– Pandemijos metu nuotolinės konsultacijos buvo kone vienintelė išeitis ir buvo sutiktos labai džiugiai, tačiau po karantino, pacientų manymu, gydytojai galbūt net piktnaudžiauja šia forma. Kaip atrodo jums?
– Mes, matyt, esame evoliucijos etape, trūksta abipusio pasitikėjimo dėl šio dalyko. Niekur mes nesidėsime, Vakarų pasaulyje nuotolinės paslaugos, telemedicina – įprasta, mes jau kalbame net apie technologijas, kurios padeda nuotoliu atlikti operacijas. Šie dalykai yra normalūs, bet aišku, jie turi būti taikomi ne viskam, yra situacijų, kada reikia kontaktinio bendravimo, yra situacijų, kai visiškai pakanka nuotolinės konsultacijos.
Gydytojams pavyks užsitarnauti pacientų pasitikėjimą, nes tikrai yra dalykų, kuriuos galima daryti nuotoliu.
Šį dalyką tarp paciento ir gydytojo gali išspręsti tik pats gydytojas. Kaip man gražiai pasakė viena šeimos gydytoja, vyksta derybos – tarp gydytojo, tarp paciento ir tarp ligos. Ta trijulė turi susitarti ir, manau, per tam tikrą laiką pavyks. Gydytojams pavyks užsitarnauti pacientų pasitikėjimą, nes tikrai yra dalykų, kuriuos galima daryti nuotoliu.
Aš nekaltinu pacientų, bet gal jie tiesiog nepasitiki savo šeimos gydytoju. Nuotolinės paslaugos, telemedicina yra medicinos ateitis, kai kur jau ir dabartis, bet aišku, ta priemonė turi būti ir parinkta, ir įgyvendinta tinkamai bei kokybiškai.
– Palieskime eilių prie gydytojų kabinetų klausimą. Teisės aktai sako, kad žmogus pas šeimos gydytoją turėtų patekti per 7 dienas, pas specialistą per 30 d. Ar tai yra romantika, kurios neįmanoma įgyvendinti, ar tiesiog yra kažkokių trukdžių, kurie neleidžia to padaryti?
– Taip jau susiklostė, kad savo laiku parlamente buvo priimti tie sprendimai, tokie teisės aktai, kurie nustatė tokį dienų skaičių. Bet žinote, kai nustatai dienų skaičių, reikalavimus, yra klausimas – ar įstatyme numatyti ištekliai. Ar tie lūkesčiai atitinka? Pavyzdžiui, ar lūkesčius atitinka indėlis. Paimkime pavyzdžiu kitas sveikatos sistemas, tarkime, Slovėnijoje yra 2 mln. gyventojų ir jie susitarė, kad per sveikatos draudimo įmokas kasmet į bendrą pyragą „suneša“ daugiau kaip 5 mlrd. eurų.
Lietuvoje gyventojų yra 2,8 mln., mūsų žmonės, kurie moka sveikatos draudimo įmokas, suneša 3,1 mlrd. Tai labai konkrečiai – jei mes norime kada nors daryti kažką panašaus kaip Slovėnijoje, prisiminkime, kiek mes mokame. Lietuvoje mes tų įmokų mokame perpus mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
– Bet tada galbūt reiktų nustatyti kokią nors kitą – realią – ribą, juk kažkokia turi būti, kuri leistų žmogui patikrinti, ar sistema veikia?
– Aš nenorėjau blogo pasakyti apie tą teisės aktą. Man atrodo, kad jis užduoda toną – ir gerai, bet mes ir siekime, kad tą padarytume. Tada kalbėkime faktais. Po pandemijos buvo susidariusi didžiulė spūstis, pusantrų metų buvo nutraukta daugybė paslaugų, mes visi dabar užplūdome tas gydymo įstaigas. Taigi – yra „kamštis“, eilės.
