Patyrus trauminius įvykius, visada pasireiškia psichologiniai sunkumai. Žmonėms reikia laiko atsigauti po traumuojančių įvykių ir tai yra normalu. Pirmas dienas ar savaites po trauminio įvykio žmonės dažnai patiria stiprų baimės jausmą, liūdesį, kaltę, pyktį ar sielvartą, jiems kyla sunkumų kasdienėse veiklose.
Kai žmonės pradeda suprasti, įsisąmoninti tai, kas jiems nutiko, šie jausmai pradeda silpnėti, kol visai išnyksta arba nebetrukdo kasdienei veiklai. Tačiau kai kuriems žmonėms patirtas trauminis įvykis gali sukelti rimtesnių psichinės sveikatos problemų, tokių kaip potrauminio streso sutrikimas.
Potrauminio streso sutrikimo diagnozė pirmą kartą buvo suformuluota 1980 metais, JAV mokslininkams tiriant grįžusių iš Vietnamo karo veteranų psichinę būklę. Vėliau buvo pastebėta, kad panašūs reiškiniai kamuoja žmones po katastrofų, represijų, avarijų. Tokia diagnozė nustatoma ir žmonėms, vaikystėje patyrusiems fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą.
Kaip mus veikia trauminės patirtys
Psichologė Pojauta Vilkauskaitė sako, kad potrauminis sindromas gali išsivystyti dėl ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu patirtos fizinės, psichologinės ir seksualinės prievartos. Patyrę traumą žmonės gali jausti pasekmes ir tolimesniame savo gyvenime, juos vargina to paties įvykio prisiminimai, kurie gali pasireikšti ir vaizdiniais, ir košmarais.
„Traumą patyręs žmogus baiminasi vėl atsidurti analogiškoje situacijoje, (gali vengti su trauminiu įvykiu susijusių vietų, minčių ar jausmų,) gali pasikeisti jo požiūris į save ir pasaulį, gali sutrikti emocijų reguliacija, pasireikšti pastovus emocinis dirglumas, o tai gali turėti neigiamos įtakos ir santykių su kitais žmonėmis kūrimui“, – galimas patirto smurto pasekmes vardina psichologė.
Jos teigimu, neperdirbus smurto trauminės patirties, žmogui gali būti sunku, kuriant naujus santykius, atskirti, kurie santykiai saugūs, o kurie potencialiai kelia grėsmę, koks kito elgesys yra netinkamas.
Kaip gana didelę grėsmę smurtiniuose santykiuose psichologė įvardina ir šeimos izoliaciją, kai pora užsidaro, tarsi pasislepia nuo išorinio pasaulio. Smurto aukai sunku ištrūkti, nes ji negali net pati sau pripažinti, kad tai, kas vyksta jos gyvenime kelia grėsmę jos sveikatai ar gyvybei, traumuoja ją, galimai ir vaikus.
„Čia labai svarbus aplinkinių žmonių vaidmuo, kurie galėtų įvardinti iš šalies, kad poros gyvenime visgi kažkas vyksta ne taip. Svarbu aiškiai pavadinti, kad tai, ką pastebite vykstant santykyje, yra smurtas, nes žmogui, esančiame smurtiniame rate, yra sunku tai atpažinti“, – pastebi specialistė.
Kai gyvenimas smurte tampa norma
P.Vilkauskaitės teigimu, izoliacijoje atsidūrusi smurto auka neretai turi jėgų susitelkti ties vienu tikslu – išgyventi šią dieną, kad nekiltų konfliktas, nepatirtų naujų smurto proveržių. Galimybė ištrūkti iš smurtinio rato atsitraukiant nuo santykio atrodo pernelyg grėsminga, išnaudojama daug resursų bandymui išlikti esamoje situacijoje. Todėl jai labai sunku adekvačiai vertinti susiklosčiusius santykius ir suvokti, kokie jie pavojingi.
Pasak jos, kalbėtis su smurto auka, padėti atpažinti, įvardinti smurtą tikruoju jo vardu jau ir yra pagalbos priemonės.
„Kai smurtiniuose santykiuose esantis žmogus pradeda suvokti, jog sprendimą smurtauti priima būtent smurtautojas, o jis nėra atsakingas už smurtautojo elgesį, tai vienas iš pirmų žingsnių, padedančių išeiti iš įsisukusio smurtinio rato“, – teigia psichologė.
Kai žmogus sugeba suvokti ir įvardinti, kad jo patirti santykiai buvo traumuojantys ir žiaurūs, tada ir atsiranda galimybė išsilaisvinti iš smurtinių scenarijų dabartyje ir ateityje.
