Paulos istorija prasidėjo po mylimos prosenelės netekties. Tuo metu išskirtinio grožio mergina išvyko dirbti modeliu į užsienį. Su ja bendradarbiauti norėjo įvairūs grožio namai, tačiau sėkmingą karjerą nutraukė klastinga liga – anoreksija.
Buvo laikas, kai mergina svėrė vos 38 kilogramus ir neketino sustoti, kol galiausiai atsidūrė reanimacijoje.
Nevalgymas – būdas bausti save
„Po prosenelės mirties aš siekiau savo gyvenimą paversti kančia, nes tikėjausi, kad ji galės man duoti sakralumą. Jaučiausi nenusipelniusi pasaulio gėrybių, man pradėjo darytis koktu visas vartotojiškumas.
Apskritai džiaugsmas gyvenimu atrodė neteisinga mano prosenelės mirties atžvilgiu. Dažnai žmonės, sergantys anoreksija, nevalgymą pasirenka kaip būdą save bausti. Tam tikra prasme aš nenorėjau pagalbos, nes nesijaučiau jos verta, bet norėjau, kad kiti pamatytų, kaip man skauda“ – sakė P.Navickienė.
Merginos šeima kurį laiką nė nenutuokė apie drastiškus jos kūno pokyčius. Vieną modelio agentūros užsakymą užsienyje netrukus pakeisdavo kitas, tad į Lietuvą Paula grįždavo vos kelioms dienoms. Pirmieji stiprūs ligos simptomai pasireiškė Kolumbijoje.
„Užsienyje buvo patogu tai slėpti nuo tėvų, nuo šeimos, nuo mamos. Turėjau darbą La Guajiroj, tai tikrai labai skurdus regionas.
Čia mačiau mergaites, kurios neturi, ką valgyti, žmones, kurie neturi vandens. Tai sukėlė dar daugiau išgyvenimų – kodėl tuomet aš esu verta to maisto, kodėl aš galiu valgyti, o čia yra žmonių, kurie nevalgo?
Tuomet trumpam grįžau atgal į Lietuvą, tačiau joje neužsibuvau dėl tos pačios priežasties. Norėjau kuo greičiau pasprukti nuo šeimos, kad ji nesuprastų, kas vyksta su manimi, ir neužkirstų tam kelio“, – atviravo mergina.
Iš Kinijos – į Santaros klinikas
Kinija Paulai tapo lemtinga šalimi. Joje modelis taip atpratino savo organizmą nuo maisto, kad suvalgius vieną kukurūzą jai ištino visas kūnas ir pasireiškė inkstų nepakankamumas. Mergina pirmu skrydžiu buvo pargabenta į Lietuvą ir netrukus atsidūrė Santaros klinikose.
„Išvykau į Kiniją. Joje prasidėjo mano pirmieji bulimijos priepuoliai. Vos ne kiekvieną dieną vemdavau ir nuo to man buvo dar sunkiau, aš šlykštėjausi savimi.
Kitą kartą aš nusprendžiau – viskas, užteks tos bulimijos. Turiu grįžti atgal į anoreksijos kelią, nes ši liga atrodė tobula, o bulimija man kėlė šleikštulį“, – pasakojo P.Navickienė.
Būdama Kinijoje ji numetė labai daug svorio, pasireiškė ūminis inkstų nepakankamumas.
„Labai ilgai buvau visiško bado fazėj. Gyvenome kartu su drauge ir iš esmės kartu ėjome anoreksijos keliu.
Man labai staigiai krito svoris, tad ji susirūpino mano sveikata ir pasiūlė suvalgyti kukurūzą. Mūsų akimis tai buvo didelis kalorijų kiekis. Jį suvalgiusi nuėjau miegoti ir kitą dieną atsikėliau visa tragiškai ištinus. Buvo gal kokie plius dešimt kilogramų.
Visas veidas, kojos buvo ištinusios. Atšaukė visus mano darbus, nuvežė į ligoninę. Medikai pasakė, kad negali man suteikti pagalbos ir aš turiu artimiausiu reisu skristi atgal namo. Man nupirkto bilietą atgal į Lietuvą. Kai sugrįžau, iš karto važiavome į Santariškes. Ten jie nieko tokio nepastebėjo, o aš tiesiog grįžau namo bei prie savo senų įpročių“, – pasakojo Paula.
Prasidėjo haliucinacijos, panikos priepuoliai
Mergina toliau grimzdo į ligą, kol kartą pajuto, kad stoja jos širdis. Tuomet viskas baigėsi reanimacijoje.
