Artėjant gegužės 12 d. vyksiančiam pėsčiųjų žygiui „Coastline Trek’18: Liepāja with Gjensidige“, A.Meškutavičius rengiasi aštuntąjį kartą nueiti 100 km ir dalinasi patarimais, norintiems išbandyti ėjimą ar bėgimą.
–Kaip Jūsų gyvenime atsirado vietos judėjimui?
– Prieš 14 metų buvęs vadovas pakvietė dalyvauti varžybose, kuriose per parą pėsčiomis galima įveikti 100 kilometrų distanciją. Tądien man tai buvo visiškai nesuvokiama, kad tokį atstumą galima įveikti savomis kojomis. Tais metais nesiryžau, tačiau šią mintį prisijaukinau ir po metų vykusiame žygyje įveikiau pirmuosius 50 kilometrų. Tai buvo nesuvokiamai sunku. Psichologinius dalykus įveikti sekėsi sunkiau nei fizinius, nors iš anksto nesiruošiau žygiui ir niekaip nesitreniravau.
Tada nežinojau, kad itin svarbu nepasiduoti psichologiškai. Taip pat – eiti 12-13 val., įveikti oro sąlygas, nežinojimo klaidas: neteisingą apavo ir maisto pasirinkimą. Šiuos dalykus galima žinoti tik įveikus kelis žygius. Atrodė, kad kurpinėje reikia viską turėti. Gali būti šalta – reikia turėti striukę, gali netikėtai prasidėti lietus – reikia papildomai turėti kojines. Trukdė ne tik sunki kuprinė, bloga apranga, netinkama avalynė, bet ir psichologinis nepasiruošimas. Tuomet itin sunku pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Kitais metais įveikiau 75 km: 50 km ėjau visą dieną ir 25 km nakties metu, o trečiąjį kartą pavyko nueiti 100 km distanciją. Buvo ir tokių žygių, kai nenuėjau 100 km, kuriuos buvau užsibrėžęs. Dažniausiai dieniniame ar naktiniame etape užtrukdavau labai ilgai ir į kitą etapą dėl nuovargio išeiti nesugebėdavau. Vieną distanciją įveikiau tik paragintas draugo. Po 75 km atkarpos turėjau keletą valandų poilsio iki rytinio starto, atsiguliau ir užsnūdau, buvau nusprendęs pasiduoti, baigti varžybas, bet draugas atėjo žadinti, motyvavo eiti toliau, juk buvo likę tik 25 km. Tokie kitų žmonių paskatinimai žygyje yra labai svarbūs, nes visi savyje turime daug jėgų ir galime daug daugiau pasiekti nei patys įsivaizduojame.
– Kokias didžiausias klaidas, nuo kurių norėtumėte apsaugoti kitus žygeivius, esate padaręs pirmuosiuose žygiuose?
– Neteisinga avalynė, tai buvo paprasti bateliai, kurie žygyje pradėjo luptis, plyšti, kojos buvo labai stipriai nutrintos, o jų skausmas – sunkiai pakeliamas. Tokia ilga distancija organizmui yra stresas, todėl jis nori pasiduoti ir siunčia signalus, jog jau metas nustoti save kankinti, ragina sustoti ir greičiau ilsėtis. Šis balsas visiems prabyla skirtingame kilometre, pernai man tai nutiko nuėjus daugiau nei 80 kilometrų. Tuomet skambinau žmonai, sakiau, kad jau yra blogai ir daugiau nenoriu eiti, tačiau ji pasakė paprastai – eik ir nueisi, nedaug beliko. Svarbu, kad kas nors laiku motyvuotų ir paragintų nesustoti.
Kitas svarbus nepatyrimo momentas: atėję į poilsio punktą, žmonės bando atsisėsti, jiems atrodo, kad tuo metu toks poilsis yra naudingas, tačiau tiesa yra kitokia – pailsėjus atsistoti ir pradėti judėti yra sudėtinga, raumenys sustingsta ir toks prisėdimas yra tikras savęs kankinimas. Raumenys išsijudina tik po kelių kilometrų, tuomet vėl pasiekus poilsio punktą žygeiviai atsisėda pailsėti ir tai kartojasi kiekviename punkte, todėl anksčiau ar vėliau organizmas pasako „užtenka“. Nereikėtų leisti raumenims sustingti, taip distanciją būtų galima įveikti bus lengviau.
Vienas iš svarbiausių dalykų – į žygį reikia imti tik būtinus daiktus. Paprastai pasiimame gerokai daugiau daiktų nei mums reikia, todėl kraunant kuprinę svarbu nepamiršti, kad visus daiktus teks nešti patiems.
