Pirmą priepuolį gydytojai susiejo su nėštumu
Onutė atvirai prisipažįsta, kad pasireiškusi liga aukštyn kojomis apvertė visą jos gyvenimą.
„Augau laukinukė, apsupta miškų, kalvų, pievų. Su žmonėmis bendravau nedrąsiai ir nenoriai, tačiau savoje erdvėje tryškau energija, gyvybingumu, gera sveikata... Tokią ir įsižiūrėjo mano būsimasis. Tokia ir atitekėjau į anytos namus. Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių, netikėtai tarsi perkūnas iš giedro dangaus įvyko priepuolis – kūną apėmė staigūs ir skausmingi spazmai. Jie buvo tokie stiprūs, kad negalėjau įkvėpti, praradau sąmonę ir jau visi manė, kad tuoj neteks manęs. Atsipeikėti po šio priepuolio nebuvo labai lengva.
Taigi teko ieškoti šio priepuolio priežasčių. Netrukus paaiškėjo, kad laukiuosi, todėl gydytojai nusprendė, kad tai buvo organizmo reakcija į nėštumą. Laukiausi visai ramiai – priepuolis nepasikartojo, tik kartais ranka nutirpdavo. Tačiau praėjus dviem savaitėms po gimdymo prasidėjo priepuolių maratonas. Jie vykdavo maždaug kartą per savaitę – vieni stipresni, kiti silpnesni, bet visi labai skausmingi ir gąsdinantys“, – moteris nenoriai prisiminė praeitį, prisipažindama, kad atgal sugrįžti nenorinti.
Tuo metu jai buvo vos 20 metų.
Gydytojai įtarė, kad jos smegenyse yra auglys, bet operuoti nesiryžo, kadangi neturėjo moderniausios aparatūros. Moteriai teko vykti į Minską. Taigi Onutei, užuot ramiai džiaugusis motinystės rūpesčiais, teko metus gyventi tarp namų ir ligoninių.
Pasirodė, kad aneurizma per didelė operacijai
„Diagnozė manęs negąsdino, bijojau tik priepuolių. Jie visada užeidavo nelauktai ir netikėtai, buvo labai skausmingi ir gąsdinantys, nes sunku perteikti tą jausmą, kas vykdavo tuo metu kūne. Minske buvo atlikti išsamesni tyrimai. Pasirodė, kad tai ne auglys, o didžiulis kraujagyslių mazgas ir skubiai reikalinga operacija. Tiek man, tiek mano šeimai tai buvo sunkus periodas, juolab dukrytė buvo visiškai maža, teko ją prižiūrėti uošviams ir vyrui.
Operacija buvo atlikta jau Lietuvoje, tačiau gydytojai, atvėrę kaukolę, iškart ją uždarė, nes tuo metu plyšo vienas mazgas, pasipylė kraujas. Jie staigiai užspaudė kraujagyslę ir uždarė kaukolę, nes aneurizma pasirodė per didelė, kad būtų galima ją pašalinti. Po kurio laiko atsirado nauja aparatūra: per kirkšnį įvestu zondu buvo sumažintas kraujo pritekėjimas į tą mazgą. Tokių procedūrų buvo atliekama ne viena. Po jų jausdavausi labai blogai, bet galiausiai priepuoliai suretėjo ir palengvėjo“, – pasakojo pašnekovė.
Paskutinė procedūra Onutei buvo daryta prieš penkerius metus, tačiau jos metu, tiesiog ant operacinio stalo, įvyko insultas, po kurio buvo paralyžiuota visa dešinė kūno pusė, buvo paliestas ir kalbos centras. Dar daugiau: bet koks bakstelėjimas į ranką paskatindavo priepuolį, kurio metu sąnarius sukdavo taip, kad atrodydavo, jog ranka raitosi į skirtingas puses. Laimė, moteris nepalūžo ir visi šie pažeidimai dingo. Kiek sunkiau valdyti liko tik dešinę ranką.