„Man buvo šalinamoji anoreksija – kūno svoris buvo labai mažas, bet aš kartu ir išvemdavau maistą.
Bet kokį kąsnį, kokį įsidėdavau į burną, išvemdavau, nieko neleisdavau sau pasilikti. Tuomet buvau Kaune ir man darėsi keisti dalykai. Nesuprasdavau, kaip atsiduriu vienoje ar kitoje vietoje, man prasidėdavo haliucinacijos, panikos priepuoliai.
Įeidama į parduotuvę galvodavau, kad visi mane stebi, visi mane mato, paniškai visko bijojau. Tuomet vieną dieną pradėjau jausti, kad mano širdis daužosi, viskas svaigo. Pajutau, kad mirštu. Paskambinau mamai ir pasakiau: „Mama, man atrodo, aš mirštu“, – sakė Paula.
Įeidama į parduotuvę galvodavau, kad visi mane stebi, visi mane mato, paniškai visko bijojau.
Merginos šeimos nariai greitai atvažiavo į Kauną ir Paulą nuvežė į Valgymo sutrikimų centrą. Čia jai buvo padaryta kardiograma.
„Širdies ritmas buvo labai labai žemas. Tuomet mane išvežė į reanimaciją, sulašino kalio. Po to – vėl į Valgymo sutrikimų centrą. Ten ir buvau visą gydymo laiką“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Žmogų veikia seni įpročiai, baimė priaugti svorio
Valgymo sutrikimų centre Paula gulėjo ne kartą ir, nors gydymosi laikotarpis buvo sudėtingas, kai kuriuos nutikimus iš ligoninės ji prisimena su šypsena.
„Esu girdėjusi istorijų, kaip į augalus išpildavo maistą. Aš ir pati esu bandžiusi jo atsikratyti. Įsipili į puodelį, kažkur išeini ir šliukšt į krūmus. Kai ateina pavasaris, tai pamatai, kur ir kas slėpė maistą.
Kai tu sergi, tavo asmenybė pasidalina į anoreksiškąją, bulimiškąją ir tą tavo tikrąją, kurios balsas yra pakankamai užslopintas“, – kalbėjo P.Navickienė.
Kai, pasak Paulos, būna sveiko proto prošvaistės, galvoji, kad nori iš to išeiti, būti sveikas bei niekada ten negrįžti. Tačiau žmogų veikia seni įpročiai, baimė priaugti svorio: „Sirgdamas tu privalai atiduoti kontrolę į kažkieno kito rankas, nes sveikimo pradžioje valgymo sutrikimų balsas būna per stiprus.“
Bendrauja su sergančiaisiais bei jų artimaisiais
Mergina prisimena įvairias aplinkinių reakcijas į jos itin liesą kūną. Kartais Paula net siekdavo sulaukti neigiamų komentarų, nes jie patvirtindavo, kad ji vis dar yra plona.
„Kai jausdavau, kad galbūt priaugau svorio, darydavau tokį testą. Paskelbdavau nuotrauką socialiniuose tinkluose ir, jei sulaukdavau kandžių komentarų, galvodavau, kad viskas gerai, aš vis dar geroje vietoje.
Kai pradėjau sveikti, kūnui prireikė nemažai laiko, kol jis vėl atsistatė ir priaugo svorio. Būdavo, kad einu gatve, stengiuosi džiaugtis ir atmesti visas mintis apie maistą bei savo ligą. Visgi eini ir girdi: „Oi, kaip iš koncentracijos stovyklos, oi, kaip baisiai atrodai“.
Tuo metu tai žlugdo, nes dedi visas pastangas, kokias tik gali. Tai būna kaip antausis į veidą, atrodo, kad į tave vis tiek nežiūrės kaip į normalų žmogų. Labai sunku suprasti tiems, kurie neturi valgymo sutrikimų, kad tai nėra tiesiog būdas sulaukti dėmesio“, – aiškino mergina.
Dabar Paula gali dalintis patarimais, kaip kovoti su valgymo sutrikimais. Tam ji įkūrė feisbuko paskyrą „Feeding Hope“, kurioje bendrauja su sergančiaisiais bei jų artimaisiais. Mergina prisimena, kai jai pačiai sveikti padėjo jos mylimasis.
Labai sunku suprasti tiems, kurie neturi valgymo sutrikimų, kad tai nėra tiesiog būdas sulaukti dėmesio.
