Nerijus sutiko papasakoti, su kokiais iššūkiais susiduria šiame gyvenimo etape, ir kas jam padeda labiausiai.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po užpuolimo, o vėliau – ir po išgirsto nuosprendžio teisme?
– Neprarandu optimizmo, nors užpuolimo pasekmės išliks visam gyvenimui. Negrįžtamai sužalota sveikata, kasdien kamuojantys skausmai vis trukdo pamiršti įvykį, kuris mane labai pakeitė. Toks, koks buvau anksčiau, jau niekada nebūsiu. Stengiuosi užmiršti stiklines šaltakraujiško žudiko akis, kurios taip giliai įsirėžė atmintyje.
Privalau daug dirbti, kad galėčiau padengti savo gydymo išlaidas, nes iki šiol dešinės rankos, kuria gyniausi nuo peiliu ginkluoto užpuoliko, funkcijos dar neatsistatė, neišgydyti sužalojimai veide ir galvoje, kalbant ar valgant, dirgina trišakį ir pakaušinį nervus, kurių skausmai labai vargina.
Kiekviena diena prasideda ir pasibaigia vaistų gėrimu. Mokykloje tenka daug kalbėti, turiu mokiniams šypsotis, bendrauti ir negaliu patylėti, nors ir labai skauda. Kasdien stengiuosi išlikti pozityvus ir neparodyti skausmo iškreipto veido. Esu išbandęs daugelį skausmo gydymo metodikų ir vaistų derinių, tačiau kol kas gydytojai nepritaiko efektyvių medikamentų. Tenka susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu, bet šis susitaikymas leidžia kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą, tarsi iš naujo pradėti gyventi. Pradėti gyventi kitaip.
Teismo nuosprendis sukėlė dviprasmiškas emocijas. Surinktų įrodymų dėka nustatyta, kad psichikos sutrikimų turintis užpuolikas siekė mane nužudyti, tačiau yra nepakaltinamas ir negali atlyginti mano gydymosi išlaidų. Teismas skyrė jam nemokamą priverstinį gydymą, o mano išlaidos sveikatos gerinimui nebuvo kompensuotos.
Šiuo metu mane labiausiai trikdo nežinojimas, ar užpuolikas vis dar gydomas, ar jau paleistas į namus. Kas pusę metų teismas, remdamasis specialistų išvadomis, sprendžia, ar užpuoliko psichikos sveikata yra pagerėjusi ir jis jau gali gyventi tarp mūsų.
Ši informacija nėra viešinama, todėl niekas nežino, kada tas žmogus bus paleistas iš gydymo įstaigos ir galbūt vėl kels pavojų aplinkiniams. Dažnai teismų praktikoje nusikaltimą padarę psichikos ligoniai iš gydymo įstaigos paleidžiami po kelerių metų, ir niekas negarantuoja, ar jie laiku išgers vaistus ir visuomenė nenukentės jų priepuolių metu.
– Papasakokite, kaip šiandien jaučiatės? Su kokiomis nuotaikomis gyvenate?
– Jaučiuosi pakankamai ramiai ir darbingai. Turiu daug veiklų, neužbaigtų darbų, tad norisi kuo greičiau viską užbaigti ir su naujomis idėjomis pasitikti kitus metus. Šiuo metu labiausiai trūksta kokybiško poilsio, bet dabar daugumai jo reikia, nes visi skubame, lekiame.
Atrodo, jog skubame gyventi, bet iš tikrųjų niekur mes per daug nepaskubėsime. Turime po truputį išmokti sveikai dirbti ir laiku sveikai ilsėtis. Kitaip pats gyvenimas gali sustabdyti ilgesniam poilsiui, kuomet turėsime pasirūpinti savo sveikata.
– Gyvenate su skausmu – koks jis ir kaip su juo dorojatės?
– Netrukus bus du metai, kai kasdien gyvenu su stipriu ir nepakeliamu skausmu. Skausmas tarsi atviras nervas, kuris reaguoja į menkiausią raumenų krustelėjimą, oro pokyčius, vėją ir panašus kaip peilio dūriai į pažeistas vietas.