– Šiais metais planuojate 100 km nubėgti, kaip Jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
– Prieš dvejus metus sužinojau, kad savaitgalį po mano išbandyto pėsčiųjų žygio vyksta „Trenkturo“ žygis, todėl jame taip pat nusprendžiau įveikti 100 km distanciją. Norėjau iššūkio sau, nes nueiti 100 km man nebuvo didelė problema, todėl išsikėliau naują tikslą. Dviems 100 km ėjimams turint tik 6 dienas poilsio reikėjo pasiruošti fiziškai. Visi akcentavo, kad per tokį trumpą laiką atsistatyti neįmanoma: raumenys nepailsės, nuovargis nebus atslūgęs. Tuomet pradėjau ieškoti sprendimų, kaip savo tikslą pasieksiu.
Nusprendžiau, kad reikia daugiau fizinio aktyvumo ir pradėjau bėgioti. Pradžioje net ir septynis kilometrus nubėgti man buvo labai sunku, bet laukė aiškus tikslas – įveikti dar vieną šimtą kilometrų, todėl kasdien atsakingai tam ruošiausi bėgiodamas ir sėkmingai įveikiau du žygius po šimtą kilometrų. Šis tikslas leido atrasti bėgimą ir jis mano gyvenime liko. Per tris mėnesius pavyko pasiruošti ne tik dviem 100 km ėjimams, tuomet nusprendžiau išbandyti save bėgime. Praėjus savaitei po 100 km ėjimo pajūriu įveikiau pusmaratonį. Turėjau trijų savaitgalių iššūkį ir supratau, kad tai mane „veža“.
Bėgdamas Frankfurto maratoną, nuo 32 km nelabai ką galėjau atsiminti. Smegenys turbūt norėjo apsaugoti organizmą nuo didelių sunkumų.
Darbovietė – draudimo bendrovė „Gjensidige“ – kaip tik tuo metu organizavo darbuotojų bėgimo iššūkį, kur kartu su kolegomis rungėmės tarpusavyje. Pradėjau varžytis su bendradarbiais, „rinkti“ kilometrus, per vasarą šiame iššūkyje nubėgau 1000 kilometrų.
Tuomet sekė keturi maratonai. Norėjosi išbandyti 42 km, nes esu girdėjęs apie įvairius psichologinius lūžius maratono trasoje, kai galva tai veikia, tai neveikia – buvo įdomu tai išmėginti pačiam. Šešis kartus per savaitę ruošdamasis bėgiojau savo paties nustatytus atstumus – kartais 10 km, kartais 20 km – priklausė nuo nuotaikos. Lengvai nubėgau Vilniaus, Kauno maratonus, Frankfurto maratone mano rezultatas buvo 2 val. 52 min. Šiam iššūkiui pirmą kartą man padėjo ruoštis treneris, kurio pastangos leido pasiekti tokį bėgimo laiką.
Pats pasiruošimas – tai 8 ilgos treniruotės per savaitę, bėgiojau ir stiprinau organizmą. Šiam tikslui reikėjo paaukoti labai daug laiko, šiek tiek nukentėjo ir šeima, tačiau jaučiau begalinį šeimos narių palaikymą. Prieš tris savaites įveikiau Varšuvos maratoną. Jau du metai – „plentinis“ bėgimas yra mano gyvenimo dalis.
– Papasakokite, kokie etapai ateina kiekvieną kartą trasoje įveikiant ilgą distanciją?
– Viskas priklauso nuo pasiruošimo ir tikslų. Bėgdamas Frankfurto maratoną, nuo 32 km nelabai ką galėjau atsiminti. Smegenys turbūt norėjo apsaugoti organizmą nuo didelių sunkumų. Tai, kas aplinkui vyksta, tampa neįdomu, bandai judėti pirmyn. Greičiausią savo maratoną bėgau konkrečiam tikslui, manau, jame atidaviau visas jėgas. Tokių pojūčių neturėjau bėgdamas kitus maratonus ir pats sau sakau, kad tai buvo vienintelis mano maratonas.
Pėsčiųjų žygiuose labiau juntamas fizinis nuovargis, tuomet svarbiausia motyvuoti save ir nepasiduoti. Finišas motyvuoja geriausiai, visada mano galva generuoja mintis, kaip jame atrodau. Save regiu finiše ir tuomet jo siekti būna lengviau.
Taip pat galima likusią distanciją mintyse dalinti į tam tikrus etapus. Suskaidžius trasą mintyse etapais daug lengviau judėti pirmyn.
–Tikriausiai ne kartą savęs klausėte, kodėl Jums to reikia?
– Tai yra sunku, o įveikti sunkumus man be galo įdomu. Be fizinių iššūkių nebūtų įdomu gyventi. Kadangi dirbu sėdimą darbą, kasdien man labai reikia aktyvumo, judėjimo.
