Priklausomybė nuo apsipirkinėjimo vis dar nėra įtraukta į Pasaulio
sveikatos organizacijos ligų klasifikatorių, tačiau paskaitas priklausomybių tema skaitanti Vilniaus universiteto Filosofijos katedros profesorė, psichologė Laima Bulotaitė sako, jog ši priklausomybė turi tuos pačius požymius, kaip ir kitos priklausomybės. Ir nors mūsų atlyginimai nesiekia Vakarų šalių kartelės, susirgti pirkimo manija rizikuojame ne mažiau.
„Ypač šis reiškinys tapo pastebimas, kai padaugėjo reklamų, žmonės ėmė apsipirkinėti naudodami kreditines korteles. Kad apsipirkimas suteikia žmogui malonumą – seniai žinoma. Jei skaitėte Aleksandro Diuma romaną „Moterų laimė“ – jau ten tokie dalykai yra aprašomi. Na, o psichiatrai pavienius šios priklausomybės atvejus pastebėjo XX amžiaus pradžioje“, – sakė L. Bulotaitė.
Panašu į priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų
Vis tik garsiau kalbėti apie tai, jog priklausomybė nuo pirkimo yra diagnozė ir tokius žmones reikėtų gydyti, pradėta XX amžiaus pabaigoje. Tuomet, kai prekybos centruose, internete ir mieste viena per kitą ėmė „rėkti“ reklamos, populiarindamos, kaip pastebi profesorė, ne daikto kokybę ar jo savybes, o būtent pirkimą.
„Reklama skatina pirkti. Ne įsigyti kokį nors konkretų, jums reikalingą daiktą. Priklausomybės nuo pirkimo plitimą paskatino ir kreditinės kortelės. Žmonės nebesusiskaičiuoja, kiek kortelėje yra pinigų, nemato, kiek išleidžia. Ne be reikalo užsienyje, pagalbos nuo šios priklausomybės kursuose, pirma užduotis yra nebesinaudoti kredito kortele“, – sakė pašnekovė.
Apskritai, jei norite suvaldyti norą pirkti, grįžkite prie grynųjų pinigų. Turėdami tam tikrą sumą rankose ir ją atiduodami, geriau suprasite, koks tai pinigų kiekis.
„Visi pripažįsta, kad mūsų perkamoji galia – mažesnė nei Vakarų šalių gyventojų. Tačiau ji yra tokia, kad priklausomybei vystytis užtenka. Nustatyta, kad priklausomybė nuo pirkimo turi labai daug panašumų su kitomis priklausomybėmis. Tas objektas ar subjektas, nuo kurio priklausai, patenkina tavo poreikius. Kaip alkoholis, narkotikai, taip ir pirkimas suteikia malonumą“, – kalbėjo L. Bulotaitė.
Kuo skiriasi išlaidūnai ir priklausomi nuo apsipirkinėjimo?
Profesorė pridūrė, jog į tokią priklausomybę lengvai klimpsta žmonės, turintys savivertės problemų. Jie nežino, kokiais kitais būdais pakelti savo savivertę, todėl lengva ranka švaisto pinigus, tyliai šnabždėdami sau: „Štai, aš galiu!“.
Ne paslaptis, kad yra žmonių, mėgstančių išlaidauti (kitu atveju nebūtų prirašyta tiek patarimų knygų apie taupymą). Ar juos visus reikėtų siųsti į psichologo kabinetą?
„Nepainiokime dviejų dalykų, – skuba paaiškinti L.Bulotaitė. – Jei žmogus perka ir išleidžia daug, tačiau savo įsigytus daiktus suvartoja (pavyzdžiui, suvalgo) arba naudoja, kažkur pritaiko – tai dar ne priklausomybė. Nuo pirkimo priklausomi žmonės siekia ne daikto – malonumo jiems suteikia pats procesas. „Aš galiu nueiti į brangią parduotuvę! Einu per miestą su prabangios parduotuvės prekių maišeliu!“ – tokios mintys jų galvose nustelbia džiaugsmą dėl įsigyto daikto.
Parsinešę namo jie naujuosius pirkinius grūda į spintą ir lentyną. Šie galbūt niekada iš jos neištraukiami. Tačiau kitą dieną – vėl prekybos centras ar parduotuvė.
Pašnekovė teigė, jog priklausomi nuo apsipirkinėjimo lygiai taip pat reaguoja į savo priklausomybės pasekmes. Pavyzdžiui, priklausantys nuo alkoholio toliau išsijuosę geria, net ir praradę darbą, vesdami iš kantrybės savo šeimos narius. Priklausantys nuo apsipirkinėjimo vėjais paleidžia visus pinigus, skolinasi iš artimųjų, tačiau pirkti nesiliauja. L.Bulotaitės teigimu, tikėtina, jog jie meluos (tai būdinga visoms priklausomybėms) dėl to, kur išleidžia pinigus, ir kokiam tikslui jų reikia.
„Privalai turėti“! Ar tikrai privalote?
