Pirmoji cigaretė – paauglystėje
Tadas buvo pasiutęs vaikas – nuo paauglystės pradėjo rūkyti, paragaudavo ir alkoholio. Tėvai, žinoma, nieko apie tai nežinojo. Šeimoje jis nematė blogo pavyzdžio, tačiau didžiausią įtaką darė gatvės draugai.
Rūkydavome susimetę į krūvą nuo 12-mečio iki 18-mečio. Viskas atrodė labai šaunu – jaučiausi „kietas vyras“, – prisimena Tadas.
Niekas nepasikeitė net ir tuomet, kai vaikinas išvažiavo į kitą miestą studijuoti. „Susiradau naujų draugų, bet ir toliau rūkiau kaip kaminas. Kasdien po pakelį cigarečių, o savaitgaliais ir po du, nes sėdint bare prie alaus bokalo plėšdavau dūmą po dūmo. Cigaretę surūkydavau prieš pat miegą, o ryte vos nubudęs pirmiausia irgi užsidegdavau cigaretę“, – šypteli Tadas.
Pradėjo varginti kosulys
Tadas mano, kad iš pradžių rūkymas neturėjo įtakos jo sveikatai tikriausiai dėl jauno amžiaus – iš prigimties buvo sveikas ir stiprus: „Bobučių pasakos – netikėjau, kad rūkymas sukelia blogas pasekmes, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad pradėjau rytais kosėti. Stiprus kosulys buvo gana erzinantis – ilgai krenkšdavau, atrodydavo, kad gerklėje prilipusios kažkokios tirštos gleivės. Kai pavykdavo atsikosėti, išspjaudavau glitų gelsvai rudą karkalą. Bjaurus reikalas. Pirmą kartą rimčiau susimąsčiau apie sveikatą, bet dėl to nesumažinau cigarečių.“
Kadangi kosėjimas nesiliovė, prireikė kreiptis pas gydytojus. Tadas nieko gero neišgirdo – jam diagnozavo obstrukcinę plaučių ligą ir griežtai uždraudė rūkyti.
„Lengviau pasakyti, nei padaryti – bandžiau rūkyti mažiau. Kartais pavykdavo, kartais – ne“, – konstatuoja vaikinas.
Bobučių pasakos – netikėjau, kad rūkymas sukelia blogas pasekmes, tačiau ilgainiui pastebėjau, kad pradėjau rytais kosėti.
Bobučių pasakos – netikėjau, kad rūkymas sukelia blogas pasekmes, tačiau pastebėjau, kad pradėjau kosėti.
Nerūkymas – aukštesnis socialinis statusas
Lemiamas lūžis įvyko tada, kai per vasaros atostogas Tadas nuvyko į Jungtines Amerikos valstijas padirbėti kelis mėnesius. Jis pastebėjo didelį gyventojų kontrastą – daug nutukusių, rūkančių žmonių ir sportuojančių, sveikai gyvenančių.
„Mano darbdavys paaiškino tokią tendenciją: kuo brangesnis rajonas, didesnės nuomos kainos, aukštesnių pajamų gyventojai, tuo daugiau rytais pamatysi bėgiojančių žmonių, besirūpinančių savo sveikata. Tokiame kvartale pamatyti gatve einantį rūkantį žmogų – retenybė, nes nerūkymas – aukštesnio socialinio statuso požymis. O tuose kvartaluose, kur gyvena mažesnes pajamas gaunantys žmonės, mažiau rūpinasi sveikata ir gatvėse tikrai gali sutikti daugiau rūkančiųjų“, – įspūdžius prisimena Tadas.
Tai jam padarė tikrai didelį poveikį ir pirmą kartą privertė rimtai susimąstyti. „Lietuvoje irgi keitėsi situacija. Atsirado daugiau netolerancijos rūkantiems – nei daugiabučio balkone, nei prie durų, nei lauko kavinėse. Dar ir Kauno Laisvės alėja tapo nerūkančiųjų zona. Tikra rūkančiųjų diskriminacija – iš pradžių erzino, o dabar galvoju, kad tai irgi padėjo atsisakyti žalingo įpročio“, – pasakoja Tadas.
