Į šiuos ir kitus klausimus atsako „Baltijos Amerikos klinikos“ pilvo chirurgas prof. Tomas Poškus.
– Kokios priežastys lemia storosios žarnos vėžį?
– Atsakyti, kas tiksliai sukelia storosios žarnos vėžį, deja, negalime. Tačiau pasaulyje gana aiški tendencija, kad šalyse, kurios perima vakarietišką gyvenimo būdą, smarkiai padaugėja storosios žarnos vėžio atvejų. Vakarietiškas gyvenimo būdas pirmiausia susijęs su sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, vakarietiška mityba, perdirbtais raudonosios mėsos produktais, didelio kiekio riebalų vartojimu, alkoholiu, rūkymu ir visu kitu, kas apima vakarietišką gyvenimo būdą.
Visos vakarėjančios šalys mato gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų didelį didėjimą. Toli pažengusios Vakarų šalys jau pradeda matyti ir sergamumo mažėjimą – tam daugiausia įtakos turi patikros programos, tam tikras visuomenės švietimas.
– Kokie yra storosios žarnos vėžio simptomai? Ir kuriuos pajutus jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į specialistą?
– Du pagrindiniai simptomai – tai tuštinimasis su kraujo priemaiša, žinoma, tai gali būti ir kitų ligų simptomas, ir tuštinimosi pobūdžio pasikeitimas. Kiti simptomai: pilvo pūtimas, raižantys, gurguliuojantys pojūčiai pilve ir žarnyne, kūno svorio mažėjimas, naujai atsiradęs vidurių užkietėjimas arba viduriavimas.
Anksčiau buvo sakoma, kad tai gali nutikti žmonėms, kuriems jau per 50 metų. Tačiau ir pasaulyje pastebima, kad ši liga jaunėja. Anksčiau buvo rekomenduojama tikrintis suėjus 50 metų, dabar – nuo 45-erių. Matome ir gerokai jaunesnių pacientų – 25–30 metų žmones, kurie šiaip neturėtų būti įtariami.
– Kokie tyrimai atliekami, siekiant nustatyti, ar žmogui – storosios žarnos vėžys?
– Kertinis tyrimas turėtų būti kolonoskopija. Per šį tyrimą apžiūrima visa storoji žarna nuo išeinamosios angos iki dešinės storosios žarnos pusės. Tas tyrimas gana nemalonus, atliekant jį be nejautros, gali ir paskaudėti. Mes jį atliekame pacientą šiek tiek primigdę, tada jis jaučia tik įdūrimą į veną, nėra jokio diskomforto. Išvakarėse reikia išsivalyti žarnyną, išgerti specialaus tirpalo, kad žarna būtų tuščia ir būtų galima matyti jos sieneles.
Vienas procedūros pavojų – galima pradurti žarną. Tačiau ši rizika labai nedidelė – vienas iš 3000 atvejų. Dar viena rizika – gali pradėti kraujuoti. Tačiau atlikus šį tyrimą galima tikrai pasakyti, serga ar ne pacientas storosios žarnos vėžiu.
Šalyse, kurios perima vakarietišką gyvenimo būdą, smarkiai padaugėja storosios žarnos vėžio atvejų.
– Kaip ši liga gydoma?
– Gydymo būdai yra įvairūs. Endoskopiniai – kai nereikia jokios chirurginės intervencijos, laparoskopinės operacijos – kai operaciją galima atlikti per mažas skylutes ir pacientas po kelių dienų keliauja namo. Kartais reikalingi ir didesni gydymo metodai, apimantys chemoterapiją – spindulinį gydymą, išplėstines operacijas.
– Kas lemia, kokia operacija reikalinga?
– Pagrindinis dalykas, kuris lemia paciento tikimybę pasveikti, susirgus storosios žarnos vėžiu, yra stadija. Jei liga nustatoma ankstyvos stadijos, pacientą galima išgydyti, o kuo anksčiau ji nustatoma, tuo mažesnės intervencijos reikia gydant.
Jei yra pirmos stadijos, galima atlikti endoskopinę operaciją kolonoskopu arba per išeinamąją angą pašalinant navikus, pacientui neatliekamas joks pjūvis, galima sakyti jau kitą dieną jis jaučiasi gerai.
Kai negalima pašalinti per natūralias angas, tenka daryti intervencinę procedūrą, dabar dažniausiai renkamės laparoskopines operacijas, per kurias pašalinamas navikas, gabalas žarnos ir limfmazgiai, atkuriamas žarnos vientisumas.
Be stadijos, operacijos pobūdį dar lemia ir lokalizacija, kur yra navikas. Jei dešinėje pusėje, liekamieji reiškiniai yra truputį mažesni nei tada, kai navikas yra kairėje pusėje ar arti išeinamosios angos, nes tai pagrindinis mechanizmas, sulaikantis išmatas, ir atsakingas už tiesiosios žarnos jautrumą.
