Viskas prasidėjo nuo temperatūros po skiepo
Trejų metukų Dima – gležniausias Katrinos vaikas – šiuo metu po gydymo yra pasiekęs remisiją. Tačiau moteris žino – liga bet kada gali atsinaujinti. Atsikvėpti lengviau bus galima tik po gydymo praėjus penkeriems metams. Tuomet gydytojai konstatuos – berniukas pasveiko.
Kitiems Katrinos vaikams – nuo trylikos iki ketverių metų. Pati moteris, kovo mėnesį pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, į senąjį darbą dėl netinkamo grafiko grįžti negalėjo, taigi šiuo metu yra bedarbė. Mat berniukas dėl negautų skiepų, kurie tik dabar vėl pradedami daryti, negali eiti į darželį, be to, nuolat serga, o neseniai jam diagnozuotos širdies problemos. Vienintelis šeimos maitintojas – vyras, su kuriuo jie Visagine kartu gyvena penkerius metus.
„Buvau vieniša mama su trimis vaikais, su dabartinius vyru susilaukėme dar dviejų. Aš visada norėjau turėti didelę šeimą, ir dabar ši svajonė išsipildžiusi“, – sakė pašnekovė.
Dimos ligos istoriją Katrina iki šiol prisimena su šiurpuliukais kūne: „Tuo metu jam darė planinius skiepus. Po jų pakilo temperatūra. Iš pradžių maniau, kad dėl to kalti skiepai, bet kai temperatūra nekrito keletą dienų, vaikas nustojo valgyti, išbalo, o ant kūno atsirado rausvų dėmių, kreipiausi į gydytoją.
Vaikui padarė kraujo tyrimas – viskas buvo neblogai, tik žemas hemoglobinas. Gydytoja nuramino, tik pastebėjo, kad jo sėklidės per didelės ir galvytė pakrypusi į vieną pusę, todėl nusiuntė pas chirurgą.
Šis priekaištingu tonu patarė dažniau žindyti vaiką kita krūtimi, kad jis keistų padėtį. Tačiau aš taip ir darydavau. O dėl sėklidžių esą reikia mažiau pampersuose vaiką laikyti. Na, tai ne pirmas vaikas, atrėžiau, žinau, kaip prižiūrėti.
Žodžiu, namo grįžau be informacijos. Šiaip ne taip namie prabuvome keturias dienas.
Gerai atsimenu – atėjo šeštadienis, ir vaikui vėl pakilo aukšta temperatūra. Iš pradžių ją pavykdavo numušti vaistais, tačiau sekmadienį nepadėjo ir jie. Kadangi iškviesti greitąją pas mus nėra taip paprasta, laukėme pirmadienio. Šeštą ryto atsibudau, nes mano vaikui buvo šaltkrėtis. Vos pradėjus matuoti temperatūrą ji pakilo iki 42 laipsnių. Iš karto įstačiau žvakutę nuo temperatūros ir išlėkėme pas gydytoją.“
Hemoglobinas krito ne dienomis, o minutėmis
Poliklinikoje keturių mėnesių kūdikiui buvo atliktas skubus kraujo tyrimas. Laborantė padavė mamai lapą su tyrimo atsakymu ir liepė kuo skubiau eiti atgal pas gydytoją. Hemoglobino rodiklis buvo nukritęs iki 56, nors savaitę berniukas gėrė geležies preparatą, prie kelių kitų rodiklių taip pat buvo pažymėti įspėjimai.
„Mus skubiai išsiuntė į ligoninę, kur iš pradžių netikėjo, kad šis kraujo tyrimas teisingas. Jie tikino, kad turbūt įvyko aparatūros klaida. Tačiau pasirodė, kad hemoglobinas per tą laiką nurito dar vienu vienetu. Gydytoja iš karto man papriekaištavo, kad turbūt prastai maitinu savo vaiką, ir dingo.
Valandą laiko jos laukiau su merdinčiu ant rankų kūdikiu, kol pradėjau pati kelti paniką. Tuomet seselė surado gydytoją, ir ji sutiko sūnų paguldyti į reanimaciją, nors ši, kaip pati sakė, nepritaikyta tokiems mažiems vaikams. Po kurio laiko, matydami, kad vaiko būklė vis blogėja, jie iškvietė reanimobilį iš Vilniaus.
Iš Vilniaus atvykę medikai nustebo, kad vaikui nepastatyta bent lašinė. Vietiniai gydytojai tikino, kad nematė tam reikalo. Tačiau kai jau nešiau vaiką ant rankų, išėjo pasimetusi gydytoja ir sako: „Mamyte, nesijaudinkite, laikykitės, panašu, kad jūsų vaikui yra vėžys.“
Man, aišku, prasidėjo isterija, skambinu vyrui, bet negaliu išlementi nė dviejų žodžių, galiausiai pasakau, kad Dimai turbūt vėžys, vyras taip pat tyli ir galiausiai sako, kad perskambins, nes ir jam reikėjo laiko susitaikyti su šia žinia, paverkti sau vienam“, – pasakojo Katrina.
