Vieną rytą
Visiškai jokių požymių nerodžiusi Indrės liga netikėtai apsireiškė vieną rugpjūčio rytą. „Atsikėliau visa ištinusi. Kadangi buvo vasara, pagalvojau – gal išgėriau per daug skysčių. Praėjus keturioms valandoms tinimas nemažėjo, kojų ir rankų „neatleido“ nei kitą, nei dar kitą dieną, taigi – nuėjau pas gydytoją“, – pasakojo pašnekovė.
Iki tol mergina gyveno įprastą gyvenimą – dirbo padavėja, mokėsi ir aktyviai leido laiką. Indrė atvirauja, kad toks staigus sveikatos pablogėjimas buvo savotiškas šokas.
Iš pradžių medikai Indrei įtarė infekciją, todėl nusiuntė į infekcinę ligoninę Vilniuje, o iš jos – tiesiai į Santariškes. Merginą į ligoninę paguldė rugpjūtį, ten ji praleido kone pusmetį – iki gruodžio. Indrė kartais grįždavo namo į Trakus, tačiau viešnagė baigdavosi gana greitai – penktadienį išleista, šeštadienį jau vėl atsidurdavo priimamajame.
Atsikėliau visa ištinusi. Kadangi buvo vasara, pagalvojau – gal išgėriau per daug skysčių.
Medikai ne iškart jaunai moteriai prognozavo inksto persodinimą. Iš pradžių Indrei bandyta taikyti gydymą, tačiau organizmas jo nepriėmė – rezultatų nebuvo. Taigi sukrečiančią žinią apie būtiną transplantaciją būdama vos 21-erių Indrė vis dėl to išgirdo.
„Pirmiausia, buvo baisu. Tu tiesiog nežinai, kas tau yra. Išgirsti – gal bus geriau, gal bus blogiau, tiesiog reikia persodinti inkstą ir tada viskas bus gerai. Aišku, buvo labai sunku, tačiau esu be galo dėkinga mamai už palaikymą. Ji mane ramino ir nuolat kartojo – viskas bus gerai, pamatysi, viskas bus gerai“, – mamos padrąsinimus prisiminė trakiškė.
Indrės atvejis, kaip sako medikai, vienas iš nedaugelio, nes rasti atsakymo, kodėl sutriko inkstų funkcija, taip ir nepavyko: „Man diagnozavo inkstų nepakankamumą, bet jis nėra įgimtas. Gydytojai sakė, kad aš esu antras atvejis per 20 metų, kai tiesiog negali paaiškinti, kodėl taip nutiko, nuo ko prasidėjo. Gal nuo kažkada vartotų kokių nors vaistų, bet tikslaus atsakymo nėra.“
Nė minutei neprarado vilties
Pusmetis ligoninėje Indrei buvo nelengvas, fizinė sveikata buvo itin sunki, tačiau mergina nuolat sau kartojo – juk viskas bus gerai. „Mano organizme atsirado apie dešimt litrų papildomo skysčio, ištino kojos, rankos, šonai. Kol nepradėjo taikyti dializių, aš labai sunkiai kėliausi iš lovos“, – savijautą apibūdino Indrė.
Dializės, atkreipia dėmesį pašnekovė, kiekvieną žmogų veikia labai skirtingai – vieni po jų negali išlipti iš lovos, vos atsigauna, kiti toleruoja kur kas lengviau ir gali mėgautis gyvenimu. Indrei itin sunkios buvo pirmosios 15-a, o vėliau savijauta ėmė gerėti. „Aišku, gyvenimas jau kitas – nedirbi, gydaisi, mokslai sustabdyti, tris kartus per savaitę važiuoji į Vilnių dializių, negali ko nors sunkiau kelti, nes fistulė rankoje, ir kiti apribojimai. Vis dėlto, nors diena nebuvo lygi dienai, jaučiausi kur kas geriau. Galvoju, kad man pasisekė, nes kai kurie po dializių jaučiasi labai blogai – eiti negali, galvą skauda, silpna“, – pasakojo pašnekovė.
Dovanoti dukrai inkstą buvo pasirengę abu tėvai, tačiau medikai patarė palaukti, to norėjo ir pati Indrė, ji stojo į laukiančiųjų eilę. „Dializes organizmas toleravo gerai, kritinės būklės nebuvo, todėl patarė stoti į laukiančiųjų sąrašą. Jei būčiau laukusi dvejus metus ar ilgiau, gal tada būtume rimčiau mąstę apie gyvąją donorystę“, – kalbėjo Indrė.
Paklausta, ar dažnai kankino mintys, kad inksto gali nesulaukti, o tėvų gali ir netikti, Indrė vėl nusišypso – nė minutės neabejojo, kad viskas bus gerai: „Mes su mama iš tiesų stengėmės būti labai optimistiškos. Nuo pat pradžių galvojau, kad tikrai sulauksiu. Pamenu, nuvykau iki tos stebuklo plytelės Vilniaus Katedros aikštėje. Atsistojau ant jos ir sugalvojau norą, o jis buvo – gauti inkstą. Tai buvo vasaris, o gegužę jau buvo atlikta operacija.“
Atsistojau ant plytelės ir sugalvojau norą, o jis buvo – gauti inkstą.
Džiugi naktis
Vidutiniškai inksto Lietuvoje recipientai laukia apie dvejus metus, Indrei laimė nusišypsojo kur kas anksčiau. Donoro sulaukė per pusmetį.