„Su juo atėjo visiška ramybė ir visiškas ligos paleidimas. Jis turėjo geležinės kantrybės, nes man dar būdavo didelių nuotaikos svyravimų – galėdavau pradėti nekęsti savęs, rėkti, sakyti, kad jis išeitų, bet jis visuomet kantriai būdavo su manimi, kad ir kokie ten psichai man užeidavo“, – kalbėjo Paula.
P.Navickienė sakė tikinti, kad visos tokios ligos dažniausiai reiškia meilės stoką: kai mes jaučiamės nemylimi, neverti – ir patys savęs imame nemylėti: „Kai mes matome, kad kažkas mus myli besąlygiškai, yra daug paprasčiau. Tuomet neturi apsimetinėti, primesti, bandyti būti tobulas, kad sulauktum apkabinimo ar kitokios meilės išraiškos.“
Ne visi supranta, kad tai – liga
Paula pasakoja, kad pati stengiasi visą laiką galvoti apie maistą kaip apie kurą savo kūnui.
„Tau reikia energijos, ir kuo kokybiškesnį maistą valgysi, tuo daugiau galėsi tos energijos pasisemti. Ne dėl to, kad turėtum visuomenės pripažįstamą gražų ar liekną kūną. Tai darai, nes nori jaustis geriau, gyventi visavertį gyvenimą“, – sakė P.Navickienė.
Įkūrusi puslapį, skirtą padėti tokiems žmonėms, P.Navickienė gaudavo daugybę žinučių. Ji teigia supratusi, kaip žmonėms trūksta išsikalbėjimo, pripažinimo, kad jie serga.
„Ligas mes esame linkę slėpti, jų gėdijamės, nes visuomenėje tikrai ne visi supranta, kad tai yra liga ir gali galvoti, kad tai yra tavo kažkoks išsimanymas. Sulaukiu daug žinučių iš nepilnamečių mergaičių bei jų tėvų su klausimais, ką daryti, kaip padėti“, – sakė P.Navickienė.
Buvo susitaikiusi su mintimi, kad neturės vaikų
Po valgymo sutrikimų merginos kartais praranda galimybę susilaukti vaikų. Paulos atvejis ypatingas – vaikelio susilaukė, kai to visai nesitikėjo.
„Aš buvau susitaikiusi netgi su mintimi, kad negalėsiu turėti vaikų. Man vaikelis atkeliavo kaip stebuklas. Manau, kad kūdikis ateina tada, kai jis turi ateiti. Jeigu mes pasveikstam ir sugebam mylėti save, parodyti gyvenimui, kad mes gebame mylėti žmogų, esantį šalia mūsų, ir kad gebėsime mylėti ir tą mažą būtybę, aš manau, kad galima jį prisišaukti.
Suvokiau, kodėl mano mama sakydavo „mes pasveiksim“. Tuo metu man atrodydavo „koks dar mes, aš esu, aš sergu, ne tu sergi“. Ir aš tik tuomet supratau, kaip ji kaltino save. Atsimenu, mama net kažkada buvo pasakiusi, kai sirgau, jog ji irgi nustos valgyti, kad suprastų, kaip aš jaučiuosi. Aš labai atsiprašau savo mamos, nes jos skausmas turėtų būti nenupasakojamas“, – kalbėjo P.Navickienė.
Paulos atvejis ypatingas – vaikelio susilaukė, kai to visai nesitikėjo
Moteris, kalbėdama apie savo sūnų, sako, kad reikės jį supažindinti, jog egzistuoja tokios problemos, kokios gali būti dietų pasekmės.
„Manau, svarbu yra skatinti pasitikėjimą savimi, atsiriboti nuo vartotojiško požiūrio į kūną. Jeigu mes skatintume vaikus pasitikėti savimi, savo vidumi, suprasti fizinį kūną kaip kažką daugiau – kaip sielą, suprasti, kad kūnas yra įrankis pajusti gyvenimą, galbūt jie pradėtų į visa tai žiūrėti kitaip.
Dar praktinis patarimas mamoms ir tėčiams – mes dažnai nepastebime, kaip atsistoję prie veidrodžio imame komentuoti, kokios mūsų leškos ir kaip dabar reikės nevalgyti. Po kiek laiko nenustebkite pamatę, kai jūsų dukra atsistojusi prie veidrodžio darys tą patį. Manau, labai svarbu yra pradėti rodyti pasitikėjimą savimi ir meilę sau. Rodydami meilę sau, gal išmokysime save mylėti ir savo vaikus“, – tikino Paula.