Kažkiek skausmus numalšinti padeda vaistai, bet, kad visiškai neskaudėtų, reikia daryti tiesiogines blokadas vaistais į veido nervą. Toks blokados poveikis trunka tik apie 10 dienų, laikinai galiu atsikvėpti nuo skausmų ir po to skausmingas gyvenimas vėl sugrįžta. Blokada vaistais yra brangi ir ne visada galiu sau leisti tokį malonumą. Ironiška, jog norint laikinai pagyventi be skausmų, už tai turiu susimokėti.
Psichologinis skausmas yra kitoks, išlikęs nusivylimas dėl neteisybės ir sveikatos sistemos problemų, nes iki šiol nėra jokių pokyčių, kuriais būtų kontroliuojama psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra ir gydymas.
Pastarieji įvykiai, kai tėvas išmetė savo vaiką per langą ir, kai moteris su peiliu puolė gydytojus ir pareigūnus, mane vėl savotiškai sugrąžino į tą rytą, kai be priežasties buvau užpultas.
Kai kurie sunkius psichikos sveikatos sutrikimus turintys žmonės afekto būsenoje yra beprotiškai stiprūs ir nejaučiantys skausmo, o pasipriešinimas jiems dar labiau juos pykdo. Šią situaciją patyriau, kai užpuolikas be priežasties mane puolė iš nugaros, trenkdamas per galvą ir man atsisukus badė peiliu į veidą ir kaklą.
Atsimenu, jog bet kokia mano gynyba ir pasipriešinimas sukeldavo dar didesnį užpuoliko pyktį. Tikrai netikiu, kad būdamas geriausiu boksininku ar sunkiasvoriu sportininku, galėčiau suvaldyti agresyvų nepažįstamą asmenį ir apsiginti be jokių sužeidimų. Atvirai kalbant, iki šiol man dar keista, kad likau gyvas, nes juk neturėjau nei dujų balionėlio ar kitų savigynai skirtų ginklų, ir siekdamas išgyventi turėjau gintis plikomis rankomis.
– Ką galite patarti kitiems, kurie atsiduria sudėtingose situacijose ir susiduria su tokiu skausmu?
– Sudėtingų ir įvairių situacijų mes kiekvienas turime kasdien, tik skirtingai į jas reaguojame. Kalbant apie užpuolimo situaciją, atsimenu, jog iš visų jėgų stengiausi išlikti ramus, nors atrodė, jog galbūt ir nepavyks apsiginti. Nepasidaviau ir kiek tik įmanoma gyniausi. Mano atveju, siauroje laiptinėje nebuvo kur pabėgti, teko gintis ir saugoti savo gyvybę taip, kaip tada man atrodė tinkamiausia. Džiaugiuosi, jog nepasimečiau, nesustresavau taip, jog negalėčiau pajudėti iš vietos. Žinoma, peilis pažeidė veido trišakį nervą, nupjovė rankos nervus, buvo subadytas veidas ir galva.
Kadangi užpuolimo pasekmes jaučiu iki šiol, pradėjau ieškoti alternatyvų, kaip sumažinti vartojamų medikamentų kiekius. Sportas buvo atradimas skausmo valdymo metodikoje. Sportuojant per raumenų skausmą numalšindavau trišakio nervo skausmą. Iš pradžių atrodė, jog tai sutapimas, bet tiesiog malonus raumenų skausmas ir minčių nukreipimas į jį nuimdavo kitus kūno skausmus.
Taip pat fizinius skausmus padeda sumažinti meditacija, šypsena ir sveikas gyvenimo būdas. Rankos pirštus, kurie iki šiol yra nejautrūs, lavinu skambindamas pianinu. Skauda, nesmagu, bet būtina juos judinti. Greito rezultato nereikia tikėtis, kad skausmai nurimtų. Viskas vyksta po truputį, reikia daug kantrybės, bet visada smagu, kai ateina rezultatas.
– Kas jums teikia daugiausiai motyvacijos gyvenime? Neleidžia pasiduoti?
– Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę psichologiją ir kiekvienas žmogus, kaip nori, taip su ja ir elgiasi. Tiesiog mano vidus rėkia, kad noriu gyventi.
