Kaip atrodo gyvenimas su valgymo sutrikimu
Pasak pašnekovės, valgymo sutrikimas – tai psichikos liga, kai žmogus pernelyg daug dėmesio pradeda skirti maistui, kūnui, svorio kontrolei ir t.t. Ji neatsiranda staiga – vystosi nepastebimai, po truputį, neretai prasideda dar paauglystėje, kadangi tuo metu labai svarbu pritapti prie kitų. Esant žemam savęs vertinimui, paauglys pradeda perdėtai „rūpintis“ kūnu, tokiu būdu stengdamasis kompensuoti savo nevisavertiškumo kompleksą.
„Man taip pat atrodė, kad būsiu vertingesnė ir sėkmingesnė, jeigu būsiu liekna, nors iš tiesų aš neturėjau antsvorio. Kaip dabar juokauju, turėjau tik labai stiprų smegenų nutukimą. Mano bėda buvo ta, kad, prasidėjus brendimui, labai greitai pradėjo keistis kūnas. Šie pokyčiai mane trikdė ir atrodė nenormalūs, tarsi su mano kūnu vyktų kažkas bloga ir jį reikia kažkaip „remontuoti“. Tai ir pradėjau daryti. Pradėjau kontroliuoti maisto kiekį ir laikytis įvairių dietų. Vėliau dar pradėjau ir nenormaliai daug sportuoti. Taip kankinau save daug metų.
Tokį mano elgesį labai palaikė aukšti standartai, kuriuos sau kėliau. Aš gerai mokiausi, lankiau daug būrelių, visur turėjau būti geriausia. Vidutinis variantas man netiko, o perfekcionizmas – labai galinga valgymo sutrikimų varomoji jėga. Be to, valgymo sutrikimas dažniausiai būna susijęs su kitais sutrikimais. Aš buvau labai nerimastinga ir jautri. Šiandien savo jautrumą priimu kaip stiprybę, bet tuo metu su juo tvarkytis nemokėjau, nors išorėje tokia neatrodžiau, mokėjau užsidėti pasitikėjimo savimi kaukę“, – atviravo I.Augutė.
Kaip pati sako, dugną ji pasiekė studijų metais. Tuo metu jos asmenybė jau buvo visiškai susidvejinusi. Ta pusė, kurią visi matė, buvo Ingrida, kuri valgo labai sveikai, sportuoja, labai daug žino apie mitybą, yra sėkminga ir puikiai kontroliuoja savo gyvenimą. Kita pusė, kurios žmonės nematė, o ji pati gėdijosi, buvo Ingrida, patirianti persivalgymo priepuolius, negalinti kontroliuoti emocinio valgymo ir nuolat alina save dietomis.
„Jausminis fonas, kuriame gyvenau, buvo, viena vertus, nuolatinis bejėgiškumas, kita vertus, kontrolė. Užuot smagiai laiką leidusi su draugais, aš versdavau save eiti į sporto klubą. Ribojau maisto kiekį. Tai viena iš priežasčių, kodėl mane ištikdavo persivalgymo priepuoliai – tiesiog nepakankamai valgydavau. Be to, studijuodama jau dirbau samdomą darbą, todėl teko atlaikyti nemažai psichologinės įtampos. Negalėdama jos kontroliuoti, stengiausi kontroliuoti bent jau maistą. Kurį laiką tai pavykdavo, bet galiausiai įtampa išmušdavo saugiklius ir aš persivalgydavau“, – prisiminė pašnekovė.
Kaip valgymo sutrikimai susiję su priklausomybe
Pasak specialistės, vienas iš valgymo sutrikimo požymių – įkyrios mintys apie maistą. Sveikas žmogus maistui, patiekalų ir produktų planavimui skiria maždaug 10–15 proc. savo minčių. Tai adekvatus santykis su maistu.
Juk alkis – tiesiog fiziologinis poreikis. Kai jį patenkiname, maistą pamirštame. Valgymo sutrikimą turintis žmogus maistui, savo kūnui, išvaizdai skiria kone 80–90 proc. savo minčių, taigi jos visiškai užvaldžiusios protą: „kaip aš atrodau; koks siaubas – lašiniai jau matosi; jau spaudžia drabužiai, reikia kažko nevalgyti; oj, per daug suvalgiau; oj, čia riebalai, čia angliavandeniai“ ir pan.
Tai labai panašu į priklausomybę. Tiek valgymo sutrikimai, tiek priklausomybės, I.Augutės teigimu, yra nebrandžių emocijų ligos. Žmogus būna atsiribojęs nuo savo kūno ir poreikių, o savo emocijas moka reguliuoti tik priklausomybės objektu ar maistu.
„Kai pasiekiau savo dugną, t. y. kai visiškai „sugriuvau“, supratau, kad toliau taip tęstis nebegali, ir pradėjau lankyti psichoterapiją. Po truputį situacija keitėsi, atsistatė normalus valgymas, bet tam prireikė nemažai laiko. Tai neįvyko staiga. Jeigu žmogus yra tik stadijoje, kurioje sutrikęs jo santykis su maistu, visada rekomenduoju pirmiausia bandyti padėti sau pačiam, juolab kad literatūros apie valgymo sunkumus jau yra ir lietuvių kalba. Bet kai valgymo sutrikimas tampa liga, tikimybė, kad žmogus pats gali sau padėti, artima nuliui. Aš be psichoterapijos nebūčiau išsikapsčiusi“, – toliau atviravo moteris.
