Atostogos Lietuvoje baigėsi neprasidėjusios
Lemtinga nelaimė įvyko birželio 10-ąją. Daug metų Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti pora išvakarėse kaip tik buvo sugrįžusi atostogų į Lietuvą. Po septynerių metų draugystės rugsėjo 26-ąją jie planavo susituokti įspūdingo grožio Mauricijaus saloje, tad per atostogas ketino susitvarkyti ir dokumentus – išsiversti į anglų kalbą, juos patvirtinti Apostilėmis.
„Grįžome į Lietuvą naktį, o ryte Klaudijus išvažiavo pasivažinėti draugo motociklu, kurį šis buvo nusipirkęs taip pat vos prieš dieną. Klaudijus motociklais važinėja nuo vaikystės. Mes turime patogų kelioninį motociklą, kuriuo visur keliaujame kartu, tačiau šįkart likau namie.
Šalmas nuo smūgio subyrėjo. Vėliau gydytojai sakė – tai, kad vyras išliko gyvas, yra tikras stebuklas.
Tuo motociklu jis nuvažiavo vos keletą kilometrų. Jis suko į žiedą, o ten tarsi buvo iškasta tranšėja ir kalnelis ant kelio. Greičio nebuvo, tačiau ant to kalnelio sumėtė motociklą. Klaudijus motociklą paleido ir motociklas lėkė į vieną pusę, jis – į kitą. Vyro galva trenkėsi į metalinius kelio atitvarus. Šalmas nuo smūgio subyrėjo. Vėliau gydytojai sakė – tai, kad vyras išliko gyvas, yra tikras stebuklas. Klaudijus dėl nelaimės nekaltina nei aplinkybių, nei motociklo – jis tiesiog neišvairavo.
Prie žiedo buvo degalinė, iš ten žmonės iš karto iškvietė greitąją pagalbą. Ji atvažiavo labai greitai – gal per 10 minučių. O kol atvyko medikai, laimė, žmonės labai teisingai sureagavo. Jie nejudino Klaudijaus, neapvertė jo, netąsė, neplėšė nuo galvos šalmo, nes tuomet būtų buvusi tikrai labai didelė tragedija – būtų nutraukti nugaros nervai. Dabar 70 proc. nervų yra perlenkti, bet jie yra, o tai lėmė būtent teisingas pirmosios pagalbos suteikimas“, – pasakojo Justina.
Susitaikyti su realybe reikėjo laiko
Pati 28-erių metų mergina apie nelaimę sužinojo iš patėvio skambučio. „Tu tik nesijaudink“, – buvo jo pirmieji žodžiai. Jam apie nelaimę pranešė kaimynai. Rietavas – mažas miestelis, visi viską greitai sužino.
Iš pradžių Justina net nesuprato, kas atsitiko, ir iki pat akimirkos, kai Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojai po tyrimų pasakė, kad lūžę trys kaklo slanksteliai, tikėjosi geriausio.
„Tada jau buvo šokas, nes iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad nieko rimta. Pats Klaudijus visą tą laiką nebuvo praradęs sąmonės. Kai jo klausiau, kaip jautėsi iškart po smūgio, jis sakė, kad pirmiausiai pagalvojo apie tai, kaip man paskambinti. Tuomet pajuto, kaip nutirpo rankos ir kojos. Jis puikiai žino, kokios traumos būna krentant nuo motociklo ir kokios gali būti pasekmės, taigi įtarė blogiausia. Tačiau atvykę medikai, kad nejaustų skausmo, jį greitai nuslopino vaistais.
Atsimenu, užėjau pas jį prieš operaciją, bet dėl patirto šoko tik verkiau, o jis mane vis ramino, kad viskas bus gerai. Net ir po operacijos, kuri truko septynias valandas, jis buvo nusiteikęs optimistiškai. Nors tuo metu galėjo tik šiek tiek pasukti galvą, kiek leido kaklo įtvaras, ir pajudinti pečius, tikino, kad nesėdėčiau pas jį, eičiau tvarkyti dokumentų vestuvėms, nes tikėjosi iki to laiko atsikelti. Tuo metu iki vestuvių buvo likę trys mėnesiai“, – toliau dėstė Justina.