Bet pažiūrėkime į skaičius prieš pandemiją. Tarkime, turime reikalavimą pas šeimos gydytoją patekti per 7 d., 2019 m. tai pavykdavo 83 proc. pacientų. Tai reiškia, kad dar iki pandemijos mūsų teisės aktuose nustatyti lūkesčiai nebuvo išpildomi. Po pandemijos šis skaičius svyruoja nuo 79 proc. iki 84 proc. Taigi dabar praktiškai sugrįžome į priešpandeminį lygį. Dar ką norėčiau pasakyti, statistikai neturime melstis, juk statistika yra pateikta gydymo įstaigų.
Kai mes pradėjome imti statistiką tiesiai iš sistemos, padarėme švieslentes, pradėjome žiūrėti – kur ir kokios eilės, sukūrėme naują įrankį, pamatėme, kad patekimas pas šeimos gydytoją yra prastesnis. Taigi dar klausimas ir duomenų kokybės. Bet viena aišku – mes savo lūkesčius turime kalibruoti, o kad būtų geriau, yra kelios dedamosios – jau paliestas finansavimo klausimas ir darbo organizavimo.
– Tai jūs manote, kad spragų yra ir vadyboje?
– Aš nepretenduoju į absoliučią tiesą, bet manau, kad mes pervertiname kiekybinius dalykus ir nuvertiname kokybinius. Šiais metais, jau pasibaigus pandemijai, aš lankausi gydymo įstaigose, poliklinikose, einu žiūrėti, kaip organizuojamas registratūros darbas, kalbuosi su šeimos gydytojais. Tikrai matau nemažai organizacinių dalykų, kuriuos galėtume tobulinti.
– Papasakokite, ką jūs matote, kai atvykstate?
– Pavyzdžiui, valstybė išlaiko tikrai didelę infrastruktūrą. Kalbu apie pirminę priežiūrą – poliklinikas, gydymo įstaigas, ligonines. Paimkime poliklinikas – kiek lankiausi, tai klausimas – kodėl mes esame jas įdarbinę po pusdienį? Realiai jos dirba tik pirmą pusdienį, o antrą pusdienį – tuščia, pacientų nėra. Tai yra ženklas, kad kažkas yra ne taip su darbo grafikais, kai kurie ekonomistai apskritai tai vadinai šešėliniais grafikais. Kokios to priežastys?
Vieni sako, žiūrėkite, mūsų pacientai yra iš regioninių miestelių, jie nori ryte – atvažiuoja, nori užeiti, viską susitvarkyti, dar pas kirpėją, į parduotuvę, o tada jau jo laukia autobusas – jis nori važiuoti. Bet mes sukuriame tokį mąstymą, kad Lietuvoje tik autobusais visi važinėja ir nedirba. Taigi – vienas blokas susijęs su tuo, kaip mes valdome įstaigos darbo laiką.
Kitas – biurokratizmas ir gydytojo darbo organizavimas bei registratūros darbo klausimai. Mes turime informacines pacientų sistemas, realiai mes tose sistemose turime visą informaciją apie pacientą. Bet jeigu jūs nueisite į polikliniką, neabejoju, kad beveik į bet kurią, jau dabar man taip panašėja, jūs pamatysite, kad, nepaisant to, jog yra visuotinė sistema, kai kurios įstaigos turi dar ir savo vidines, o be to – kiekviena pasitiks dar ir registratūra, kurioje – kelių pirštų storumo popierinės bylos. Pastarosios paraleliai vedamos iki šiol. Po to mes stebimės, kad tas gydytojas yra užkrautas. Vadinasi, jis turi suvesti duomenis keliose sistemose, o tada dar popieriuose.
– O ar visos tos šūsnys jau yra perkeltos į sistemą?
– Geras klausimas, šita pirminė priežiūra priklauso savivaldai, tai yra jos funkcija. Nežinau, ar tų vadovų kas klausė, bet kai aš klausiau įstaigose, mane patikino, kad perkelta yra viskas. Klausiu tada – o kodėl dar vis naudojatės tomis popierinėmis? Darbuotojos net susikibo rankomis – mes, ministre, tų bylų jums neatiduosime. Taigi, aišku, tada gydytojas ir rašo, ir veda, ir klijuoja.
