Patarimai, kaip elgtis ir ką sakyti žmogui, patyrusiam artimojo netektį?

Ar reikėtų kalbinti netekusįjį artimo ir bandyti jį prablaškyti, o gal kaip tik palikti ramybėje ir leisti išgyventi vienam?

Kaip reikėtų elgtis su žmogumi, išgyvenančiu netektį? Ką sakyti, o kokios komunikacijos geriau vengti?

Patarimais, kaip elgtis ir kaip bendrauti su žmogumi, išgyvenusiu netektį, dalinasi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus specialistai.

Sielvartas ir skausmas įvykus netekčiai yra neišvengiami, o sielvarto slėpimas veda į psichosomatinius ir psichikos sutrikimus.

1. Patyrinėti savo paties netekties patirtį. Rekomenduojama į situaciją pažvelgti iš savo paties perspektyvos ir pagalvoti, ko norėčiau aš pats, jeigu būčiau netekęs man artimo žmogaus. Gal taip jau buvo atsitikę ir aš prisimenu, kokie aplinkinių veiksmai man labiausiai padėjo, palaikė, teikė paguodos?
2. Būti kartu ir klausytis. Reikėtų nepamiršti mažiau koncentruotis į save ir pergyventi ar vietoje ir tinkamai išreiškiu užuojautą, ar neįskaudinsiu gedinčiojo parodydamas dėmesį, susirūpinimą ir primindamas apie netektį? Nuoširdūs ir nesumeluoti užuojautos žodžiai visada nuskambės laiku ir vietoje. Būti kartu reiškia priimti visas gedinčiojo reakcijas ir jausmus – bejėgiškumą, neviltį, skausmą, galbūt net į jus nukreiptą pyktį, taip pat rodyti, kad esate prieinami ir visada pasiruošę padėti. Būti kartu su netekusiuoju – tai ir pagalba norint, kad žmogus „nepaskęstų“ savo liūdesyje, taip pat ir svarbus indėlis į netekusiojo bazinių poreikių patenkinimą – raginama priminti žmogui rūpintis savimi, skatinti pavalgyti, išsimiegoti.
3. Padėti išgyventi netekties skausmą. Patariama neskubėti guosti, kad „viskas praeis ir vėl bus gerai“. Sielvartaujančiam žmogui gali atrodyti, kad be mirusiojo neegzistuoja jokia ateitis ir sunku patikėti, kad kada nors jis jausis gerai. Greito pagerėjimo po svarbios netekties nebūna, gedėjimo darbas turi vykti natūraliai ir savo tempu. Tiek padedančiajam, tiek ir gedinčiajam svarbu prisiminti, kad sielvartas ir skausmas įvykus netekčiai yra neišvengiami, o sielvarto paslėpimas veda į psichosomatinius ir psichikos sutrikimus. Tuo metu išgyventas dvasinis skausmas padeda priimti mirties realumą.
4. Normalizuoti su netektimi susijusius išgyvenimus. Po netekties galima liūdėti, verkti, prastai jaustis, galimas prastesnis susikoncentravimas į kasdienius darbus, abejojimas gyvenimo prasme ar tikėjimo klausimais. Paprastai tai laikini sunkumai, kurie praeina pasibaigus gedėjimui. Normalizuoti – tai raminančiai priminti netekusiajam, kad tai, kaip jis šiuo metu jaučiasi, yra normalu.
5. Neskubėti siūlyti medikamentus. Medikamentinis jausmų nuraminimas gali trukdyti išgyventi sielvartą. Tai nesusiję su vaistais, vartotais dar prieš netektį ar skirtais gydytojo konkrečiam žmogui dėl konkrečių jo sveikatos ypatumų (pvz., esant infarkto ar psichinės ligos paūmėjimo rizikai). Sielvartas ir gedėjimas yra natūrali reakcija į netektį, todėl dirbtinai jų slopinti nereikėtų.
6. Nevertinti to, kas susiję su mirtimi, mirtį sukėlusiu įvykiu, mirusiojo ir patyrusio netektį veiksmais. Gedintis žmogus labai jautrus bet kokiam su netektimi susijusiam vertinimui ir nuomonei apie mirties aplinkybes, priežastis, santykius su mirusiuoju ar jo veiksmus. Nevertindami parodome susitaikymą ir pagarbą mirčiai, jos padariniams bei gedinčiojo jausmams.
7. Išreikšti pagarbą ir patiems priimti tai, kas vyksta. Gedintiesiems svarbus aplinkinių palaikymas, pagarba jų netekčiai ir santykiams su mirusiuoju, nes tai – parama, palengvinanti jausmų sumaišties naštą.
8. Padėti netekusiajam suvokiant ir priimant po netekties įvykusius gyvenimo pasikeitimus. Stipriai emociškai sužeistam ir išgyvenančiam sielvarto krizę (pirmuosius mėnesius po netekties) žmogui reikia daugiau palaikymo ir paramos; šiek tiek mažesnis, bet išliekantis pagalbos poreikis yra ir įveikiant sielvartą (praėjus maždaug 6 mėnesiams po netekties). Tuomet gedinčiajam tenka priprasti prie gyvenimo be mirusiojo ir išgyventi emocinį perorientavimą. Apsiprasti gyventi be mirusiojo – tai prisitaikyti prie visų gyvenimo pokyčių, kuriuos sukėlė netektis: buities įpročių ir tvarkos, finansinės situacijos, gyvenimo sąlygų, socialinės aplinkos ir socialinių vaidmenų pasikeitimų. Išgyventi emocinį perorientavimą – tai vidinį gyvenimą, kurį užpildė jausmai mirusiajam, pakeisti naujais išgyvenimais, kitais reikšmingais santykiais ir veiklomis.
9. Esant reikalui, pasiūlyti specialisto pagalbą. Nepavykus rasti naujų artimų ryšių ar veiklų, užpildančių netekties tuštumą, gali pasireikšti netekties padariniai – fizinės sveikatos problemos, psichologinės pusiausvyros, socialinės gerovės, dvasinės pilnatvės stoka. Net ir susitaikęs su netektimi, žmogus gali nesugebėti įveikti streso dėl naujų pasikeitimų. Tuomet svarbi psichikos sveikatos specialistų pagalba, padedanti geriau suprasti, kas trukdo sėkmingam prisitaikymui, pagelbėti rasti daugiau savo galimybių ir naujų reagavimo būdų į pasikeitusią situaciją.

„Punktuose išdėstytą pagalbą su netektimi susidūrusiems žmonėms teikia specialius kursus baigę Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai.

Esant poreikiui, su netektį patyrusiuoju dirba ir LRK psichologai, pavyzdžiui, aš šiuo metu konsultuoju karo pabėgėlę ukrainietę, prieš keletą mėnesių palaidojusią savo sūnų. Kartu su ja mes lėtai einame per ilgą gedėjimo procesą“, – sako Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologė Rasa Vyšniauskienė.

Parengta pagal: Polukordienė O.K. Netekčių psichologija. – Vilnius, 2008.