„Kad ir kaip atrodytų keista, po insulto jaučiausi visiškai rami. Gulėdama ligoninėje mačiau daug kitų skausmo. Mačiau jauną žmogų, kuris tegalėjo tik akis pajudinti, mačiau kliedinčius, mačiau po operacijos mėnesius neatsigaunančius ligonius, jų kančias ir prie jų budinčių artimųjų skausmą... O mano juk tik viena pusė nevaldi, bet esu sąmoninga, iš dalies galinti savimi pasirūpinti savarankiškai ir su pasveikimo prognoze.
Ir iš tiesų – po ilgos reabilitacijos išmokau iš naujo rašyti, nerti, megzti, susitvarkyti buityje. Viskas kiek sudėtingiau, bet dalį darbų perėmė kairioji pusė. Ir aš džiaugiuosi. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, tuo, ką galiu. Džiaugiuosi artimaisiais, mane supančia gamta, bendravimu, kūryba“, – atviravo moteris.
Nepaklausė gydytojo saugoti save kaip šiltnamio gėlelę
„Dar Minske atėjęs gydytojas mane ramino: esą nesijaudinkite, penkerius metus dar tikrai pagyvensime, tik saugokite save kaip šiltnamio gėlelę. Aš pati į paniką dėl to nepuoliau, mirties baimė neatsirado. Labiausiai bijojau užeinančių priepuolių ir bijojau tapti visiškai neįgali ir našta artimiesiems.
Visada jausdavau, kad artėja priepuolis, ir tuomet mane apimdavo panika, kuri, aišku, apkrėsdavo ir artimuosius. Vėliau išmokau juos perspėti dėl artėjančio priepuolio su šypsena. Kas iš to, kad pats pulsi į paniką ir kitus sujaudinsi? Juk vis tiek nieko nepakeisi. Taigi išmokau ir pati priimti priepuolius, ir kitų negąsdinti“, – aiškino Onutė.
Ji nusprendė apskritai nesureikšminti savo sveikatos ir, užuot gulėjusi lovoje ar vaikščiojusi kaip krištolinė, džiaugtis gyvenimu.
„Neatsisakiau gyvenimo. Visada sakau, kad nepajusi gyvenimo džiaugsmo, kol nepatirsi skausmo. Perfrazuojant – kuo žemiau, tuo aukščiau. Kuo tau labiau skauda, tuo labiau džiaugiesi, kai skausmas praeina. Ir nors mano gyvenimo tempas sulėtėjęs, džiaugsmo jame tikrai atsirado daugiau. Pervertinau gyvenimą ir išmokau džiaugtis kiekviena smulkmena, kiekviena minute ir suteikta proga. Žinoma, sunkiai dirbti fiziškai aš nepajėgiu, bet darbų namų ūkyje neatsisakiau, juolab kad dirbti esu įpratusi nuo mažens. Tik tempas sulėtėja, o tuščias laikas užsipildė kita veikla.
Kai reikėjo rasti lengvesnės veiklos, natūraliai pradėjau užsiimti floristika. Mano dvynė sesė Angelė ir vyro mama užsiėmė mezginiais, žiūrėdama į jas ir aš po truputį įsitraukiau. Mano sesė mezga pirštines, o štai man prilipo kepurės. Gal todėl, kad turiu saugoti savo galvą, o gal todėl, kad nuostabu, kiek minčių ir kūrybos galima įdėti į paprastą galvos apdangalą.
Man nesinorėjo megzti paprastų kepurių, nes mezgu ne tam, kad parduočiau. Man patinka kurti. Idėjos gimsta įvairiai – kartais tiesiog ateina mintis, o kartais kažką pamatai ir kyla asociacijos. Jei iš pirmo karto neišeina savo idėjos atspindėti taip, kaip sugalvojau, ardau kepurę ir darau iš naujo. Todėl nerasite nė vienos visiškai tokios pačios kepurės“, – pasakojo moteris.