Turėjo praeiti kelios dienos, kol vyras susitaikė su mintimi, kad, kaip sakė gydytojai, laukia sunkus ir ilgas sveikimo kelias, ir kol kas niekas negali prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas.
Į priekį – mažais žingsneliais
Šiandien sužadėtiniai nekelia didelių ateities tikslų. Jie kartu keliauja mažais žingsneliais, stengdamiesi įveikti užduotis, tačiau tikina, kad yra nusiteikę sunkiam ir ilgam darbui.
Klaudijus priima faktą, kad gali nevaikščioti. Gydytojai mums sakė – po kaklo lūžių vaikšto tik 5 proc. žmonių.
„Klaudijus priima faktą, kad gali nevaikščioti. Gydytojai mums sakė – statistiškai po kaklo lūžių vaikšto tik 5 proc. žmonių. Visgi pernelyg šios minties neįsileidžiame ir vis dar gyvename viltimi.
Kai pradžioje klausėme, ko tikėtis, gydytojai paaiškino, kad kiekvienas atvejis – labai individualus. Du žmonės gali turėti lūžusius kaklo slankstelius, tarsi trauma tokia pati, tačiau nervų pažeidimai gali skirtis mikrodalelėmis, ir atsistatymas bus visiškai skirtingas.
Mums pasisekė, jei taip galima sakyti nelaimėje, kad pavyko išsaugoti nervus jų nenutraukus. Be to, po tokių avarijų žmonės paprastai turi daug traumų ir iš karto negali pradėti reabilitacijos, o Klaudijus reabilitaciją Palangoje pradėjo jau po devynių dienų.
Jis jau judina rankas per alkūnes ir riešus, gali jas pakelti iki pečių. Rankų pirštų ir kojų vis dar nevaldo, tačiau jam dedami įtvarai, kurie padeda mankštinti rankas – taip jis kilnoja svorius.
Šiuo metu svarbiausia atstatyti sugebėjimą sėdėti, paimti pirštais šaukštą, jį nulaikyti ir vėl išmokti pačiam valgyti. Taigi pirminės reabilitacijos tikslas – kad jis galėtų save kuo labiau aptarnauti. Aš būnu su juo nuo ryto iki vakaro ir viską matau, kaip profesionaliai su juo dirba specialistai“, – atvirai kasdienybe dalijosi pašnekovė.
Iš karto po avarijos dėl sutrikusio vestibiuliarinio aparato Klaudijus galėjo būti tik gulimoje padėtyje. Sodinamas jis pradėdavo alpti. Vėliau medikai jį pradėjo pratinti prie pusiau gulimos padėties, o dabar jis kurį laiką jau sugeba išsėdėti.
Keisti norvegų biurokratų reikalavimai
Rugsėjo pabaigoje baigiasi valstybės apmokama 100 dienų reabilitacija. Tuomet sužadėtiniai planuoja dviem savaitėms pakeisti aplinką, grįžti namo, o tuomet grįš į Palangos reabilitacijos ligoninę mokamoms paslaugoms. Viena paros kaina čia – beveik 89 eurai.
„Gydytojai akcentavo – kiek per pirmus metus pasieksime, tiek, galima sakyti, ir turėsime. Kiek domėjomės, Palangos reabilitacijos ligoninė yra stipriausia Lietuvoje. Ateityje planuojame grįžti į Norvegiją, kurioje socialinės garantijos visgi geresnės, tačiau kol kas apie tai net negalime galvoti. Kol jis nesugeba sėdėti, keliauti negali“, – aiškino mergina.
