– Kiek pirčiai svarbūs metų laikai? Pirtis žiemą ar vėlyvą rudenį, kai šalta, – daug kam įprasta. Ar dera vasara ir pirtis?
– Taip, viskas dera, nes į pirtį reikia eiti visus metus. Paprastai mūsų žmonės, žinoma, yra įpratę pirtyje lankytis, kai atšąla, žiemą. Tada būna sniegas, eketės ir visa kita. Bet atšilus orui pirtis kažkaip užmirštama, į ją žmonės vis rečiau užsuka.
Jei atsuktume laiką atgal, kaip būdavo kaime? Vasarą būdavo atliekami visi didžiausi ūkio darbai, derliaus nuėmimas, o po to žmonės eidavo į pirtį nusiprausti. Ežero ar kažkokio tvenkinio neužtekdavo. Pirtis būdavo būtina, nes reikėdavo apsivalyti, apsiprausti.
Aš rekomenduoju išbandyti pirtį, kai lauke yra 30 ir daugiau laipsnių šilumos.
– Ką pirtis duoda be švaros?
– Tai yra atsipalaidavimas, poilsis. Kaip sakome, valosi ne tik kūnas, bet ir siela, žmogus tiesiog pailsi. Pirtis duoda labai daug dalykų. Valosi galva, keičiasi mintys. Tiesiog į pirtį reikia teisingai eiti. Tuo labiau vasarą.
Vasarą atsiveria žalumynų galimybės. Pievos, miškai, medžiai, žolynai – viską reikia naudoti. jeigu šienaujate, šviežios žolės reikėtų pasitiesti ant plautų ir pajausite, kokie aromatai pasklinda pirtyje. Iš tikrųjų vasara yra galimybė tiems, kurie žiemai nepasiruošia, pavyzdžiui, neprisidžiovina vantų. Čia tiesiog galite nueiti į pievas, miškus ir pirtį pasidaryti tokią, kokios niekada neturėjote.
– Ar žmonės žino, kaip iš esmės teisingai elgtis pirtyje?
– Per mūsų draugijos ir apskritai pirtininkų bendruomenės veiklą, trunkančią, galima sakyti, daugiau kaip 10 metų, vis dėlto pastebimi pokyčiai, kaip elgiamasi pirtyje. Jau žmonės ten neina su alaus dėžėmis, nesineša stipresnio alkoholio. Jie žino, kad reikia gerti arbatas, žino, kas yra vantos, kad reikia vanotis. Jau šita kultūra, matau, gerokai atgimsta.
– Jūs populiarinate sveikos pirties tradicijas, organizuojate pirties meistriškumo kursus, konsultuojate. Kaip suprantu, vis dėlto daugėja žmonių, kurie ne tik ateina į pirtį, bet ir nori daugiau sužinoti?
– Susirenka daug žmonių, kurie galbūt pirmą kartą ateina į tokią pirtį su profesionaliais pirtininkais. Jie, kai sudalyvauja tokiose pirtyse, supranta, kad tai, kas buvo anksčiau, kur jie anksčiau ėjo, tai nebuvo pirtis. Jie atranda. Būtent pirtis veikia per pojūčius – smegenys nefiksuoja jokių kitų dalykų, fiksuoja pojūčius – malonūs ar nemalonūs.
– LRT radijo klausytojas domisi, ar bitininkai pirtyje naudoja bičių produktą – propolį?
– Taip, mes naudojame propolio tirpalą. Tiesiog taip – įlašiname į vandenį ir pilame ant akmenų. Pasklinda nuostabus kvapas. Naudojamas ir labai malonus pirtyje.
– Pirties neįsivaizduojame be vantos. Ar iki Joninių buvo būtina susirišti vantas, ar tai galima daryti ir po jų?
– Tai toks klasikinis klausimas, kaip „kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis?“ Apie vantų rišimą kiekvienais metais vis toks klausimas iškyla. Joninės galbūt yra tokia gamtoje riba, kai įvyksta virsmas. Augalai iki to laiko subrandina savo žiedus, lapiją. Bet laikas keičiasi.
Matėte, kokį šiemet turėjome pavasarį – šaltą. Iš tikrųjų, jei norite eiti į pirtį šį vakarą, riškite vantas, jos puikiausiai tinka. Bet, norint vantas rišti žiema, vis dėlto dar reikia truputėlį lukterėti. Prognozuoju, kad tai bus galima daryti liepos pirmą savaitę. Tada jau bus galima pradėti ruošti vantas žiemai, kai medžių lapai jau subrendę, kad nenubyrėtų, kai išdžius.
– Bet to daryti, pavyzdžiui, iš kadagių turbūt nereikėtų?
– Kadagys naudojamas šviežias. Imkite šiandien ir neškitės į pirtį. Žinoma, pirtyje jį reikia apdirbti – arba gerai išdaužyti, ar nuplikyti karštame vandenyje. Žiemai džiovinti kadagio nereikia. Jis visus metus naudojamas žalias.
– Tai pirties pagrindas vis dėlto yra kas – gera krosnis, vanta ar pirtininkas?
– Paminėjote visus įmanomus dalykus (juokiasi). Tai ta šventoji trejybė. Be abejo, pirties širdis yra krosnis. Kitas dalykas, jeigu kad ir į nelabai kokią pirtį ateina geras pirtininkas, jis padarys gerą pirtį. Be abejo, pirtininkas be vantos – ne pirtininkas. Jam bus sunku dirbti.
