Aplinkinių klausimai – tiesiai į širdį
Adelė, sukūrusi šeimą su vyru, iš pradžių džiaugėsi vienas kitu. Po kelerių bendro gyvenimo metų pirmasis apie vaikus prabilo vyras. Moteris pritarė ir sutuoktiniai nustojo saugotis lytinių santykių metu.
„Sveikata nesiskundėme, neturime žalingų įpročių, tačiau praėjo mėnuo, pusmetis, metai, o vaikelis neskubėjo. Kiekvieną mėnesį, kai duždavo mudviejų viltys, tapdavo vis skaudžiau. Tos, kurios be jokių pastangų prisišaukia gandrus, greičiausiai nė neįsivaizduoja, kokia tai nelaimė, kai kas mėnesį daraisi nėštumo testus, o jie vis neigiami ir neigiami. Viltis vis ruseno, bet vis dažniau verkdavau, tapau dirgli, niekas nebedomino. Apie mūsų bėdas pasipasakojome ir artimiausiems šeimos nariams. Matėme skausmą jų veiduose.
Niekas nesuprato, kodėl yra tokia neteisybė, kad žmonės, kurie gali užauginti vaikus dorais žmonėmis, jų negali susilaukti, o už lango girta mama rėkaudama tampo savo vaikus, kurių nė nelaukė. Kodėl ji turi, nors nenori, o mes neturime, nors galime vaikui suteikti viską? Abu su vyru daug kalbėdavomės, tiksliau – jis kantriai klausydavo mano monologų, šluostydavo ašaras. Kartu vis tiek svajojome. Šiaip taip rasdavome jėgų ir tikėjome, kad gal vėliau, gal dar ne dabar, bet tikrai kažkada mums pavyks.
Labai skaudu tapo, kai ir mūsų draugai ėmė mus „spausti“ gausinti šeimą. Kokia griežta, netolerantiška, žiauri visuomenė man tuo metu atrodė! Giliai širdin smeigė klausimas: „Kodėl jūs vaikų nenorite?“ O ką atsakyti? Pasakoti? Verkti? Be to, man buvo gėda prisipažinti, kad aš negaliu pastoti. Švenčių, susitikimų metu ar kokiomis progomis tik ir girdėjome šeimos pagausėjimo linkėjimus. Todėl pradėjome vengti bendravimo su draugais ir pažįstamais, užsisklendėme savyje“, – atviravo moteris.
Gydytoja netiesiogiai patarė susirasti kitą vyrą
Praėjus metams nuo sprendimo susilaukti vaikų, Adelė nutarė apsilankyti pas savo poliklinikos ginekologę. Ji iš pradžių tiesiog rekomendavo ramiai „bandyti“, „nesinervinti ir atsipalaiduoti“, tačiau kai rezultatų nebuvo ir po pusmečio, nusiuntė atlikti lytinės funkcijos hormonų tyrimus. Tyrimų rezultatai buvo geri. Tuomet siuntimą išsitirti gavo vyras. Nors jo rezultatai buvo ne patys puikiausi, bet išvada teigė, kad jis yra vaisingas. Vadinasi, teoriškai vaikų susilaukti jie gali, todėl gydytoja tik gūžčiojo pečiais.
„Skaudžiai nudiegė jos išsakyta mintis, kad dalis porų nedera tarpusavyje, su kitais partneriais gal ir turėtume vaikų...Suvokę, kad čia pagalbos daugiau nerasime, nutarėme kreiptis į vaisingumo kliniką. Išsirinkau ją ekspromtu. Po trejų skaudžios patirties susilaukti savo vaikelio metų kartu su vyru nedrąsiai pravėrėme šios klinikos duris. Pirmą šoką patyriau, kai pas gydytoją mane pakvietė vieną, o vyras taip ir liko laukti už durų. Šlapiais delnais, virpančiu balsu ir su begaline gėda pasakojau, kad man su vyru neišeina susilaukti vaikų. Viskas baigėsi tuo, kad gavau šūsnį siuntimų toje pačioje klinikoje atlikti daugybę tyrimų“, – toliau pasakojo pašnekovė.
Tyrimai, pasak jos, kainavo didžiules sumas – būdavo, kad tekdavo palikti ir po pusę tūkstančio. Iš pradžių pusmetį buvo siūloma pastoti natūraliai, vėliau hormoniniais vaistais buvo stimuliuojamas ciklas, išbandytos keturios intrauterininės inseminacijos procedūras, kai specialiai paruošta vyro sperma sušvirkščiama tiesiai į gimdą. Kiekviena tokia procedūra taip pat kainuodavo beveik 1000 eurų.
Taip tikėjo, kad jausdavosi „truputį nėščia“
„Kaip aš tikėjau, kad „jau dabar pavyks“, net jausdavausi „truputį nėščia“, ieškojau ir rasdavau nėštumo simptomų. Ir kaip žiauriai ir skaudžiai krisdavau žemyn tą dieną, kai organizmas išduodavo, kad visos viltys ir pinigai – veltui. Iš gydytojos girdėjau tik „bandom, bandom, kažkada pavyks“. Tai manyje žadino vis naują viltį. Reikėjo tik rasti jėgų, išsigydyti žaizdas, sukaupti reikiamą pinigų sumą ir vėl stoti į kovą.