Taip ji su sūneliu atsidūrė Santaros klinikos Vaikų ligoninėje, kur gydomi vėžiu sergantys vaikai. Po daugybės tyrimų atėjusi gydytoja nerimaujančiai mamai viltingų žinių neatnešė: „Situacija bloga, labai daug vėžinių ląstelių, todėl vaikas liks reanimacijoje, o jūs važiuokite namo ir susirinkite visus reikalingus daiktus, nes jums čia teks ilgai pabūti.“
Dimai buvo diagnozuota mieloblastinė leukemija. Dažniausiai šia liga serga suaugusieji, vaikams ji nebūdinga.
Gydytoja iš karto man papriekaištavo, kad turbūt prastai maitinu savo vaiką, ir dingo. Valandą laiko jos laukiau su merdinčiu ant rankų kūdikiu...
Gydytojai patarė vaiką pakrikštyti
Kitas rytas buvo dar niūresnis. Reanimacijos gydytojas tiesiai šviesiai rėžė – galite rėkti, verkti, raudoti, bet turite žinoti, kad tokie vaikai su tokiais rodikliais neišgyvena. Turite 2–3 savaites, daugiausia – mėnesį.
„Laimė, reanimacijoje aš sutikau Eglę Mėlinauskienę (paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ įkūrėja – aut.), kuri mane užkalbino, viską paaiškino, po lentynėles išdėliojo, patikino, kad viskas bus gerai, kad ir ne su tokiais rodikliais vaikai išgyvena.
Aišku, gydymas buvo baisus. Nuo chemoterapijos atsirado grybelis plaučiuose. Mums reikėjo labai brangių vaistų, kainuojančių apie tūkstantį eurų, kurie nekompensuojami. Vėlgi padėjo „Mamų unija“. Mums iškrito ne tik plaukeliai, bet ir nagai pradėjo atsilupinėti, sūnui lašino morfiną.
Vieną rytą, tiesiog man ant rankų jis pradėjo balti – pabalo net ausys ir lūpos. Gerai, kad pro šalį ėjo mūsų gydytoja. Ji pagriebė vaiką ir išlėkė. Pusvalandį buvau nežinioje, nerasdama sau vietos ir krečiama drebulio. Grįžusi gydytoja pasakė, kad dėl chemoterapijos Dimai staigiai nukrito hemoglobinas – iki 22. Gydytojai pasiūlė išsikviesti kunigą ir pakrikštyti vaiką.
Jau po antro chemoterapijos kurso sužinojau, kad vėžinės ląstelės pasiduoda gydymui ir greičiausiai prognozė bus gera, tačiau gydymas užtruko.
Pusę metų gulėjome ligoninėje be pertraukų, vėliau po truputį kelioms dienoms mus pradėjo išleisti namo. Buvo sunku – namuose likę dar keturi vaikai, aplankyti mane galėdavo tik kartą per mėnesį, nes vyras nuolat dirbo“, – prisiminė moteris.
Visos pajamos – 900 eurų
Šiuo metu šeima išgyvena iš vyro atlyginimo, vaiko pinigų ir Dimos neįgalumo išmokos. Iš viso susidaro 900 eurų. Kai sumokami visi mokesčiai už butą, už darželius, nuperkamos vaikams reikalingos priemonės mokyklai, kiti būtini tą mėnesį daiktai, maistui kartais telieka 200 eurų, tačiau moteris tikina, kad septynių žmonių šeima kažkaip už juos išgyvena.
„Tenka prisitaikyti. Aš visada labai planuoju finansus. Turiu tam tikrą sumą ir žinau, kiek man reikia sumokėti už darželį, už internetą, už butą, už mokyklą, t. y. už tai, kas būtina. Tada skaičiuoju, kur galėčiau sutaupyti. Kruopų atsargų namuose dažniausiai būna, o kažką sugalvoti įdomesnio fantazijos netrūksta, saldumynus vaikams taip pat kepu pati.
Nesakau, kad gyvename prabangiai, tačiau gyvename kaip statistinė vidutinė lietuvių šeima. Žinoma, negaliu sau leisti išvykti atostogų prie jūros su vaikais, net išvyka į Vilnių mums nėra lengvai įkandama. Nevaikštome nei į kavines, nei į restoranus.
