Mažojo Jono istorija prasidėjo rugpjūčio 25 dieną, 28 nėštumo savaitę. Gimė 41 cm, 1390 g, rašome socialinio projekto „Ankstukai“ pranešime spaudai. Pirmos keturios paros buvo pilnos džiaugsmo, nes jis kvėpavo pats, reikėjo tik pagalbos plaučių tūriui palaikyti. Būklė buvo gera, kaip viena gydytoja sakė: „Guli visas gražus, rožinis“. Bet.
Penktąją Jono gyvenimo parą prasidėjo miego apnėjos – tai paskatino medikus atlikti tyrimus dėl infekcijų ir uždegimų. Šie pasitvirtino. Sepsis, plaučių uždegimas, meningitas. Sutrikusi žarnyno, skrandžio veikla. Jono nebemaitino mano pienu, maitinimas tik per veną.
Prijungtas plaučių ventiliavimas. Buvau tik žiūrovė. Žiūrovė savo vaiko kančių. Liesti negalėjau, nes kiekvienas dirgiklis, atrodo, jam kėlė skausmą.
Rugsėjo 2-oji. Tai diena, kurios nepamiršiu visą gyvenimą, ir skyriaus vedėjos praneštos diagnozės, kuri tą akimirką neteikė vilčių:
„Meningitas ir meningoencefalitas. Jį gelbėja tik gera kraujotaka, bet jei sutriktų ir ji – viskas. Mes nežinome, kiek dar liko – para, dvi ar penkios. Jei nueisite ilgesnį kelią, negarantuojame, kad nebus pasekmių.“
Gyvenimas išslydo iš po kojų. Visa tai turėjau išklausyti viena. Viena iškęsti baisiausią akimirką. Tą dieną Joną pakrikštijome. Tikiu, kad Dievulis jam suteikė daugiau jėgų. Jo būklė keitėsi kasdien, vis kopė ir kopė į kalniuką. Žinoma, buvo ir nusileidimų, bet mes visi juo tikėjome.
Nuolatiniai kraujo tyrimai, 10 ir daugiau kartų darytos juosmeninės punkcijos smegenų skysčiui tirti, bent pusės iš jų nepavyko paimti. 4 kraujo perpylimai dėl trombocitų ir eritrocitų trūkumo, dėl mažo hemoglobino rodiklio. 67 dienos antibiotikų, iš jų 57 – meningito gydymui.
Prasidėję traukuliai, kurių slopinimui iki paskutinės dienos duoti vaistai. Gydymą jais tęsėme ir namuose. Kalcio dozės po 20 ml per parą dėl didelio kalcio ir fosforo trūkumo. Priešgrybeliniai vaistai, įtariamam grybeliui gydyti.
Visa tai mane padarė be galo stipria, nors kartu ir dar jautresne, nes po kiekvieno naujo pasiekimo, kiekvienos išgirstos geros žinios riedėjo ašaros. Nesvarbu, ar tai buvo inkubatoriaus viršaus pakėlimas, ar nauja graži glaustinukė, o gal kraujo atsakymai su CRB rodikliu 5,5, ar pirmasis vaiko pabučiavimas po 50 dienų, praleistų NITS.
Visa tai mane padarė be galo stipria, nors kartu ir dar jautresne.
Gavau didžiausią šeimos ir artimųjų palaikymą. Visi be galo laukė, kada Jonas pasveiks ir grįš namo. Ta diena išaušo lapkričio 5-ąją. Jonukas grįžo namo pas dvejų metų neturinčią sesę, pas katiną, senelius, pas visus, kurie mus palaikė, siuntė geriausias mintis, didžiausią tikėjimą.
Labiausiai mums padėjo tikėjimas, viltis ir meilė.
Dabar Jonui 7 mėnesiai. Jis guvus, judrus berniukas, su besikalančiais pirmaisiais dantukais. Lankome mankštas, kur Jonui puikiai sekasi. Su kiekvienu apsilankymu pas kineziterapeutę jis vis stipresnis. Šiuo metu laukiame magnetinio rezonanso tyrimo dėl išsiplėtusių smegenų skilvelių. Laukiame ir tikime, kad viskas tuoj praeis.
Istorija dalinasi Jono mama.
Padėkite ankstukams kovoti už gyvybę aukodami arba skirdami 1,2 proc. GPM – ankstukai.lt/aukoti#gpm.