Justina ir Klaudijus Norvegijoje dirbo žvejybos įmonėje. Vyras, kaip profesionalus žvejys, dieną praleisdavo jūroje, o mergina krante ruošė žvejybai reikalingas sistemas. Šiuo metu jie turi socialines garantijas Norvegijoje, tačiau bendravimas su atsakingomis institucijomis vyksta vangiai.
„Mes suvokiame, kad bet kuriuo atveju jis nebebus toks darbingas kaip anksčiau. Dabar reikia sutvarkyti labai daug popierių, o Norvegijoje viskas vyksta labai lėtai, labai daug biurokratijos, susirašinėjimo.
Pavyzdžiui, reikėjo mums gauti iš norvegų biuletenį, nes Klaudijus draustas ten, o ne Lietuvoje. Jie atsiuntė formą, kurią reikėjo užpildyti ranka ir pasirašyti, nors mes buvome parašę, kad žmogus paralyžiuotas, nusiuntėme išverstus išrašus iš ligos istorijos. Net juokinga pasakoti. Laimė, padėjo moteris iš laivų direktorato, kuri tvarko finansinius klausimus. Netrukus turėtume jį gauti.
Mums net neįgaliojo vežimėlis Lietuvoje nepriklauso, tik Norvegijoje. Kol būsime čia, teks jį nuomotis ar pirkti. Dabar jį gauname tik tol, kol esame reabilitacijoje. Bet ir grįžimas į Norvegiją nėra toks paprastas. Į bet kokį būstą nebegalime grįžti. Butas, kuriame gyvenome, visiškai nepritaikytas neįgaliesiems, norint į jį patekti, reikia lipti laiptais“, – atviravo pašnekovė.
Mums net neįgaliojo vežimėlis Lietuvoje nepriklauso, tik Norvegijoje, teks jį nuomotis ar pirkti.
Laimingo atsitiktinumo dėka Norvegijoje Klaudijui paskirta šeimos gydytoja yra lietuvė ir dėl jo labai stengiasi, padeda rinkti informaciją, kur toliau ieškoti pagalbos, kas jam priklauso šioje šalyje ir pan.
Mėgo aktyvų gyvenimo būdą
Poros gyvenimo būdas iki šiol buvo labai aktyvus – jie vaikščiodavo po kalnus, važinėdavo motociklu, dviračiais, plaukiodavo jėgos aitvaru, daug keliavo. Visų planų iniciatorius dažniausiai būdavo Klaudijus – mergina už jo jausdavosi kaip už mūro. O ir fiziškai Justina yra smulkutė, mažo ūgio, o Klaudijus – aukštas, didelis ir tvirtas. Šiandien jie susikeitę vaidmenimis – mergina tapo mūru savo mylimajam.
Nors ligoninė užtikrina paciento priežiūrą ir artimiesiems būti šalia nebūtina, Justina neatsitraukia nė per žingsnį.
„Dabar jį ir maitinu, ir masažuoju, ir kilnoju, viską darau. Aš pati esu mažytė, o jis – aukštas ir didelis, bet viskas įmanoma, kai labai nori. Mes visada būdavome kartu – gyvenome, dirbome, keliavome, daug šalių apkeliavome – ir ačiū Dievui, nes dabar turbūt jau bus nebe tokios galimybės keliauti. Visada puikiai sutarėme, kaip ir dabar labai gerai sutariame.
Grįžome į Lietuvą su tokiais gražiais planais – ruoštis vestuvėms ir būtų mažų mažiausiai keista, jei dabar nebūčiau šalia. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu turiu galimybę būti kartu su juo. Esame nusiteikę pozityviai, kad bet kokiu atveju bus viskas gerai, nes jau dabar yra gerai – jis liko gyvas“, – pasakojo mergina.
Regis, Justina, negailinti gerų žodžių savo sužadėtiniui, dabar juo didžiuojasi dar labiau. Pirmiausiai todėl, kad jos mylimasis po nelaimės nė karto nepalūžo, nė karto nesiskundė, kodėl tai nutiko jam ir kaip dabar reikės gyventi. Tokių minčių nėra iki šiol – jis daro viską, kad taptų kuo savarankiškesnis ir kuo daugiau dalykų galėtų atlikti pats.