Nepavykus inseminacijoms, man buvo rekomenduotas pagalbinis apvaisinimas, kurio kaina siekė 4000 eurų. Tokius pinigus sukaupti reikėjo laiko. Bet kartu užgimė didelė nauja viltis, kad šįkart mums pavyks. Viskas buvo kaip ir gerai. Po punkcijos, kuri atliekama, pritaikius visišką nejautrą, greitai atsigavau. Mūsų embrionai dalinosi gerai. Įkėlimo dieną, pasak embriologės, jų kokybė buvo puiki. Tačiau pats įkėlimas buvo komplikuotas, man skaudėjo, gydytoja nervinosi. Turėjau laukti net 14 dienų, kol sužinosiu, ar procedūra pavyko, ar aš nėščia. Namuose nėriau į internetą ieškoti informacijos.
Paieškos sistema mane atvedė į vieną populiariausių besilaukiančių ir bandančių pastoti moterų forumą. Čia suradau daugybę savo likimo draugių, paprasta kalba išsiaiškinau gydymo metodus, ko negavau pas gydytoją, forumo draugės padėjo įsivertinti savo situaciją, galimybes. Be to, forumo narių rašyta statistika apie vaisingumo klinikų reitingus rodė, jog mano pasirinkta klinika buvo sąrašo viršuje, gydytoja – irgi. Gimė tikėjimas, kad pagaliau nevaisingumas įveiktas. Bet viskas veltui. Beveik 4000 eurų – į niekur.
Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu.
Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu. Gydytoja skėsčiojo rankomis, ragino kitą mėnesį bandyti procedūrą su atšildytais embrionais. Kadangi mūsų lytinės ląstelės dalinosi gerai ir, pasak medikų, buvo kokybiškos, dalį jų klinika už papildomą mokestį užšaldė)“, – dėstė Adelė.
Išbandžius viską – netikėtas pastojimas
Po poros mėnesių bandymas su atšildytais embrionais nepavyko. Dar 1500 eurų.
„Verkiau, graužiau save iš vidaus. Artimiausi giminės mane bandė paguosti sakydami: „Kiek daug šeimų neturi vaikų ir gyvena. Čia juk ne pasaulio pabaiga“. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pasidavimas, kapituliacija. Aš taip negalėjau. Supykau ant giminių ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Aišku, galvojau ir apie variantą įsivaikinimą. Bet, žinau, kad įvaikintas vaikelis, kai užaugs, vis tiek ieškos savo tikros mamos. Nors ir vienam kartui, kad tik pažvelgtų į jos akis. Pagalvojau, kad ta akimirka man bus per skaudi. Be to, norėjau mūsų su vyru vaikelio. Norėjau pamatyti mūsų mažąsias kopijas. Gal skambės egoistiškai, bet visų pirma troškau pati išgyventi nėštumo laikotarpį, patirti gimdymą“, – atviravo moteris.
Iš forumo ji sužinojo, kad moterims, pastojusioms pasitelkus pagalbinį apvaisinimą, laimė nusišypsojo geriausiu atveju tik iš penkto karto. Todėl nemažai forumo dalyvių pasirenka netradicinį nevaisingumo gydymą homeopatinėmis priemonėmis.
„Taip ir mes atsidūrėme gydytojo homeopato kabinete. Jaučiausi išsekusi emociškai, fiziškai ir finansiškai, tačiau vėl įsižiebė viltis pastoti pačiai. Po dviejų mėnesių iš tiesų pastojau. Jau antrą kartą per tuos pačius metus, tačiau šįkart – natūraliai. Visą gyvenimą prisiminsiu tą rytą, kai sužinojau, jog nėštumo testas teigiamas. Drebėjo visas kūnas, širdis daužėsi. Tiek metų laukta akimirka! Tiek apie ją svajota, sapnuota, tiek išverkta, maldauta. Skambinau pranešti naujieną vyrui. Ašaros riedėjo skruostais, gerklėje strigo gniužulas, negalėjau pratarti nė žodžio. Verkiau. Tik šįsyk penkerių metų kovoje už savo vaikelį aš verkiau iš džiaugsmo!
Nėštumas praėjo puikiai. Gal pasąmonė neleido man dejuoti ar skųstis, juk tiek teko ištverti dėl nėštumo. Per pirmą trimestrą numečiau daug priaugto svorio. Atsigavau dvasiškai ir fiziškai. Manęs nepykino, turėjau daug jėgų. Kaip sakydavo aplinkiniai, pražydau. Daugelis nė neabejojo, kad gims mergaitė, nes pati buvau „labai graži“, – pasakojo Adelė.