Esu dėkingas, jog likau gyvas, tai gyvenimo dovana. Galiu sakyti, kad kovo mėnesį turiu du gimtadienius: kovo 2 d., kuomet likau gyvas ir kovo 13 d, savo tikrąjį gimtadienį. Labiausiai mane motyvuoja darbas ir kūrybinės veiklos. Dirbdamas su mokiniais vis pagalvoju, kad neturiu teisės savo skausmo užkrauti vaikams.
Jeigu nutariau grįžti į darbą, vadinasi, turiu suvaldyti savo skausmą ar emocijas, turiu būti tvirtas. Priimu šį etapą tokį, koks jis yra. Juk viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Bet čia nuo žmogaus priklauso. Labai svarbu tai suvokti, kad gali būti pradžia, o pabaigos nematyti. Tame etape gali ir likti, o aš nenoriu likti.
Gera po darbų grįžti į namus, kur pravėrus duris pirmasis pasitinka geriausias draugas šuo, kuris visada šalia manęs džiaugsmingomis ir liūdnesnėmis akimirkomis. Jis man kaip vaistas. Šuo turi savyje labai daug gerų emocijų, kuriomis noriai dalijasi ir veiklos su juo padeda man nepasiduoti.
– Kokios jūsų ateities svajonės, tikslai?
– Kol kas turi vienintelę svajonę, kad vėl turėčiau gerą sveikatą ir, kad nieko neskaudėtų. Nors ir mėnesį be skausmo. Juk kai neturi sveikatos, tai jokios kitos, net ir malonios veiklos neteikia malonumo.
Tikiu, jog svajonė išsipildys ir aš vėl galėsiu džiaugtis gyvenimu kaip juo džiaugiausi iki užpuolimo.
Psichiatrė Ramunė Mazaliauskienė: „10-15 proc. bendros populiacijos turi vienokį ar kitokį psichikos sutrikimą“
Gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė sako, kad 10–15 proc. bendros populiacijos turi vienokį ar kitokį psichikos sutrikimą, dažniausiai nerimo ar nuotaikos, taigi, didelė tikimybė, kad šalia mūsų dažnai yra juo sergantis žmogus. Gydytoja pasidalino, ką reikėtų žinoti, kad užtikrintume savo ir sergančiojo saugumą.
– Ką reikėtų daryti tokioje situacijoje, jeigu žmogus, sergantis psichikos liga, puola? Kaip elgtis ir ką žinoti?
– Jeigu „puola“ tikrąja to žodžio prasme, rekomenduočiau bėgti ir slėptis, t. y. saugotis, tačiau ši rekomendacija tikriausiai galioja visų užpuolimų atvejais.
Kalbant apie elgesį agresijos epizodo metu, kol dar pats „puolimas“ nevyksta, daug kas priklauso nuo paties sutrikimo. Nemanau, kad su asmeniu, kuriam yra vienokio ar kitokio lygio sąmonės sutrikimas (pvz. delyras, piktnaudžiaujant alkoholiu, ar prieblandinė sąmonės būsena epilepsijos metu) galima būtų užmegzti prasmingą ir saugų kontaktą, nes tuo metu jo „realybė“ apspręsta esamų haliucinacijų ar kliedesių. Todėl kai kuriais atvejais rekomenduočiau pasišalinti ir iškviesti medikus bei policijos pareigūnus.
Kitais atvejais sudėtingų situacijų metu išlikti ramiam ir užtikrintam, nes mūsų jaučiama įtampa, baimė, pyktis yra pastebimi ir gali paveikti elgesį. Kalbėti ramiai, lėtai, nedaryti staigių judesių, nepažeisti asmeninės erdvės. Dar viena rekomendacija – nestovėti pabėgimo kelyje, nes jei pacientas norės pasišalinti ir jūs jam trukdysite, greičiausiai liksite sužaloti.
–Jeigu šalia mūsų yra sergantis psichikos liga žmogus, kuri gali bet kada pratrūkti, ką gali padaryti artimieji, kad užtikrintų savo ir sergančiojo saugumą?