Nuotaikingas kepurių pasaulis
Beje, Onutė sutinka, kad jos kepures gali dėvėti tik drąsus ir laisvas žmogus. „Būna ir taip, kad vaikas labai nori mano kepurės, o tėvai sako – esą kaip tu atrodysi. Arba atvirkščiai – tėvai nori nupirkti vaikui kepurę, o šiam neįdomu“, – patirtimi dalijosi galvos apdangalų kūrėja.
Tačiau faktas, kad prie jos prekystalio visada netrūksta šypsenų, o kai džiaugiasi ir šypsosi aplinkiniai, šilta ir jos pačios širdyje. Koks dar didesnis pagyrimas gali būti menininkui?
Ji pati džiaugiasi galimybe gyventi gamtoje, todėl ir jos kepurėse vyrauja gamtos personažai – įvairūs žvėreliai, grybai, vabzdžiai, augalai. Onutė tik apgailestauja, kad šiandieniniai vaikai nutolę nuo gamtos, miško ir lietuviškos tautosakos, jiems artimi įvairūs kompiuterinių žaidimų personažai, bet Onutei jie svetimi. Todėl moteris svajoja sukurti erdvę, į kurią šeimos su vaikais galėtų atvykti ir pasivaikščioti kaip po tikrą kaimą. Juk dabar vaikai užauga gyvo viščiuko nematę.
„Turiu daug planų – vaistažolių rinkimų, žemuogių šventė. Man neįdomu džiaugtis gyvenimu vienai. Kai kažką padovanoji kitam ir matai, kaip jis džiaugiasi, tada ir pats džiaugiesi. Tik vis dar delsiu – gal pasitikėjimo savimi trūksta, gal – bendražygių“, – atviravo pašnekovė.
Neketina sustoti vietoje
Dėl silpnos dešiniosios rankos, Onutė šiandien gali megzti mažiau nei anksčiau, kartais pagalvoja, kad gal reikėtų užsiimti kažkuo kitu, bet nebegali – žmonės ieško jos kepurių, prašo numegzti. Taigi jai teko prisitaikyti – ta proga net virbalą išmoko laikyti ypatingai, kad rankos labai nevargintų.
Be to, ji, pasimokiusi rankdarbių meno, pradėjo ir kitus neįgaliuosius mokyti to paties, ką moka pati. „Šiuo metu jau laukiu naujų amatų mokymų – jaučiu, kad reikia smegenims darbo“, – Onutė prisipažino mėgstanti judėjimą visose srityse.
Beje, dėl ligos ji negalinti fiziškai ilgai išstovėti vietoje, tačiau eiti gali daug. Nors kadaise gydytojai jai patarė judėti kuo mažiau, moteris iki šiol mėgsta šokti ir nepraleidžia progos dalyvauti renginiuose, kuriuose yra tokia galimybė. Pavyzdžiui, ji pagal galimybes dalyvauja „Dance walking“ renginiuose, kuriuo metu žmonės, užsidėję ausinukus tiesiog eina gatve kartu pasirinktu maršrutu ir šoka pagal tą pačią muziką. Pasak Onutės, kai pradedi judėti, šokti, tai ir gyvenime daugiau judesio atsiranda.
Ar būtų pasireiškusi kūrybinė gyslelė Onutės gyvenime, jei nebūtų aneurizmos?
„Sunku svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Mano sesės, brolis – visi atradę meninių sugebėjimų, taigi manau, kad vienaip ar kitaip jie vis tiek būtų pasireiškę. Jaučiu, kad daug kur galėčiau save realizuoti: fotografijoje, tapyboje, vaidyboje. Ne visur esu save išbandžiusi, bet stengiuosi mokytis. Ir tos kepurės atsirado ne kaip verslas, o kaip saviraiška. Aš nemezgiau jų tam, kad būtinai parduočiau. Man pačiai patiko tai daryti, patiko, kad tai džiugina kitus“, – svarstė pašnekovė.