Paklausta, kaip šias dvi stadijas atskirti, ji patarė pasikonsultuoti su specialistu – kreiptis į Pirminės psichikos sveikatos centrą psichiatro konsultacijai. Specialistas įvertins sutrikimo laipsnį: arba nuramins, arba nukreips į psichoterapiją ar kitą rimtesnį gydymą. Vaistais valgymo sutrikimai gydomi tik sunkiais atvejais, o pagrindinis gydymas – psichoterapija.
„Kai žmogus neadekvačiai daug laiko praleidžia galvodamas apie maistą, jį ima slėgti sunkūs jausmai. Tarsi dramblys būtų užgulęs jo gyvenimą – ir be jo negerai, ir su juo negerai. Viduje prasideda kova su maistu ir kūnu, į kurią įsijungia vidiniai kritikai, keliantys baimę, nerimą, pyktį ant savęs, bejėgiškumą, gėdą ir kaltę. Todėl ir reikalinga psichoterapija, padedanti pakeisti klaidingus įsitikinimus apie save ir santykius su pasauliu. Keičiantis įsitikinimams, keičiasi ir elgesys. Juk mumyse viskas su viskuo susiję – mintys, jausmai, kūno pojūčiai, elgesys. Žmogus psichoterapijos metu po truputį mokosi tvarkytis su jausmais ne maisto pagalba“, – pasakojo I.Augutė.
Pasak jos, valgymo sutrikimai dažnai prasideda tuomet, kai žmogus gyvenime susiduria su negatyviomis patirtimis – skyrybomis, netektimi, patyčiomis ir pan.
Labai svarbu su jomis tinkamai susitvarkyti, nes valgymo sutrikimas sukuria kontrolės iliuziją nesaugioje situacijoje. Žmogus, negalėdamas sukontroliuoti savo gyvenime vykstančių dalykų, pradeda kontroliuoti bent jau lėkštės turinį.
Ar galimas atkrytis?
Pašnekovės manymu, šiuolaikinė vakarietiška kultūra, kurioje vyrauja liekno, pasportavusio kūno kultas, taip pat prisideda prie valgymo sutrikimų masto plitimo.
„Genetiškai žmogaus kūnas gali būti įvairaus dydžio, o šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjęs vienas kūno standartas. Kadangi mes turime prigimtinį instinktą pritapti prie visuomenės, nes kažkada išmetimas iš genties prilygo mirčiai, mūsų pasąmonėje glūdi įsitikinimas, kad jeigu mano kūnas neatitinka standarto, esu netinkamas ir, kad nebūčiau išmestas iš visuomenės, turiu daryti viską, kad atitikčiau normą, net jeigu ta norma iškreipta ir toks elgesys kenkia mano sveikatai.
Svarbiausias kriterijus yra sveikata, o ne dydis.
Laimė, jau po truputį atsiranda ir kita tendencija, teigianti, kad kūnai gali būti skirtingi. Atlikta daugybė tyrimų, patvirtinančių, kad vidutinio ar stambesnio sudėjimo kūnai gali būti sveiki. Svarbiausias kriterijus yra sveikata, o ne dydis“, – aiškino specialistė.
Dar viena civilizacijos rykštė – sėkmingumo, produktyvumo kultas, dėl kurio kenčia mūsų valgymo įpročiai. Mums gaila skirti laiko kokybiškam valgymui, todėl valgome bet kada, bet kur ir bet kaip, nors oficialios rekomendacijos teigia, kad verta valgyti 5 kartus per dieną ir, pageidautina, panašiu metu.
Taip pat dažnu atveju nepakankamai miegame, dėl to sutrinka alkio ir sotumo hormonų balansas, iškreipiantis ir valgymo įpročius.
Ar valgymo sutrikimas – lėtinė liga, galinti bet kada atsinaujinti? Pasak I.Augutės, tai tikrai ne vėjaraupiai, kai vieną kartą persirgai ir daugiau nesirgsi. Tai liga, kuri visada yra su tavimi, todėl labai svarbi savistaba.
„Meluočiau sakydama, kad man niekada nekyla minčių apie maisto ribojimą. Pačios mintys žalos nedaro, jeigu netampa elgesiu. Kita vertus, gydymo pradžioje atkryčiai yra beveik neatsiejama jo dalis. Juos galima panaudoti mokantis suprasti savo ligą. Tačiau bet kokie ribojimai ir dietos tik padidina atkryčio tikimybę ir jis tampa beveik neišvengiamas.
Valgymo sutrikimą galima palyginti su priklausomybe. Atsisakyti alkoholio yra tik pirmas žingsnelis. Dar reikia be jo išgyventi, todėl žmogui rekomenduojama nesilankyti baruose, nesusitikti su buvusiais sugėrovais. Tačiau vėliau, kai žmogus sustiprėja, jis gali ramiai nueiti į barą ir jame negerti.
Lygiai taip pat su maistu – iš pradžių žmogus turi akylai save stebėti, bet vėliau sustiprėja sveikosios asmenybės dalys, kurios sugeba atsilaikyti prieš tą dalį, kuri „traukia“ atgal. Ta dalis irgi niekur nedingo, bet ji taip susilpnėjo, kad nebedaro jokios įtakos pasirinkimams. Pasirinkimus reguliuoja sveikosios dalys“, – apibendrino pašnekovė.