Situacija tokia, ar šeimos gydytojas nori ir gali deleguoti darbus?
Pakalbėkime toliau apie gydytojų krūvį. Mes turime gerą idėją – stiprinti šeimos gydytojo komandą. Padėjėjas, vadybininkas, skiriame papildomą finansavimą, bet dabar – ką mes turime? Situacija tokia, ar šeimos gydytojas nori ir gali deleguoti darbus? Bėda yra tiek paciento, tiek mediko tam tikri įpročiai. Šeimos gydytojas žiūri į mane ir tiesiai šviesiai sako, kaip aš galiu duoti atsiliepti slaugytojai? Taigi čia mano pacientas, aš užauginau jo vaikus, o dabar jau – anūkus. Asmeninis ryšys, tas pasitikėjimas – labai gilus ir gražus, bet jis nepadeda organizuoti darbo.
Aš pats buvau liudininkas tokių situacijų, kai šeimos gydytojos telefonas skamba ir nors ji turi du padėjėjus, o apačioje registratūra – ji pati derina susitikimo laiką. Tas ryšys toks, kad turi praeiti kažkiek laiko, jog pacientai patikėtų, kad ir šeimos gydytojo pagalbininkai yra nuoširdūs bei kompetentingi. Taigi – net ne viskas yra finansuose.
– Gyventojai dažnai skundžiasi, kad užsirašyti pas gydytoją sunku, o atvykę mato tuščius koridorius. Kaip taip nutinka?
– Tai yra grafikų ir darbo derinimo klausimas. Kai kurie medikai dirba per kelias įstaigas, o tai – klausimas įstaigų vadovams.
– Gydytojai šiuo klausimu, manau, įvardintų tiesiog finansinį aspektą.
– Na, mes tada tiesiog patenkame į patinę situaciją. Jei mes sakysime, kad toleruojame, kai vieno darbo metu dirbama kažkur kitur, tada niekada valstybinėse įstaigose ir nesutvarkysime vadybos. Niekada ir nebus tvarkos. Supraskime, kad gydymo įstaigose jų finansinė padėtis priklauso nuo to, kiek jie suteikia paslaugų. Čia susimaišo priežastys su pasekmėmis. Tarkime, sako – padidinkite paslaugų įkainius. Viskas būtų gerai, jei mes tuos pinigus imtume iš dangaus. Bet mes jaučiame atsakomybę už žmones. Juk tai žmonės, kurie moka sveikatos draudimo įmokas – tai jų dėka yra suteikiamos šios paslaugos. Mes į šiuos pinigus turime žiūrėti pagarbiai.
Tai jeigu įstaiga turi daug nereikalingo turto, daug patalpų, neefektyvių ir be pacientų skyrių, o mes šitas išlaidas įskaičiuosime į paslaugos kainą, tai – išteklių švaistymas.
– Praėjusią savaitė Ligonių kasos paskelbė, kad bus skiriama 33 mln. eurų injekcija eilėms mažinti. Kaip tai bus atliekama?
– Logika tokia – mes matome, kur yra didžiausios eilės. Ligonių kasos, kai sudaro sutartis, susitaria, kiek ir kokių paslaugų bus suteikiama. Vienas dalykas, kai kurių paslaugų būna teikiama mažiau ir susidaro nepanaudotų išteklių, tai mes juos nukreipsime į tas prioritetines sritis ir apmokėsime „viršsutartines“ sumas. Kita – Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) turi tam tikrą rezervą ir per metus mums susidaro galimybė nukreipti papildomą pinigų sumą būtent toms paslaugoms, kur juntamos didžiausios spūstys. Taip gydymo įstaigos skatinamos skirti specialistus būtent toms sritims.