Naktį suskambus telefonui Indrė nežinodama atmetė taip lauktą skambutį, tačiau iš ligoninės paskambino ir mamai, ji atsiliepė. „Aišku, labai nudžiugome, bet kartu ir susijaudinome. Sako – reikėtų, kad dabar atvyktumėte į Kauno klinikas. Tik jūs nurimkite, susiruoškite ir atvykite“, – lemtingą akimirką prisiminė Indrė.
Kiek po vidurnakčio šeima išvyko į Kauną. Indrė pasakoja tvirtai jautusi, kad jai turi pavykti. „Kol laukėme, sakau tėvams – vieną inkstą tikrai gausiu aš. Mama, prisimenu, tada klausė – o kitą kas? Vienas vaikinas atvykti į ligoninę pavėlavo, kai jis užėjo, sakau mamai – jis“, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė.
Atlikus tyrimus, įvertinus, kurių recipientų rodikliai tinkamiausi, paaiškėjo, kad Indrė buvo teisi – ir dėl savęs, ir dėl to vaikino. „Nuojauta“, – nusijuokia ji.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Jaudulio prieš operaciją tikrai buvo. Natūralu, atkreipia dėmesį pašnekovė – juk nežinai, kaip viskas bus, tačiau trakiškė iš visų jėgų stengėsi išlikti pozityvi: „Baimė tikrai neįveikė noro gyventi taip, kaip dabar gyvenu.“
Po inksto transplantacijos Indrei dėl komplikacijų teko gulėti ligoninėje – plaučiuose buvo pradėjęs rinktis skystis. Vis dėlto medikams pavyko stabilizuoti padėtį, o po trijų savaičių Indrė jau buvo namuose. „Gerai, kad tada buvo vasara. Nereikėjo iškart labai saugotis, gal tik vėliau – pirmąją žiemą. Tačiau galiu pasakyti, kad mano organizmas inkstą priėmė labai gerai“, – įvertino pašnekovė.
Tiesa, Indrė pastebi, kad gyvenimas pasikeitė ne tik tuo, kad dabar kur kas geriau jaučiasi fiziškai. „Gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu, nors buvau dar visai jauna – 21-erių. Susiformavo kitos vertybės, kitas požiūris. Anksčiau atsikėlusi aš galvodavau – na va, tiesiog prasidėjo diena. Dabar kiekviena diena man yra įvykis, kuriuo reikia džiaugtis, nes niekada nežinai, kas bus rytoj“, – atvirauja Indrė.
Po transplantacijos trakiškė baigė pradėtus verslo vadybos mokslus, o vėliau pasuko širdžiai mielesne kryptimi – dirbo vizažiste. Moteris stengiasi gyventi įprastu ritmu: „Dabar man tereikia kartą per tris mėnesius nuvykti į Kauną patikrai ir suskambus žadintuvui išgerti vaistus. Aš labai vertinu, kad tai – mano antras gyvenimo šansas, bet nenoriu kitiems atrodyti ligonė.“
Vienas sprendimas – trys gyvenimai
Šiandien netrukus 27-ąjį gimtadienį švęsianti Indrė dar kelis kartus pozityvesnė nei buvo. Moteris vienerius metus gyvena santuokoje su vyru Artūru ir jau spėjo įsirašyti į Lietuvos donorystės istoriją – tapo pirmąja moterimi po inkstų transplantacijos pagimdžiusia dvynukus – Neimantą ir Melaną.
Vienas apsisprendimas padovanojo tris gyvenimus, tai juk yra fantastika.
Susilaukti vaikų po organų transplantacijos Lietuvoje ryžtasi nedaug moterų, tokių – vos kelios dešimtys, tačiau Indrei galima rizika nebuvo kliūtis. „Iš tiesų daktarė mane ragino jau prieš porą metų. Sakė, kadangi tyrimai geri, reikėtų vaikučius planuoti dabar, nes po to – nežinia kaip bus. Tuo metu, neturėjau su kuo, tai juokiausi – kad kai tik turėsiu, pažadu – iškart“, – šypsosi laiminga mama.
Vyrui Artūrui Indrė esamą situaciją paaiškino iškart. Ateityje susilaukti vaikų galėjo būti sunkiau, todėl su šeimos pagausėjimu pora nedelsė. Malonių žinių laukti ilgai nereikėjo, o jos dar buvo ir dvigubos: „Kai gydytoja paklausė, ar čia po dirbtinio apvaisinimo, iškart supratau – du arba trys. Kai ji pasakė, kad dvynukai – iš pradžių buvo šoko, tačiau po to, aišku – laimė.“
Indrė žinojo, kad nėštumas gali būti komplikuotas – galbūt gulimas režimas ar kiti negalavimai, tačiau iki 32 savaitės moteris jautėsi puikiai. Ligoninėje Indrė atsidūrė skaičiuojant aštuntą mėnesį, moteriai prasidėjo nėščiųjų preeklampsija, kilo spaudimas, buvo ir kitų netinkamų indikacijų, todėl dvynukai gimė kiek anksčiau, nei planuota – 35-savaičių.
„Kadangi man jau buvo rimtai pažengusi cholestazė, daktarė atėjo ir pasakė, kad rytoj reikėtų daryti Cezario pjūvį, tačiau ryto nebuvo išlaukta. Gimdymas naktį prasidėjo natūraliai, tiesa, Cezario vis tiek prireikė. Ačiū Dievui, sūnūs gimė sveiki“, – pasakojo moteris.
Indrė tikina dažnai pagalvojanti, kad šią laimę jai padovanojo donorystė: „Iš tikrųjų aš esu labai dėkinga tam žmogui, tiems žmonėms ar šeimai. Vienas apsisprendimas padovanojo tris gyvenimus, tai juk yra fantastika.“
Pasidomėti Donoro kortele galite spustelėję čia.
Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.