Abu kabinamės į gyvenimą ir nematome šioje situacijoje nieko gėdinga.
Negalios nesigėdija, tik nori būti savarankiškas
„Jis visada buvo labai optimistiškas ir ryžtingas žmogus. Štai dabar negali net pats pavalgyti – aš jį maitinu. Tačiau jis visada turėjo gerą humoro jausmą, kuris leidžia šią situaciją priimti linksmai. Jis visą kolektyvą čia juokina, visada toks buvo.
Abu kabinamės į gyvenimą ir nematome šioje situacijoje nieko gėdinga. Aišku, būna sunkių akimirkų. Kalbėjausi su psichologu, nes jaudinausi, ar po jo šypsena nesislepia sudaužyta širdis, tačiau psichologas pasakė, kad jis labiausiai išgyvena dėl manęs, kaip aš jaučiuosi, o ne dėl savęs.
Kartą Klaudijų aplankė jauni vaikinai iš neįgaliųjų organizacijos. Vienas iš jų Klaudijų taip sužavėjo, kad jis prasitarė norintis būti toks, kaip jis. Klaudijus negalios nebijo, tik svajoja, kad galėtų pats save apsitarnauti. Tas vaikinas taip pat nelanksto pirštų, bet išmoko juos panaudoti tokius, kokie yra, puikiai valdo vežimėlį, keliauja po Lietuvą, miega palapinėje... Įspūdinga! Tai puikus pavyzdys, kad su negalia gyvenimas nesustoja“, – svarstė pašnekovė.
Pasak Justinos, reabilitacijoje galima pamatyti įvairiausių atvejų. Žmonės, kurie patyrę smegenų pažeidimus, yra sveiki kūnu, bet nesąmoningi, žmogaus beveik nėra.
„Jei taip nutiktų, kiekvieną dieną verkčiau ir ilgėčiausi Klaudijaus, vis klausčiau – kur gi jis šiuo metu yra. Kol nesusiduri su tokiais atvejais, negalvoji, kad tau pasisekė. Kai pamatai, supranti, kad būna dar blogiau.
Psichologas pasakė, kad jis labiausiai išgyvena dėl manęs, kaip aš jaučiuosi, o ne dėl savęs.
Visko čia prisiklausėme – kaip žmonės nuleidžia rankas, nugrimzta į depresiją ar alkoholį, palūžta, ypač jauni. Klaudijui jau 37-eri, galbūt išminties jam suteikia gyvenimo patirtis. Jauniems žmonėms atrodo, kad jeigu yra negalia, nebėra gyvenimo. Bet gyvenimas yra ir bus. Klaudijus niekada nesirūpindavo materialinėmis vertybėmis, bet dabar mums reikės visko labai daug“, – svarstė Justina.
Pinigų pirmajai reabilitacijai jau paaukojo Klaudijaus ir Justinos artimieji, draugai bei pažįstami. Tačiau pora pasiryžusi gydymą tęsti tiek, kiek jis bus naudingas, be to, reikės visiškai naujai įsikurti būstą. Kol kas neaišku, kada į darbą galės sugrįžti Justina, kuri pasiryžusi užsiimti Klaudijaus slauga. Pats vyras ilgai priešinosi, kad jo nelaimė būtų paviešinta, nes įsitikinęs, kad kiti turi savo bėdų ir nenorėjo jiems užtraukti savųjų. Artimieji įkalbėjo, kad jis leistų paprašyti pagalbos jam per feisbuką.
Norintieji prisidėti prie Klaudijaus sveikimo tai galite padaryti tokiu būdu:
Gavėjas: Klaudijus Butkus
A/s: LT90 7300 0100 9771 5169 („Swedbank“)
Paypal: fittgolfare@gmail.com
