Nors donorystei – tiek kraujo, tiek organų – Tomas pasakoja pritaręs visada, rimčiau apie šią medicinos sritį susimąstyti ir jos svarbą suvokti privertė tiktai pačiam atlikta inksto transplantacija.
„Mano požiūris į donorystę visuomet buvo teigiamas. Bet žinote, kaip būna – apie tai iš tiesų rimtai susimąstai, kai bėda realiai tave patį paliečia. Nes visuomet galvoji, kad tai nutinka tiktai kitiems, o jau tau taip niekada nenutiks“, – apie organų donorystę kalba vyras.
Cukrinis diabetas Tomui buvo diagnozuotas, kai jam buvo vos šešeri metai. Ilgą laiką, net kelis dešimtmečius, jo liga buvo kontroliuojama keturis kartus per dieną švirkščiamu insulinu. Vaikinas pakankamai gerai jautėsi, net dešimtmetį intensyviai sportavo. Baigė mokslus, dirbo, vedė, su žmona Laima susilaukė pirmagimės dukrelės Gabrielės.
Tačiau 2010-ųjų vasarą „nei iš šio, nei iš to“ ėmė „šokinėti“ kraujo spaudimas. Tomas kreipėsi į gydytojus. Atlikus bendrąjį kraujo tyrimą paaiškėjo, kad kreatinino (medžiagų apykaitos produkto, kurio kiekis kraujyje padidėja sutrikus inkstų funkcijai) koncentracija kraujyje kelis kartus viršija normą.
Buvo diagnozuotas inksto nepakankamumas, kurį sukėlė cukrinio diabeto komplikacijos. Inkstams nebeatliekant savo funkcijos, pasirinkimas buvo menkas: arba inksto persodinimas, arba pakaitinė inkstų terapija – dializė.
Iš dviejų inkstų pakaitinės terapijos būdų – hemodializės (kai kraujas valomas prie kūno prijungtu aparatu) ir peritoninės dializės (kai kraujas valomas pilvo ertmėje) – Tomas pasirinko pastarąją, nes ją atliekant mažiau alinami kiti organai.
Vyras buvo įrašytas ir į inksto transplantacijos laukiančiųjų eilę. Tačiau per ištisus metus, kol buvo dializuojamas, pranešimo apie atsiradusį potencialų donorą sulaukė tik kartą. Deja, tyrimai parodė, kad šio donoro inkstas Tomui mediciniškai netiktų.
Tuomet gydytojai pasiūlė kitą išeitį – gyvąją donorystę. Dovanoti savo inkstą sūnui sutiko jo mama, kuriai tuomet buvo 52 metai. Tomas neslepia, kad su tokiu siūlymu iš pradžių buvo sunku sutikti, nes buvo baisu dėl mamos sveikatos, norėjosi nors ją apsaugoti – juk visko gali atsitikti su tuo vienu jai liksiančiu inkstu.
Be to, paaiškėjo, kad Tomo ir jo mamos kraujo grupės – skirtingos. Tačiau šiais laikais Lietuvoje jau atliekamos operacijos ir iš nesuderinamos kraujo grupės donoro, bet tais atvejais reikalingas specialus paruošimas.
Beje, kai Tomas buvo ruošiamas inkstų persodinimo operacijai, jo žmona Laima po širdimi nešiojo antrąjį jųdviejų kūdikį. Tomas buvo operuojamas liepos 18-ąją, o jau po trijų savaičių, rugpjūčio 10-ąją, gimė sūnus Laurynas. Šiuo metu dukrytei Gabrielei – jau 2 metai ir 7 mėnesiai, o Laurynui tuoj bus 1 metai ir 2 mėnesiai.
Tomas džiaugiasi sveikais, linksmais vaikais, darnia šeima ir tikisi, kad ilgai jį alinusi liga „daugiau dantų nebeparodys“. Tačiau kalbėdamas apie antrą kartą gyvybę jam dovanojusią mamą, žodžių tarsi pritrūksta. „Būna akimirkų gyvenime, kai jokiais žodžiais negali nusakyti to, ką jauti“, – prisipažįsta Tomas.
Jis svarsto, kad į „Živilės Balčiūnaitės bėgimą“ galbūt pakvies ateiti ir savo mamą Galiną. Ne sportinių rezultatų siekti, ne bėgti, o tiesiog – pabūti, pabendrauti su tais, kam organų donorystė – seniai ne bereikšmiai žodžiai, bet tam tikras atskaitos taškas, padalijęs asmeninį gyvenimą į dvi dalis – „iki“ ir „po“ jos.
