– Šiandien dažnai bendraujant su žmonėmis tenka išgirsti žodį – „Pavargau“. Kartais atrodo, jog tai tampa rutina – dirbti iki išsekimo, skųstis laiko trūkumu, nuolatiniu nuovargiu...
– Visų pirma, norisi apibrėžti, kas yra nuovargis. Nuovargis nėra liga. Apie nuovargį galima kalbėti tada, kai žmogus, net ir pailsėjęs daugiau nei 24 valandas, vis dar jaučiasi bejėgis, po kelių laisvų dienų nenori eiti į darbą.
Be to, retai kam žinoma, kad nuovargį gali sukelti ir fiziniai susirgimai: sutrikusi skydliaukės veikla, širdies problemos, kraujo ligos, diabetas. Jei žmogus jaučia nuolatinį nuovargį, patartina apsilankyti pas savo šeimos gydytoją įsitikinti, ar nesergama minėtomis ligomis.
– Ar galėtume teigti, kad nuovargis yra modernaus gyvenimo pasekmė?
– Gyvename labai greitoje visuomenėje: ieškome greitų santykių, naudojamės greitais kreditais, siekiame greitos karjeros, norime greitų pinigų. Net ir šį interviu skaitytojai bandys perskaityti greitai, suprasti esmę iš kelių sakinių. Neretai kokybė yra perkeliama į antrą planą.
O kas nutinka, kai mes nuolat siekiame įgyvendinti kiekybinius tikslus? Deja, bet mūsų kūnas nespėja prisitaikyti prie minčių eigos. Nebesidžiaugiama mažais malonumais, nematome artimųjų, neskiriama laiko sau, nėra laiko kokybiškam poilsiui, žmonės bijo ilsėtis... kad neatsiliktų. Kūnas neatlaiko įtampos ir pradeda duoti įvairius signalus. Dažnai įvyksta perdegimo sindromas, ypač tiems specialistams, kurie tiesiogiai aptarnauja žmones ar užima atsakingas pareigas.
Taip pat skaitykite: 10 būdų įveikti stresą mažiau nei per minutę
– Kokiai amžiaus grupei yra būdingas pervargimas?
– Dažniausiai tai dirbantys žmonės nuo 25 iki 45 metų. Tačiau dabar yra daug kalbama apie paauglių nuovargį. Paaugliams tėvai kelia didžiulius lūkesčius. Jie nuolat raginami gerai mokytis, laimėti visus konkursus, lankyti daugybę būrelių. Jie įtraukiami į suaugusiųjų konkurencinę rinką, nors yra per maži, neturi nei fizinių savybių, nei pajėgumų.
– Dažnai pervargus viskas tampa nyku, niekas nedomina... Ko imtis tuomet?
Nebesidžiaugiama mažais malonumais, nematome artimųjų, neskiriama laiko sau, nėra laiko kokybiškam poilsiui, žmonės bijo ilsėtis... kad neatsiliktų.
– Nuovargio sindromo kankinami žmonės tampa egocentriški, jie sunkiai priima aplinką. Galvoja: „Nueisiu į teatrą/kiną ir prasiblaškysiu“. Tačiau ir stebėdami spektaklį, filmą jie mąsto vien tik apie savo bėdas, jei kiti žiūrovai juokiasi, jie jaučiasi dar prasčiau, nes jų tai nedžiugina.
Žmogus turi gerai apgalvoti, kuo jis tikrai norėtų užsiimti. Krizių intervencijos centre pacientams siūlau sugalvoti tris mažas, džiuginančias veiklas per dieną, per savaitę ir per mėnesį. Kiekvienam patinka skirtingi užsiėmimai, juos vykdydamas žmogus jaučiasi kažką dėl savęs padaręs ir pamažu gali siekti didesnių tikslų.
– Ką patartumėte? Kaip atsitraukti nuo darbų gausos, efektyviai pailsėti?