Profesorė pripažino, jog įsigijus ką nors naujo, kiekvienam pakyla ūpas. Žmonės, kurie yra priklausomi, greičiausiai pirkimą prisimena kaip lengviausią būdą subjurusiai nuotaikai pataisyti ar slogioms mintims nuvyti. Pašnekovė sutinka, jog greičiausiai ši priklausomybė labiau būdinga moterims.
„Moterims tai atrodo paprastesnis ir priimtinesnis būdas pasijusti geriau. Be to, reklamos yra orientuotos į moteris. Pažvelkite – reklamuojamas tikrai brangus kremas ir sakoma: „Juk jūs jo verta?“ Na, žinoma, verta! Jei kitaip negaliu sau to įrodyti, gal tuomet pirksiu tą kremą. Tiesa, reikėtų pridurti, kad jei vyrai turi savivertės problemų, jie dažniau tampa priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų“, – dėstė Vilniaus universiteto profesorė.
Reklamos, ypač per akcijas, skatina mus ne įsigyti tai, ko reikia, o viską griebti ir pilnomis rankomis tempti namo. Žurnaluose reklamuojami „šio sezono“, „privalai turėti (must have)“ daiktai.
„Šio sezono rūbai? Ar perkame drabužius tik vienam sezonui? Nesakau, kad taupykime dėdami pinigą prie pinigo, tačiau juk reikėtų pagalvoti ir apie aplinkos tausojimą. Tikiuosi, kad reikalavimai reklamoms griežtės, bus tam tikri apribojimai, ne vien galvojant apie priklausomybę“, – vylėsi L. Bulotaitė. Ji pastebėjo, kad vis daugiau gamintojų ir nevyriausybinių organizacijų skatina apsvarstyti, prieš įsigyjant bet kokį daiktą.
Japonų taisyklė, atbaidanti nuo naujų pirkinių
L.Bulotaitė prisiminė paprastą taisyklę iš Marie Kondo knygos „Tvarkingų namų stebuklas“ : jei įsigyji naują daiktą, vieną iš jau turimų tos pačios paskirties daiktų turi išmesti arba kam nors atiduoti.
„Kai egzistuoja tokia taisyklė, dažnas nutaria, kad vis tik gal jam nereikia to naujo daikto. Nes prie senojo esi emociškai prisirišęs. Galbūt turiu mielą įskilusį puodelį. Bet labai jį vertinu, o juk negersiu kasdien kavos iš vis kito puodelio“, – sako L. Bulotaitė. Ji pastebi, jog apie minėtą knygą vis aktyviau kalba studentai, jaunimas, įsivyrauja anti-vartotojiškos nuotaikos.
Paklausta, kokiais dar būdais reikėtų gintis nuo pirkimo priklausomybės, pašnekovė priminė keletą taisyklių: į maisto prekių parduotuvę eiti su produktų sąrašu ir pavalgius, peržiūrėti spintos turinį einant pirkti drabužių, įsitikinti, kad naujas rūbas (batai, rankinė) tikrai derės prie likusio garderobo. Taip pat – netikėti pardavėjų liaupsėmis, kad ir kaip nuoširdžiai jos skambėtų.
„Neprotinga klausti parduotuvės konsultanto: „Ar man tinka?“ Jūs tikrai tikitės nuoširdaus atsakymo? Jo ar jos tikslas – parduoti, ar jums tinka naujas drabužis – jam visiškai nesvarbu“, – priminė pašnekovė.
Gera idėja eiti apsipirkti su geru pažįstamu ar draugu, kuris žino jūsų rūbų stilių, yra matęs būsto interjerą. Toks žmogus patars sąžiningai.
„Daugiau nebus“ – pojūtis, kurį paveldėjome iš sovietmečio
Profesorė atskleidė vieną taisyklę iš asmeninės patirties: visuomet pamačius daiktą parduotuvėje, sugrįžti namo ir duoti sau laiko įvertinti, ar tikrai reikia.
„Žinoma, pardavėja mane visada tikina: „Čia pats paskutinis daiktas. Daugiau nebus!“ Bet aš suprantu, kad taip nėra. Net jei tai nebrangus daiktas – juk jis užims vietą. Jei po 3–4 dienų vis dar galvoju, kad to daikto reikia, nusiperku. Dar nebuvo taip, kad daikto nerasčiau sugrįžusi į parduotuvę “, – sakė L.Bulotaitė.
Pašnekovė svarstė, jog įpročio radus iškart griebti ir pirkti sunkiau atsikratyti vyresnės kartos žmonėms, gyvenusiems dar sovietinėje santvarkoje.
„Žinojome: jeigu jau radai, pirk. Nes po to nebebus. Mums vis dar keista, kad yra. Netinka spalva ar dydis: imk, kur nors vis tiek priderinsi, persiūsi. Nes daugiau niekada gyvenime gali tokio nerasti“, – gyvenimo po geležine uždanga įpročius priminė profesorė.
Tiesa, šiandien visko yra iki soties. Tiek, kad visiems tikrai užteks. Ir kai kasdien esame užverčiami šūsniais reklamos vilionių, L.Bulotaitė svarsto, jog galbūt jau mokykloje vaikai turėtų būti mokomi priimti racionalius, apgalvotus sprendimus.
