomąją medžiagą (lankstinukus) ministerija parengė kartu su iniciatyva „Mama mums rūpi“ (MMR)“, – sakė I.Rubikas.

Dar vienas ministerijos finansuotas projektas – antrus metus vykstantys specialistų mokymai apie pogimdyminės depresijos simptomus, pagalbą. Šiuo metu juose jau yra dalyvavę daugiau nei 700 specialistų – šeimos gydytojų, gydytojų ginekologų akušerių ir kitų medicinos specialistų, dirbančių šeimos gydytojų komandoje.

Pasak I.Rubiko, poreikis tokiems mokymams – didžiulis, rodėl užsiėmimus ministerija pratęs.

Be to, šiuo metu Lietuvoje psichologinė pagalba moterims, susiduriančioms su problemomis, teikiama ir gyvai (Psichikos sveikatos centruose, gavus šeimos gydytojo siuntimą, priklauso 10 nemokamų psichologo konsultacijų), ir anonimiškai, skambinant nemokamai į „Tėvų liniją“, „Mamos liniją“, „Vilties liniją“.

Daug informacijos ir rekomendacijų, kur ieškoti kvalifikuotos pagalbos, galima rasti ir interneto puslapyje „Pagalba sau“.

„Šioje srityje daug dirba ir Visuomenės sveikatos biurai, kuriuose teikiamos įvairios paslaugos, pvz., anoniminės psichologo konsultacijos (iki 6 nemokamai), grupinė terapija, mokomieji užsiėmimai apie streso, konfliktų valdymą ir pan.“, – apie nemokamą valstybės pagalbą mamoms, susidūrusioms su psichikos sveikatos problemomis, pasakojo I.Rubikas.

Pasak jo, motinystė, nėštumas 2023 m. buvo prioritetas, todėl Visuomenės sveikatos centruose paslaugų skaičius buvo padidintas.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
www.klausau.lt, www.pagalbasau.lt, www.mamoslinija.lt
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų