Tėvus žinia apie nelaimę pasiekė telefonu
„Kreipiamės į visus geros valios žmones dėl paramos dvylikametei mergaitei Kamilai Gilevskytei, kuri, sekdama sesės pavyzdžiu, nori tapti jaunąja šaule. Mergaitė, kurį laiką buvusi sunkios būklės ir patyrusi gilią komą, šiandien vis dar gydytojų priežiūroje. Dėl kairės kūno pusės paralyžiaus mergaitė greičiausiai prarado galimybę dalyvauti šauliškoje veikloje ir visavertiškai gyventi, tačiau mergaitė tiki, kad vieną dieną ji atsistos ant kojų.
Kamila iš bendraamžių išsiskiria aktyvumu, idėjomis, geranoriškumu bei meile žmonėms ir tėvynei. Šiandien Kamilai reikalinga tinkama ir ilgalaikė reabilitacija, kurios kvotos pacientams, kaip žinia, nėra amžinos. Kamilos tėvelių materialinė padėtis yra sunki, todėl kiekvieno Jūsų pagalba yra labai svarbi“, – tokį pagalbos prašymą išplatino mergaitės mylima Lietuvos šaulių sąjunga.
Jos mama Olga Gilevskienė tą baisią dieną iki šiol atsimena taip, tarsi viskas vyktų vakar.
„Iš ryto ją pasveikinome ir išleidome į mokyklą. Patys nuo pietų taip pat išvažiavome į darbą. Maždaug apie penkias mums paskambino pažįstami žmonės ir pranešė, kad partrenkta kažkuri iš mūsų dukrų. Iš karto paskambinau vyresniajai, ši atsiliepė ir pasakė, kad yra ne namuose ir nieko nežinanti.
Tuomet supratome, kad partrenkta Kamila. Kai atvažiavome, dukra jau buvo išvežta. Žmonės mus nuvežė į Šalčininkų ligoninę, kur buvo laukiama reanimobilio, kad pervežtų į Santaros klinikas. Kartu išvažiavau ir aš“, – taip prasidėjo jų trijų mėnesių maratonas po gydymo įstaigas.
Gydytojai manė, kad mergaitė neatsibus
Kamila paniro į gilią komą. Gydytojai iš karto mamai pasakė, jog turėtų įvykti stebuklas, kad mergaitė atsigautų, todėl, nors ji buvo paguldyta į Intensyvios terapijos skyrių, kuriame lankytojai įleidžiami griežtai nustatytomis valandomis, Olgai buvo leista būti prie jos visą dieną.
„Ji iš pradžių atsitrenkė galva į mašinos stiklą, o tada – į asfaltą, ir patyrė labai sunkią galvos traumą. Ypač smarkiai nukentėjo dešinioji smegenų pusė. Dėl to buvo visa paralyžiuota, tik reanimacijoje mums to niekas nepasakė, vėliau sužinojome. Kai po savaitės ji atsigavo iš komos, kurį laiką buvo vis dar nesąmoninga. Tik po dviejų savaičių jai pavyko šnibždesiu ištarti pirmą žodį – „mama“.
Tik po dviejų savaičių jai pavyko šnibždesiu ištarti pirmą žodį – „mama“.
Tuomet pradėjome mokytis iš naujo tarti balses, kad atsigautų balsas. Dar po dviejų savaičių Kamila jau pradėjo kalbėti garsiau, nors ir lėtai. Dabar balsas beveik atsistatęs, tačiau kairė kūno pusė liko paralyžiuota. Ji gali tik per alkūnę ištiesti ranką ir prilaikoma šiek tiek paeiti su specialiais įtvarais, kairę koją vilkdama. Taip pat tik iki pusės atsimerkia kairė akis“, – pasakojo Olga.