Atsisakius rūkyti – naujas gyvenimo etapas
Kai Tadas apsisprendė mesti rūkyti – padarė tai staiga, be jokių pereinamųjų periodų ar nikotino kiekio mažinimo. „Mečiau rūkyti ir viskas. Pirmoji savaitė buvo košmariška – naktimis išpildavo prakaitas, prabusdavau skaudančia galva – pasireiškė abstinencijos požymiai. Tik tada ir supratau, kokią priklausomybę sukelia nikotinas. Atsilaikiau. Po mėnesio jau jaučiausi geriau. Svarbiausia, sumažėjo kosulys, kol galų gale visai išnyko. Dabar jaučiuosi laisvas žmogus, ne tik todėl, kad atsikračiau priklausomybės nikotinui, bet ir todėl, kad nereikia ieškoti vietos, kur galėčiau parūkyti“, – sako Tadas.
Dabar jis negali pakęsti tabako dūmų – pereina į kitą gatvės pusę, jei kas nors rūko. „Net keista, kad tiek daug metų rūkiau ir man tai patiko. Dabar mėgaujuosi grynu oru, geriau užuodžiu kvapus, atsinaujino ir skonio receptoriai. Tapau kitu žmogumi. Baigiau mokslus, pradėjau dirbti ir manau, kad kaip nerūkantis, be žalingų įpročių darbuotojas esu labiau vertinamas vadovų ir turiu daugiau šansų siekti karjeros“, – teigia Tadas.
Rūkyti pradėjo su draugais
Jurgitos žalingam įpročiui rūkyti turėjo įtakos gyvenamoji aplinka. Kai ji atvažiavo studijuoti į Vilnių ir apsigyveno bendrabutyje, jos kambariokės rūkė. Iš pradžių nuo jų sklindantis cigarečių kvapas Jurgai visai nepatiko, bet net nepastebėjo, kaip ir ją įtraukė šis žalingas įprotis.
„Pirmieji kartai buvo tik retkarčiais – kai kambariokės mane pavaišindavo cigarete ir kartu parūkydavome balkone. Vėliau pradėjau jaustis nesmagiai, kad rūkau jų cigaretes – nusipirkau ir aš pakelį. O tada ir prasidėjo – kai rankinėje nuolat turi cigarečių, visada atsiranda proga parūkyti“, – prisimena mergina.
Apgaudinėjo save – rūkymas nesumažina streso
Tiesą sakant, Jurgitai niekada nepatiko nikotino poveikis: surūkius cigaretę apsvaigdavo galva, jautė tarsi pykinimą. Burnoje irgi likdavo bjaurus skonis. Ką jau bekalbėti apie kvapą – bet šią problemą išsprendė, kai parūkiusi pakramtydavo kramtomosios gumos ar sučiulpdavo ledinuką.
Norėjau būti patrauklesnė vaikinams, nors nė vienas nesakė, kad esu „kieta“, jog rūkau.
Norėjau būti patrauklesnė vaikinams, nors nė vienas nesakė, kad esu „kieta“, jog rūkau.
