Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Jurgita Jankauskienė sako, kad nors pasaulyje kasmet stebimas diagnozių skaičiaus augimas, Lietuvoje ne tik vis dar trūksta informacijos apie šį sindromą, bet neretai galima išgirsti ir klaidinančių mitų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Gali išduoti tam tikras elgesys
J.Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad visų pirma, ADHD yra neurobiologinis sutrikimas, kurio pirmieji simptomai pastebimi dar ankstyvoje vaikystėje, maždaug iki sulaukiant 6-erių, tačiau gali vienaip ar kitaip keistis visą gyvenimą.
Mažylių elgesyje dažniausiai išryškėja dėmesio sutrikimai, kada tampa sunku juos sudominti tam tikra veikla ar žaislu, o jei ir pavyksta, tai tik trumpam laikui. Pamokų metu ar atliekant namų darbus, gali būti pastebimas taisyklių nepaisymas, negebėjimas susikaupti, noras viską padaryti greičiau, neskiriant pakankamai dėmesio.
ADHD simptomai gali atsispindėti ir per pernelyg didelį aktyvumą – labai dažną kalbėjimą arba fizinius judesius, nekantrumą, kada pertraukinėjami kitų žmonių pokalbiai, iki pabaigos neišklausoma tėvų ar mokytojo. Į šio sutrikimo spektrą patenka ir vaikai, negebantys ilgiau išbūti vienoje vietoje, pasižymintys impulsyvumu, noru viską atlikti čia ir dabar.
Negana to, ADHD neretai būna lydimas ir kitų būklių, tokių kaip generalizuotas nerimas, depresija, kalbos ar mokymosi sutrikimai.
„Labai svarbu pažymėti, kad vienais ar kitais atvejais, daugybė vaikų gali atitikti šiuos kriterijus vien dėl savo asmeninių savybių. Juk mažyliams daug kas dar nauja, jie susiduria su daugybe skirtingų emocijų, savaip išgyvena įvairius įvykius, tad patiems tėveliams nereikėtų spėlioti diagnozių. Kai vaiko elgesys pradeda apsunkinti kasdienes veiklas, šeimos santykius, auklėjimas neduoda rezultatų, o visa tai nesikeičia net kintant aplinkai (taip pat elgiamasi tiek namuose, tiek mokykloje ar svečiuose) bei žmonėms – vertėtų pasikonsultuoti su patikimu sveikatos specialistu“, – pataria J.Jankauskienė.
Suaugusieji neretai taip ir neišgirsta diagnozės
Visuomenėje apie ADHD vyrauja gausybė mitų, kurie sumenkina šio sindromo rimtumą. Anot J.Jankauskienės, kai kurie žmonės mano, jog tokius psichikos sveikatos sutrikimus sukelia prastas tėvų auklėjimas, lepinimas ar, atvirkščiai, – dėmesio trūkumas.
Visgi tyrimai rodo, kad vienos pagrindinių ADHD išsivystymo priežasčių yra genetika bei įvairūs neurologiniai faktoriai, pavyzdžiui, smegenų pažeidimai, gimdymo komplikacijos, sunkios infekcijos.
„Dar kiti galvoja, kad šis sindromas yra „išaugamas“ ir jei atžalos elgesyje atsispindi ADHD skiriamieji ženklai, pastarieji dings vos vaikui subrendus. Vis dėlto, dažnai nutinka taip, kad vaikai paprasčiausiai išmoksta simptomus valdyti arba prie jų pripranta. Taip pat, suaugus, ADHD turintys žmonės neretai nesąmoningai susiformuoja į vieną iš sindromo krypčių.
Pavyzdžiui, ADHD-I pasireiškia itin ramiu ar netgi pasyviu elgesiu, ADHD-HI – labiau pastebimas hiperaktyvumas, ADHD-C – gali pasireikšti įvairus, skirtingiems sutrikimo tipams būdingas, elgesys. Priklausomai nuo aplinkybių ir situacijos, kai kurie simptomai išryškėja, sumažėja ar tampa visai nepastebimi“, – pasakoja vaistininkė.
Farmacijos ekspertė priduria, kad jau suaugusio žmogaus elgesyje yra daug sunkiau atpažinti šį dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą dėl didesnės kasdienės kontrolės, bandymų pritapti prie visuomenės normų ar paprasčiausiai pripratimo prie kai kurių aspektų.