Norėtųsi Dimai nupirkti vitaminų, geresnio maisto, bet yra kaip yra. Sunkiausia būna, kai, regis, viską suplanavai, paskirstei pinigus, turi tuos 200 eurų maistui per mėnesį, tačiau suserga vaikas. Vaistai nekompensuojami, o prie antibiotikų dar reikia pirkti probiotikų, kad atsikurtų žarnyno bakterijos“, – toliau dėstė pašnekovė.
Ar iš tiesų ji niekuo nesiskundžia? Paklausta šio klausimo, ji atsako klausimu – o kuo gi skųstis? Ir prisipažįsta – sūnaus liga iš esmės pakeitė jos požiūrį į pasaulį: „Aš gyvenu džiaugdamasi kiekviena diena, kad aš kvėpuoju, kad turiu rankas ir kojas, kad turiu puikius vaikus, kurie šiuo metu niekuo rimtai neserga. Ir jei kuo nors galiu padėti dar ir kitiems žmonėms, aš padedu.
Aišku, būna dienų, kai rankos svyra ir nieko nesinori, tačiau tuomet stengiuosi apie tai negalvoti. Galiausiai išaušta naujas rytas, sugalvoji kažką nauja, imiesi kažkokių darbų ir eini į priekį. Aš negaliu nukabinti nosies, nes jeigu aš pasiduosiu, mano vaikai niekam nebus reikalingi. Turiu eiti su jais aukštai iškėlusi galvą ir pastatyti juos ant kojų.“
Net išvyka į Vilnių mums nėra lengvai įkandama. Nevaikštome nei į kavines, nei į restoranus.
Praeities nusprendė nepamiršti
Moteris neslepia – gyvenimo periodas, praleistas ligoninėje, buvo bene juodžiausias jos gyvenime, o ir sūnaus pasąmonėje visi šie patyrimai greičiausiai iki šiol gyvi. Berniukas labai skaudžiai reaguoja į baltus chalatus. Pasak jo mamos, iššūkis ir kardiogramą jam padaryti, ir išprašyti, kad jis išsižiotų ir parodytų gydytojai gerklę.
Nepaisant to, grįžusi po sūnaus gydymo namo, Katrina kiekvienais metais prieš Kalėdas Visagine organizuoja akciją „Būk slaptu Kalėdų Seneliu“.
„Man norėjosi, kad mūsų miestelio žmonės sužinotų, kad yra tokių sergančių vaikų. Netgi mokykloje turėjome susitikimą, pasakojau apie akciją, rodžiau skaidres. Kasmet lapkričio mėnesį kviečiu žmones nešti dovanas šiems vaikams. Surinkę jas, prieš Kalėdas vežame į ligoninę išdalinti vaikams. Po kiekvienos akcijos aš žmonėms „Facebook“ atsiskaitau, surašau, kada ir ką perdavėme, įdedu nuotraukų.
Žmonės iš tiesų labai atsiliepė ir dosniai aukoja. Šiemet buvo tiek dovanų, kad prikrovėme pilną autobusiuką. Taip pat pastačiau dvi piniginių aukų dėžes: vieną – restorane, kitą – vienoje turgaus parduotuvėje. Pagalvojau – kodėl tos dėžės tik didžiuosiuose miestuose. Jau keletą kartų jas pilnas vežiau į Vilnių „Mamų unijai“, – teigė Katrina.
Pagalbos prašyti gėdijasi
Vėžiu sergančiais vaikais besirūpinančio paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ įkūrėja ir vadovė Eglė Mėlinauskienė pasakojo iš tiesų gerai pažįstanti Katriną bei jos šeimą ir nuoširdžiai prašanti geros valios žmonių jai padėti.
„Tai žmonės, kurie gali badmiriauti, bet nesiskųs ir pagalbos neprašys. Priešingai, dar ir kitiems padės – moteris dar sugeba kasmet surengti kalėdinę akciją ir vėžiu sergantiems vaikams surinkti dovanų.
Tačiau juk aišku, kad išsimaitinti už kelis šimtus eurų tokiam skaičiui žmonių beveik neįmanoma, juolab kad auga penki vaikai. Suaugęs žmogus dar gali badauti, nors tai irgi nenormalu, bet kai badauja vaikai, yra skaudu.
Nors pati šeima gėdijasi prašyti pagalbos, jos tikrai reikia. Tas vaikelis labai silpnas, jį reikia labai stiprinti“, – tikino žinoma moteris.
Jei galite padėti šeimai aprūpinti vaikus geresniu maistu, o Dimai suteikti galimybę gauti jam reikalingų vitaminų, galite paaukoti tam tikrą pinigų sumą į „Mamų unijos“ sąskaitą:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
A/s: LT 77 7300 0101 4079 5625
Paskirtis: Parama Dimai
Bankas: Swedbank
Įm. kodas: 302288579
BIC: HABALT22
Per PAYPAL sistemą: egle@mamuunija.lt