Jei pašaliname didelę dalį tiesiosios žarnos, gali sutrikti jautrumas, tuštinimasis tampa nemalonus, porezekcinis tiesiosios žarnos sindromas (LARS) irgi yra nemalonus liekamasis reiškinys, su kuriuo pacientas po operacijos lieka gyventi ilgą laiką. Aišku, visada stengiamasi išvengti šių dalykų, bet ne visada yra įmanoma.
– Kas yra žarnyno polipai ir dėl ko jie atsiranda?
– Tai pirmasis storosios žarnos vėžio etapas. Pirmiausia atsiranda adenoma – nepiktybinis navikas, kuris paskui didėja, supiktybėja, perauga žarnos sienelę ir išplinta. Polipai yra ikivėžinis storosios žarnos pakitimas. Tuos darinius gali matyti atliekant kolonoskopiją arba endoskopinį tyrimą.
Ne visi storosios žarnos polipai yra vienodi. Dalis jų yra vadinamieji navikiniai polipai – adenomos, kurie linkę kuo nors virsti, dažniausiai – vėžiu. Ir yra dalis polipų, kurie linkę mažiau arba visai nelinkę virsti navikais, pavyzdžiui, hiperplastiniai polipai – jie paprastai būna mažesni.
Iš esmės, jei storojoje žarnoje yra polipų, reikėtų stengtis juos pašalinti, įsitikinti, kas tai yra, ir nuo to priklausys, kas toliau bus daroma pacientui. Jei tai yra adenoma, po kelerių metų pacientui reikės kartoti kolonoskopiją ir įsitikinti, kad neatsidaro naujų adenomų. Jei pacientui nustatomas ne navikinis polipas, kolonoskopiją galima atidėti labai ilgam laikui, pavyzdžiui, dešimčiai metų.
– Kaip žmogui sužinoti, kad jų turi, kokius simptomus turėtų jausti?
– Blogiausia, kad polipai yra besimptomiai, žmogus jų niekaip nejaučia. Polipai, kalbant apie amžių, dažniausiai atsiranda nuo 40-ies ir vėliau, kad sužinotume, ar jų turime, reikėtų profilaktiškai tikrintis.
– Ar sudėtinga žarnyno polipų šalinimo operacija?
– Dažniausiai tokia operacija neturėtų būti sudėtinga. Ji turėtų būti daroma tos pačios procedūros metu kaip ir kolonoskopija. Aišku, tai yra intervencija ir ji gali turėtų papildomų rizikų, bet jų procentas labai mažas, o pacientui keletą kartų sumažinama tikimybė sirgti storosios žarnos vėžiu.
– Ką daryti, norint išvengti storosios žarnos vėžio?
– Patys paprasčiausi dalykai yra sunkiausiai įgyvendinami (šypsosi). Turėtume sveikai maitintis, atsisakyti perdirbtos mėsos produktų, vengti rūkytos mėsos produktų, turėtume valgyti augalinį maistą, bet nežinau, ar tai visiems įmanoma padaryti. Žinoma, alkoholio vartojimas, rūkymas čia taip pat prisideda.
Nustačius pirmos stadijos storosios žarnos vėžį tikimybė pacientui išgyventi penkerius metus ir ilgiau yra daugiau kaip 90 proc., ketvirtos – 17–20 proc.
Tačiau pagrindinis dalykas, dėl kurio sutariama daugelyje pasaulio šalių – žmogus profilaktiškai turėtų tikrintis. Šiuo metu Lietuvoje veikia vėžio patikros programa, t. y. visi žmonės, kurie sulaukia 50 metų, šeimos gydytojų turėtų būti kviečiami pasitikrinti. Tai yra nemokama.
Atliekamas išmatų tyrimas dėl kraujo pėdsakų. Nustačius kraujo pėdsakus, antras žingsnis yra kolonoskopija. Nustačius teigiamą slaptą kraujo tyrimą apie 30 proc. pacientų nustatomos adenomos – nepiktybiniai navikai, jie pašalinami ir žmogus yra sveikas. Tik 3–5 proc. nustatomas storosios žarnos vėžys. O 65 proc. pacientų, kuriems randama kraujo pėdsakų, iš tiesų yra sveiki, neturi nei vėžio, nei polipų, tik juos reikia stebėti.
Nustačius pirmos stadijos storosios žarnos vėžį tikimybė pacientui išgyventi penkerius metus ir ilgiau yra daugiau kaip 90 proc., antros stadijos – 75–80 proc., trečios stadijos – apie 50 proc., o ketvirtos – 17–20 proc.