Suaugusiems žmonėms, turintiems ADHD sindromą, dažniau pasireiškia ilgais laiko periodais besitęsianti nervinė įtampa, nepakantumas rutinai, kelių skirtingų veiklų ar darbų pradėjimas vienu metu ir negebėjimas nei vieno jų pabaigti tinkamai. Taip pat pasireiškia dažnas minčių klaidžiojimas, sunkumas atliekant susikaupimo reikalaujančius darbus, negebėjimas išbūti vienoje vietoje, pavyzdžiui, laukti eilėje, sėdėti autobuse ar traukinyje.
Suaugusiems, turintiems ADHD sindromą, dažniau pasireiškia nepakantumas rutinai, kelių skirtingų veiklų ar darbų pradėjimas vienu metu ir negebėjimas nei vieno jų pabaigti tinkamai.
„Šis sindromas nemenkai apkartina žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą: sunku ne tik mokytis ar dirbti, bet taip pat ir susirasti draugų, lankyti įvairius užsiėmimus, vystyti sveikus romantinius santykius, priimti sprendimus. ADHD pacientai susiduria su ilgalaikiu užduočių neatlikimu, o kai kuriais atvejais griebiasi veiksmų, nepagalvodami apie galimas pasekmes. Deja, nežinodami savo diagnozės, žmonės neretai kaltina save ir nesupranta, kodėl net ir įdedant labai daug pastangų vis tiek negali susikoncentruoti, nuolat kažką pamiršta, blaškosi ar nejaučia vidinės ramybės poilsio metu“, – pažymi J.Jankauskienė.
Šis sindromas nemenkai apkartina žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą.
Kas galėtų padėti?
Sau ar savo atžalai įtariant ADHD, verta apsilankyti pas sveikatos specialistą, kuris padės ne tik diagnozuoti arba paneigti sutrikimą, bet taip pat parinks tikslingas priemones bei strategijas jam valdyti.
Tiesa, kai kuriais atvejais pasiteisina ir gyvenimo būdo keitimas: įvedamas griežtas planavimas su konkrečiais uždaviniais ir tikslais; praktikuojami streso valdymo būdai; mokomasi kaip susikurti jaukią aplinką mokykloje ar darbe; papildomas valgiaraštis, kad organizmui netrūktų esminių mineralų ir vitaminų.
„Moksliniuose šaltiniuose plačiai aptariama riebiųjų omega-3 rūgščių nauda ADHD pacientams. Kadangi šios rūgštys gali pagerinti smegenų funkcijas, įskaitant atmintį bei susikoncentravimą, ir palaikyti normalią emocinę savijautą, jų rekomenduojama vartoti nuo 1000 mg per parą, tačiau neviršyti 3000 mg. Diskusijų kyla ir dėl ašvagandos preparatų, galinčių padėti kūnui valdyti stresą, nuotaikų kaitą ir gerinti atmintį, vartojimo.
Kai kurie tyrimai rodo, kad 1–2 mėnesius kasdien vartojant šį adaptogeną 225–600 mg dozėmis, galima nemenkai sumažinti kortizolio – streso hormono – lygį organizme. Naudos bendrai gerai organizmo būklei palaikyti, nervų sistemos ir smegenų funkcijų stiprinimui gali duoti B grupės vitaminai, magnis, vitaminas D“, – sako J.Jankauskienė.
Vis dėlto prieš vartojant didesnių dozių maisto papildus, vaistininkė griežtai rekomenduoja pasitarti su gydytoju, kad nekiltų perdozavimo ar šalutinių reiškinių pavojaus.
Nors vandenyje tirpūs vitaminai bei mineralai organizme nesikaupia, prieš tai specialistams neįvertinus būklės ir neatlikus reikalingų tyrimų, galima pasidaryti žalos. Vaistininkė pabrėžia, kad organizmą stiprinančios ir gydomomis laikomos dozės gali ženkliai skirtis, tad be medikų žinios, savigyda užsiimti nepatartina, o tik žinant tikslią diagnozę, galima sulaukti visos reikiamos pagalbos.
Prieš vartojant didesnių dozių maisto papildus, griežtai rekomenduojama pasitarti su gydytoju, kad nekiltų perdozavimo ar šalutinių reiškinių pavojaus.