Ūgtelėjus pirmagimei šeima nusprendė ilgai nelaukti ir į šeimą kviestis dar vieną vaikelį. Šįkart iš karto kreipėsi pagalbos į homeopatą, nors jautėsi kur kas ramiau, nes vieną dukrytę jau turėjo. Nėštumo ilgai laukti nereikėjo. Dar didesnė euforija apėmė sužinojus, kad laukiasi dvynukų. Antrasis nėštumas buvo kiek sudėtingesnis, nes daugiavaisis. Moteriai teko daugiau laiko skirti poilsiui ir ilgokai pagulėti ligoninėje laukiant mažylių gimimo. Gimdymas buvo sėkmingas ir šiandien ji – trijų mergaičių mama.
Homeopato komentaras
15min GYVENIMAS, publikuodamas Adelės istoriją, nesiima vertinti, kas būtų, jeigu būtų. Galbūt Adelė būtų pastojusi be alternatyvaus gydymo? O gal padėjo būtent jis? Šis klausimas, kaip visada, lieka atviras. Adelę konsultavęs ir gydęs homeopatas Antanas Januškevičius teigė, kad nevaisingumo priežasčių gali būti daug. Viena iš jų netgi gali būti organizmo užterštumas gyvsidabriu.
„Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba sukaupti gyvsidabrio 3000 kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje, todėl jų vartojimas didina užterštumo gyvsidabriu tikimybę. Patekęs į žmogaus organizmą gyvsidabris kaupiasi inkstuose, lytinėje sistemoje, kepenyse, nervų sistemoje ir sutrikdo jų funkciją.
Daugelis žmonių įsitikinę, kad gyvsidabrio pagrindinis šaltinis – dantų plombos. Iš tiesų toks gyvsidabris neturi jokios įtakos sveikatai, nes jo neįmanoma pasisavinti per virškinamąjį traktą. Netirpiuose junginiuose esantis gyvsidabris nėra pavojingas. Vandenyje ir riebaluose tirpstantys junginiai kur kas toksiškesni, nes iš jų žmogaus organizmas pasisavina apie 90–95 proc. gyvsidabrio.
Dėl užterštumo gyvsidabriu atsiranda ne tik problemos su vaisingumu, bet ir nuovargio jausmas, perdėtas jautrumas, galūnių šalimas, pilvo pūtimas, užkietėję viduriai, dažnai besikartojančios virusinės, bakterinės ar grybelinės infekcijos, tinimai, įvairios odos problemos, sausas dirginantis kosulys ir užburkusi nosis nesergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis ir pan. Dėl organizmo užterštumo gyvsidabriu, žmonės tampa jautresni ir COVID-19 infekcijai, kuria persirgus moterims gali sutrikti kiaušialąsčių branda, dėl to sumažėja galimybė pastoti, didėja nesivystančių nėštumų, savaiminių persileidimų rizika, priešlaikinio gimdymo pavojus, o vyrams sumažėja spermatozoidų koncentracija ir judrumas)“, – vardijo homeopatas.
Jo teigimu, sustiprinti organizmą galima ir paprastais, visiems žinomais natūraliais būdais:
1. Sveikos mitybos principais paremta mityba – rekomenduojama atsisakyti daug cukraus turinčio maisto ir gėrimų, dažniau rinktis termiškai neapdorotą maistą, riboti suvartojamą druskos kiekį, valgyti lengvai virškinamą maistą ir neiti miegoti jaučiant alkį.
2. Didinti žarnyno mikrofloros įvairovę vartojant pakankamą kiekį daržovių ir vaisių, papildant organizmą mineralais ir vitaminais. Tai tarsi trąšos mūsų mikroflorai, kad ji galėtų puikiai funkcionuoti, išskirti reikiamus kiekius vertingųjų metabolitų, kurie moduliuoja smegenų, imuninės sistemos darbą, mažina uždegiminius procesus organizme.
3. Deguonies terapija – kai per specialią kaukę kvėpuojama papildomai deguonimi prisotintu oru. Taip pat reikėtų daugiau laiko praleisti gryname ore ir užsiimti fiziniu aktyvumu.
5. Vengti neigiamas emocijas keliančių situacijų, o su jomis susidūrus daryti tai, kas padeda atsipalaiduoti. Stengtis kasdien gulti ir keltis tuo pačiu metu.
7. Dieną pradėti maudantis po vėsiu dušu.
8. Prieš miegą reikia išvėdinti miegamąjį, vakare nežiūrėti televizoriaus. Vietoje kompiuterio ir telefono, gulant miegoti, geriau paskaityti ramaus turinio knygą.
„Jeigu natūralūs būdai nepadeda ir vaisingumo problemos išspręsti nepavyksta, gydytojas homeopatas pulsinės diagnostikos aparatu gali įvertinti, kuo ir kaip stipriai užterštas organizmas, taip pat kuri natūralios detoksikacijos dalis yra sutrikusi. Tai įvertinus, parenkami ne tik tinkamiausi homeopatiniai preparatai organizmui valyti, bet ir atliekamos biorezonansinio valymo programos specialiu aparatu”, – teigė A.Januškevičius.