Tačiau ji prisirišo prie šio įpročio dėl tam tikrų psichologinių priežasčių: „Rūkymas man būdavo kaip trumpos pertraukėlės nuo gyvenimo rutinos – man atrodė, kad tuo metu „atsijungdavau“ nuo visų rūpesčių, problemų, atsipalaiduodavau, pasvajodavau. Dar man atrodė, kad su cigarete atrodau patrauklesnė, šiuolaikiškesnė, įdomesnė. Žinoma, taip norėjau būti patrauklesnė vaikinams, nors nė vienas nesakė, kad esu „kieta“, jog rūkau.“
Jurgita griebdavosi cigaretės ir tada, kai susinervindavo. Daug įtampos ji jautė studijų metu: „Visada gaudavau tik aukščiausius įvertinimus, todėl labai pergyvendavau, jei gaudavau mažesnį balą ir pirmiausia stresą malšindavau rūkydama. Puikiai supratau, kad tai tik saviapgaulė, juk rūkymas realiai nieko nepakeičia, neišsprendžia problemos, bet vis tiek rūkydavau.“
Susimąstyti privertė plonėjanti piniginė
Gavusi bakalauro diplomą ir įstojusi į magistro studijas Jurgita pastebėjo, kad ją supa kitokia publika: „Gal žmonės brandesni, gal daugiau atsakomybės, sąmoningo požiūrio į savo sveikatą – juk vienas kitas jau ir šeimas pradėjo kurti.“
Jurgita atkreipė dėmesį ir tai, kad pirkdama cigaretes smarkiai apkarpo savo biudžetą: „Kai paskaičiavau, kiek išleidžiu cigaretėms per mėnesį, rimtai susimąsčiau, o kai tą skaičių padauginau iš 12 mėnesių – plaukai pasišiaušė. Pradėjo graužti sąžinė ir dėl tėvų – jie man duoda pinigų, kad galėčiau pilnavertiškiau maitintis, gražesnį drabužį nusipirkti, o ne žaloti savo sveikatą. Beje, tėvai iki šiol taip ir nesužinojo, kad rūkiau. Niekada neišdrįsau jų akivaizdoje užsirūkyti, o važiuodama namo cigaretes paslėpdavau taip, kad mama nerastų.“
Atsisakyti žalingo įpročio nepavyko iš pirmo karto
Jurgita naiviai įsivaizdavo, kad bet kada galės mesti rūkyti: „Anokia čia problema – nenoriu, tai ir nerūkau. Deja, nes viskas buvo taip paprasta. Atsikratyti šio žalingo įpročio nepavyko iš karto. Nusprendusi, kad daugiau nerūkysiu, išmečiau cigaretes, žiebtuvėlį, kad neliktų nieko, kas primintų šį žalingą įprotį. Apie savo apsisprendimą pranešiau rūkantiems draugams – šie nieko nesakė, tik tyliai šyptelėjo. Vėliau supratau, kodėl buvo tokia jų reakcija. Nerūkyti pavyko tik vieną savaitę. Kažkas sunervino, kažkas nepasisekė – ir aš vėl su cigarete rankoje. Ir ilgam – pusmečiui.“
Jurgita ryžosi mesti rūkyti dar kartą: „Dabar jau žinojau, koks „minų laukas“ manęs laukia. Stengiausi iš anksto išvengti kritinių situacijų, kurios mane anksčiau paskatindavo rūkyti. Stengiausi nesilankyti ir tose vietose, kuriose anksčiau „medituodavau“ su smilkstančia cigarete.“
Šiuolaikinis gyvenimo būdas nesuderinamas su rūkymu
„Didžiavausi savimi, kad turiu tiek daug valios, kad galiu įvykdyti sau duotus pažadus. Atradau ir naujus nerūkančius draugus, kurių gyvenimo būdas mane sužavėjo – daugiau aktyvumo, sveikos gyvensenos, rūpinimosi savo išvaizda. Juk ne paslaptis, kaip atrodo rūkanti moteris „su stažu“ – pageltusi, susiraukšlėjusi oda dar nė vienos nepapuošė“, – teigia Jurgita.
Metusi rūkyti mergina atrado naują gyvenimo būdą, pradėjo net bėgioti rytinius krosiukus stadione – po to visą dieną jausdavosi kaip ant sparnų.
„Daug vaikščiodavau pėsčiomis ir tai man taip pat teikdavo didelį atsipalaidavimą. Kai prisimindavau, kaip bandydavau nusiraminti rūkydama, net stebėdavausi savo kvailumu – kas yra tikras atsipalaidavimas, vidinė ramybė supratau tik dabar“, – konstatuoja Jurgita.
Kai metė rūkyti, pagerėjo ir Jurgitos mokymosi rezultatai – naują medžiagą įsisavindavo gerokai greičiau. Gal turėjo įtakos ir kokybiškesnis miegas – fizinis aktyvumas padėdavai geriau išsimiegoti.
„O svarbiausia, pasijutau ne tik atgimusi iš naujo, bet ir labai šiuolaikiška – juk naujausios pasaulio tendencijos yra ekologija, švarus oras ir sportiškas, sveikas gyvenimo būdas. Lietuvoje vis daugiau žmonių tai suvokia, ne tik patys atsisako šio žalingo įpročio, bet ir nori, kad jų gyvenamojoje aplinkoje nebūtų rūkoma“, – įsitikinusi mergina.