Mano filosofija – kovoti su savimi: ar ateisi pirmas, ar distanciją įveiksi antras – nėra svarbu. Žygiuose žmonės pirmiausia turi įveikti ne kitus, o save. Kiekvienas turi užsibrėžti sau tikslą, o ne rungtis su kitais. Man svarbu konkuruoti su savo tikslu. Kai jį pasieki, įveiki pats save.Tai – geriausia akimirka!
Kitas momentas – nauda sveikatai. Pradėjus judėti, gyvenimas labai pasikeičia į gerąją pusę. Svarbi ir socializacija, sportuodamas sutikau labai daug įdomių žmonių.
Sporte atrastos savybės padeda ir dirbant draudimo bendrovėje „Gjensidige“. Esu Infrastruktūros skyriaus vadovas, todėl darbe be baimės keliu sau naujus ryžtingus tikslus ir juos pasiekiu.
– Ar ėjimo ir bėgimo pomėgiu užkrėtėte šeimos narius?
–Turiu aštuonmetį sūnų ir šešiametę dukrą, vaikus visada vežuosi į bėgimo varžybas, jie noriai jose dalyvauja. Dukra ir sūnus kaupia savo apdovanojimus. Per trejus metus kartu su vaikais surinkome 54 medalius. Dukrai buvo treji, kai ji startavo pirmąjį kartą, o sulaukusi ketverių ji varžybose nubėgo 1,7 km distanciją. Vaikus įtraukiu į sportą, jiems tai labai patinka.
- Ar artimieji nebando Jūsų atkalbėti nuo sudėtingų distancijų?
– Iš pradžių artimieji jaudinosi dėl mano sveikatos ir galvojo, jog tai – žala organizmui. Primindavo man, kad toks intensyvus bėgiojimas nėra sveika sąnariams, širdžiai. Tačiau aš vadovaujuosi kitokia gyvenimo filosofija. Sulaukęs 21 metų, turėjau rimtą stuburo traumą – dvi sudėtingas stuburo išvaržas ir medikų buvau „nurašytas“. Ant kojų tada atsistojau po ilgų mėnesių gydymosi, turėjau didelį viršsvorį, medikai man tuomet uždraudė aktyvų sportą. Tai privertė nepasiduoti ir pradėti judėti.
Galiu drąsiai teigti, kad 50 km gali įveikti bet kuris žmogus. Tai nėra labai lengva ir paprasta, tačiau tam jėgų turime kiekvienas, svarbiausia – nepasiduoti.
–Ar yra nutikę trasoje tokių momentų, kuriuos pats galėtumėte pavadinti fiasko?
–Be to tikrai negalima apsieiti, tris kartus esu neįveikęs distancijos pėsčiųjų žygiuose. Tai buvo psichologiniai momentai: nesulaukiau paraginimo judėti pirmyn, neradau tinkamo būdo, kaip save motyvuoti. Pėsčiųjų žygiuose visada tenka itin stipriai nutrinti kojas, todėl jų skausmas taip pat sustabdo. Tuo metu šis nepatogumas atrodo labai rimtas argumentas pasiduoti. Dėl tokių „rimtų“ argumentų teko gailėtis visus metus, kad pasidaviau.
Žmonės pėsčiųjų žygiuose retai patiria rimtas traumas, tačiau tokie atvejai pasitaiko, jei žygeivis nenori išgirsti signalų, kuriuos jam siunčia organizmas. Galiu drąsiai teigti, kad 50 km gali įveikti bet kuris žmogus. Tai nėra labai lengva ir paprasta, tačiau tam jėgų turime kiekvienas, svarbiausia – nepasiduoti. Esu matęs labai daug tokių pavyzdžių, kai žmonės eina ir nueina šį atstumą. Renkantis ilgesnę nei 50 km distanciją reikėtų pasportuoti – įpratinti širdį ir raumenis darbui.
15 km pernai Birštone vykusiame pėsčiųjų žygyje nuėjo mano vaikai, kuriems buvo penkeri ir septyneri. Jiems tai nebuvo labai sudėtinga, todėl kiekvienas suaugęs gali drąsiai ryžtis šiai distancijai.
– Kokie artimiausiai žygiai laukia Jūsų?
– Gegužės 12 d. pėsčiųjų žygyje „Coastline Trek’18: Liepāja with Gjensidige“ ketinu aštuntąjį kartą įveikti 100 km pėsčiomis, gegužės 20 d. Rygoje bėgsiu penktąjį maratoną, o birželio 10 d. – Kauno maratoną. Liepą laukia pagrindinis iššūkis – rengiuosi Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo proga nubėgti 100 kilometrų. Tai svarbiausias šių metų startas.
Vėliau norėčiau išbandyti triatloną ir įveikti „IRONMAN“ distanciją. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau tai padarysiu.