–10–15 proc. bendros populiacijos turi vienokį ar kitokį psichikos sutrikimą, dažniausiai nerimo ar nuotaikos, taigi, didelė tikimybė, kad šalia mūsų dažnai yra juo sergantis žmogus. Tačiau jeigu kalbėtume apie psichozinius sutrikimus turinčius asmenis, tokiu atveju artimiesiems rekomenduočiau pirmiausia užtikrinti adekvatų gydymą. Kalbant apie psichozes, visų pirma, tai tinkami medikamentai. Šiuo metu jų pasirinkimas yra didelis, jie efektyvūs ir, kas svarbiausia, gerai toleruojami, bei dažnai yra kompensuojami psichozinius sutrikimus patiriantiems asmenims.
Taip pat vertėtų pasirūpinti, kad psichoziniais sutrikimais sergantis asmuo nepiktnaudžiautų psichotropinėmis medžiagomis, pvz. alkoholiu, kanapių preparatais ir kitomis medžiagomis. Jos veikia ir psichikos būsenos pokyčius, ir sąveikauja su skiriamais medikamentais.
Kalbant apie savo elgesį, visada verta pasidomėti pačiu sutrikimu, kad turėtumėte grynai teorinių žinių: kas tai yra, kuo tai pasireiškia. Esant reikalui, galima pasikonsultuoti su specialistais, kaip geriausia padėti artimajam.
Verta stebėti save ir kitą, nes dažniausiai yra bendri dalykai, kurie gali išprovokuoti beveik kiekvieną asmenį, ir yra dalykai, kurie provokuoja konkretų asmenį. Tad verta žinoti, kas jautru artimam žmogui, kokios frazės, gestai ar poelgiai gali provokuoti agresiją.
– Ką patartumėte žmogui, kuris buvo užpultas ir išgyveno – kaip jam gyventi toliau, kai nerimą kelia tai, kad po gydymo asmuo gali būti paleistas bet kada. Ar po nusikaltimų sergantieji yra toliau prižiūrimi/stebimi institucijų?
– Šalia mūsų vaikšto daugybė žmonių, kurie buvo nuteisti dėl nusikaltimų ir šiuo metu atliko bausmę ar net atlikinėja ją. Tai puikiai matosi vandens procedūrų vietose, kur vis dažniau gali sutikti žmogų su apykoje, kas reiškia, kad jis arba yra įvykdęs nusikaltimą, arba įtariamas juo. Taip pat šalia mūsų yra ir nusikaltimų aukų, nesvarbu, ar tie nusikaltimai buvo įvykdyti psichikos liga sergančio asmens, ar „sveikojo“. Taigi, tvarkytis su tuo turi nemažas procentas žmonių.
Geroji žinia apie „nepakaltinamą“ asmenį yra ta, kad šie žmonės nepakaltinamais pripažinti būtent dėl psichikos sutrikimo ir yra dėl jo gydomi. Kol paciento būsena nėra pakankamai gera gyventi laisvėje, nėra kreipiamasi į teismą dėl jo išleidimo iš sustiprinto režimo gydymo įstaigos. Ir vėliau pacientas yra prižiūrimas medikų, nes dažnai yra skiriamas ambulatorinis priverstinis gydymas, kas reiškia, kad pacientas įpareigojamas lankytis pas psichiatrą ir vartoti vaistus.
Na, o kalbant apie asmeninį lygmenį, jei išlieka pernelyg didelė baimė, nerimas, buvusios situacijos išgyvenimas, verta pasikonsultuoti su specialistais. Psichologas, psichoterapeutas ar psichiatras gali būti naudingi specialistai, kurie padės geriau tvarkytis su patirto didelio streso pasekmėmis ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą.
– Nuo kitų metų vidurio Lietuvoje atsiras nauja psichikos sveikatos priežiūros paslauga – psichikos ir elgesio sutrikimų gydymas bendruomenėje. Kaip tai vertinate?
– Naujų paslaugų atsiradimą vertinu gerai kaip dar vieną galimybę padėti psichikos sutrikimus turintiems asmenims. Na, o kaip ji veiks praktiškai, pamatysime, kai paslauga bus pradėta įgyvendinti.