– Poilsis turi būti priešingas pagrindinei veiklai. Jeigu žmogus dirba protinį darbą, ištisą dieną sėdi prie kompiuterio – jo poilsis turi būti aktyvus. Net ir būdami darbe galime sugalvoti kaip kuo mažiau laiko praleisti sėdint, pavyzdžiui, stengtis kalbėti telefonu (ypač su viršininku) vaikštant po kabinetą, iš spintos daiktus pasiimti atsistojus, o ne po kabinetą važinėti kėde.
Dirbant fizinį darbą, poilsis turi būti ramesnis: skaitymas, kultūrinių renginių lankymas.
Be to, labai svarbu kaip mes planuojame savo laiką. Tarkime, dirbant 8 valandas, 7 reikėtų skirti pagrindiniams darbams ir vieną valandą palikti specialioms, neplanuotoms užduotims, kurios gali atsirasti dienos metu. Tuomet nereikės pasilikti po darbo.
Taip pat visus sudėtingesnius ar tiesiog mažiau malonius darbus reikėtų atlikti dienos pradžioje, kuomet dar būname energingesni, o pabaigai pasilikti lengvesnes užduotis. Svarbu visus darbus nudirbti per savaitę, kad penktadienį galėtume ramiai uždaryti stalčius ir savaitgalį ilsėtis negalvodami apie reikalus.
Kiekvienam atsipalaiduoti padeda skirtinga veikla. Svarbu, kad ta maloni veikla, kuri jus atpalaiduoja, vyktų periodiškai pastoviu laiku. Tuomet smegenys bus pasiruošusios ir lauks, kol jomis bus pasirūpinta. Dirbant visą savaitę, vieną dieną reikia skirti sau ir praleisti ją taip, kaip norisi.
Taip pat skaitykite: 6 mitai apie stresą, kuriais neverta tikėti
– Kokią nuovargio ribą pasiekęs žmogus turėtų pasakyti sau „stop“?
– Nuovargis dažniausiai prasideda nemiga, kas paskatina ir fizinių negalavimų atsiradimą. Pradedami jausti sąnarių, kojų, raumenų, galvos skausmai. Tuomet būtina susirūpinti savo savijauta.
Kuomet niekas neteikia džiaugsmo, prarandami interesai, būsena gali pereiti į depresiją. Nuovargio sindromo metu pirmiausia siūlyčiau nueiti pas šeimos gydytoją, aptarti su juo savo problemas.
– O kas nutiks, jei žmogus nekreips dėmesio į atsirandančius negalavimus?
Svarbu, kad ta maloni veikla, kuri jus atpalaiduoja, vyktų periodiškai pastoviu laiku. Tuomet smegenys bus pasiruošusios ir lauks, kol jomis bus pasirūpinta.
– Viena vertus, stresas kartais žmogui yra naudingas, tai tarsi varomoji jėga. Norint kažką pasiekti, būtina išeiti iš komforto zonos. Tačiau tai turi savo kainą, žmonės nebesugeba valdyti savo emocijų, kurias yra būtina atskirti nuo darbo. Pavyzdžiui, jei mane kviečia vadovas, galiu pas jį eiti visiškai rami, tačiau jei būsiu pervargusi, labai jaudinsiuosi, galvosiu apie tik pačias blogiausias laukiamo susitikimo pasekmes.
Nuolat patiriant stresą – iškyla perdegimo sindromo pavojus. Kaip minėjau, jis būdingas profesijų atstovams, kurie dirba aptarnavimo srityje, kuriems tenka daug bendrauti su klientais, priimti svarbius sprendimus. Žmonės, dažnai būnantys stresinėse situacijose ir nepailsintys, galiausiai tampa abejingi viskam.
Reikia rūpintis ne tik fiziniu kūnu, bet ir psichine sveikata. Pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos. Rūpinimasis fiziniu kūnu tampa kultu, tad visiems linkiu tiek pat skirti laiko ir psichinei savijautai. Kūnas be galvos nieko nereiškia. Pervargusi galva duoda neteisingą informaciją tiek apie save, tiek apie kitus.