Viskas įvyko akimirksniu
Kamila ėjo per gatvę ne perėjoje, tačiau toje vietoje vaikai, eidami iš mokyklos, dažnai kirsdavo gatvę, kad nereikėtų daryti labai didelio lanksto. Mat reikalinga autobusų stotelė buvo kitoje kelio pusėje. Mergaitė automobilį pastebėjo jau pusiaukelėje ir bandė atsitraukti atgal, o vairuotojas, spėdamas, kad ji bėgs į priekį, vairą taip pasuko mergaitės pasirinkta kryptimi. Pati Kamila taip pat atsimena smūgį. Viskas įvyko akimirksniu: „Atsigręžiau, bum ir iš karto užmigau“.
Policijoje vis dar vyksta tyrimas dėl šio įvykio. Pasak mergaitės mamos, tyrėjai sako, kad vis dar yra daug neaiškių niuansų ir dar nežinia, kada bus paskelbta galutinė išvada. Taip pat didžiulį šoką patyręs vairuotojas buvo aplankęs šeimą, kad atsiprašytų.
„Anksčiau prašėme, kad Kamilą vežiotų mokyklinis autobusiukas, bet mums paaiškino, kad pagal taisykles šis autobusiukas veža vaikus, jeigu jie lanko artimiausią nuo namų mokyklą, o mes pasirinkome kitą, geresnę, todėl negalėjome pasinaudoti šia paslauga“, – atsiduso Olga.
Iki nelaimės buvo be galo aktyvi
Iki nelaimės Kamila buvo labai aktyvi mergaitė. Ji dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, lankė lėlių teatrą, dainavo chore. Dabar jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, tačiau ji, kaip tikra kovotoja, nenuleidžia rankų ir tikina, kad vieną dieną vėl vaikščios, atsigaus ir bus šaulė.
„Aišku, Kamila svajoja vaikščioti, nori vėl dainuoti chore, užsibrėžusi sau tikslą rugsėjo 1-ąją grįžti į mokyklą. Kai vieną kartą neatlaikiusi pravirkau, Kamila ir sako man: „Mama, neverk, aš stengsiuosi dėl tavęs ir atsistosiu ant kojų.“ O kai Kamilai nusvyra rankos ir pasirodo ašaros, tuomet aš ją raginu: „Tiek žmonių tave palaiko, negi dabar imsi ir pasiduosi?“ Kamila iš tiesų sulaukia iš visur didžiulio palaikymo. Žmonės labai sureagavo į mūsų nelaimę – net nesitikėjau, kad tiek žmonių atsilieps ir stengsis mums padėti. Esame be galo visiems dėkingi“, – pasakojo Olga.
Mama ir dukra šiuo metu yra sugrįžusios namo, tačiau neilgam. Kad mergaitė kuo labiau atsigautų, jai reikia nuolatinės ir intensyvios reabilitacijos. Kai tik bus sutvarkyti neįgalumo dokumentai, jos išvyks į reabilitaciją. Kol tokios galimybės nėra, mama du kartus per savaitę veža Kamilą mankštintis į Vilnių, po kelių savaičių ją mankštins ir iš atostogų grįžęs kineziterapeutas Šalčininkuose.
Nenori prarasti „auksinio“ laiko
„Pirmuosius metus po traumos reikia kuo intensyviau mankštintis. Tai pats svarbiausias laikas, todėl stengiuosi, kad su ja būtų dirbama kuo daugiau. Praėję reabilitaciją Lietuvoje, ieškosime galimybės išvykti į užsienį. Iš visų jėgų stengiamės ją pastatyti ant kojų“, – teigė pašnekovė.
Olga tikina po nelaimės išmokusi gyventi šia diena ir dėliotis nedidelius tikslus, nes, kaip pati sako, „jei pradėsi galvoti apie ateitį, gali ir neatlaikyti“. Netrukus baigsis jos biuletenis, tačiau moteris nemato galimybės grįžti į darbą, nes dukrai šiuo metu reikia daug pagalbos, o ir toliau reikės su ja daug dirbti, dažnai vežioti pas specialistus.
Finansinė pagalba šeimai labai reikalinga. Norintys ir galintys padėti tai gali padaryti pervesdami auką į Kamilos mamos sąskaitą:
Gavėjas: Olga Gilevskienė
Sąsk. nr: LT244010044400106093 (Luminor)
Paskirtis: Parama Kamilai Gilevskytei