– Neseniai grįžote iš stažuotės Markgroningeno ortopedijos klinikoje Vokietijoje, kurioje dirba pasaulinio garso profesorius Max Haerle (buvęs Europos plaštakos draugijos, Europos riešo artroskopijos draugijos prezidentas), per metus joje atliekama apie 10 tūkst. įvairių ortopedinių operacijų. Kas paskatino pasirinkti šią kliniką stažuotei?
– Profesorius M.Haerle specializuojasi minimaliai invazyviose riešo artroskopijos operacijose, yra sukūręs ne vieną chirurginį metodą ir kasmet organizuoja kursus, į kuriuos susirenka specialistai iš viso pasaulio. Juose jau esu kelis kartus dalyvavęs. Visgi norėjau ne tik išklausyti teorinių paskaitų, bet ir dalyvauti pacientų konsultacijoje, operacijose ir susipažinti su pooperacinės priežiūros gairėmis. Kiek man žinoma, esu vienintelis medikas iš Lietuvos, atlikęs stažuotę Markgroningeno ortopedijos klinikoje. Tiesa, joje dabar rezidentūrą atlieka viena būsimoji medikė lietuvė.
– Kokios konkrečiai metodikos vykote mokytis į Markgroningeno ortopedijos kliniką?
– Riešo raiščio pažeidimų gydymas visada buvo iššūkis chirurgams, todėl vykau mokytis metodikos, kurią profesorius M.Haerle sukūrė daliniam raiščio plyšimui gydyti. Esant daliniam raiščio plyšimui, jį susiūti galima tik per 6 savaites nuo patirtos traumos. Vėliau to padaryti neįmanoma, todėl reikia ieškoti būdo, kaip raištį sutvirtinti.
M.Haerle pastebėjo ypatingą riešo anatomijos detalę: riešo kaulus jungia raiščiai, sąnarius dengia kapsulė, o profesorius pastebėjo, kad tarp kapsulės ir raiščio yra papildoma jungtis, „raištelis“. Riešo kaulus jungiančiam raiščiui įplyšus, toji papildoma jungtis tarp kapsulės ir raiščio išlieka nepažeista. Remdamasis tuo, profesorius M.Haerle sukūrė metodiką, kai artroskopinės operacijos metu ant kapsulės užveržiama siūlo kilpa, ji sutraukiama ir tokiu būdu sukuriamas pažeisto raiščio dublikatas. Raiščiai suartėja, sąnarys sutvirtinamas ir tampa stabilesnis.
– Ar artroskopinės operacijos, taikant profesoriaus M.Haerle metodą, būtų dažnai atliekamos RVUL?
– Įplyšus riešo raiščiams paprastai atliekama atvira operacija, sąnarys išvalomas ir sutvirtinamas metalinėmis vielomis. Nejudinamas sąnarys išbūna maždaug 8 savaites, po to vielas reikia pašalinti. Riešo reabilitacija užtrunka apie 6 mėnesius. Akivaizdu, kad reikia labai daug laiko, o rezultatai dažnai neatitinka pacientų lūkesčių.
Dabar pacientams RVUL galime pasiūlyti minimaliai invazyvią intervenciją, paremtą M.Haerle metodu, kuris labai sutrumpina gydymo laiką ir, pasak Vokietijos gydytojų ortopedų traumatologų, veikia: artroskopinės operacijos metu užveržus minėtą kilpą ir sutvirtinus sąnarį, pacientui dviem mėnesiams uždedama longetė (metalinės vielos nenaudojamos), todėl sąnarys mažiau sustingsta. Jiems praėjus paskiriama vieno mėnesio trukmės reabilitacija, po kurios riešo sąnarys atgauna funkciją. Žinoma, reabilitacijos trukmė bei rezultatai priklauso ir nuo žmogaus fizinio pasiruošimo, jo aktyvaus įsitraukimo į reabilitaciją.
– Kokios pacientų grupėms aktualiausias šis gydymo metodas?
– Dažniausiai gydymo prireikia jaunesnio amžiaus, aktyvaus gyvenimo būdo, sportuojantiems žmonėms, pažeidusiems riešo raiščius. Dalis jų dėl ilgos reabilitacijos anksčiau visai atsisakydavo gydymo. Tačiau, jei pažeisti raiščiai negydomi, sąnario kaulai po truputį tolsta vienas nuo kito, pasikeičia riešo anatomija, sąnarys pradeda trintis ir per 10–15 metų susidėvi. Tada reikia atlikti riešo rekonstrukciją.
– Ar profesoriaus M.Haerle metodą galite taikyti RVUL jau dabar?
– Apskritai, artroskopines riešo operacijas – kai minimaliai invazyvios intervencijos metu per labai mažus pjūvius į riešą įkišama vaizdo kamera su šviesos šaltiniu, o keletą kartų padidintas vaizdas rodomas kompiuterio ekrane – atliekame ne vienerius metus. Taigi ir artroskopines riešo sąnario raiščio operacijas remiantis profesoriaus metodu galime atlikti – turime tiek reikalingą žinių bagažą, tiek artroskopinėms operacijoms skirtą operacinę. Labai džiugu, kad jei anksčiau nuvažiavę į Vakarų Europą stebėdavomės jų turima įranga ir instrumentais, dabar naudojame tokias pačias priemones ir metodikas. Žinoma, tobulėti yra kur, tačiau bendrai paėmus – skirtumų nedaug.
– Ar operacijoms pasirengusi ir operacinės komanda?
– Kad operacija vyktų sklandžiai, operacinės komanda turi puikiai išmanyti artroskopinę įrangą, todėl čia dirba tik ja naudotis mokančios operacinės slaugytojos (instrumentatorės). Beje, turiu pastebėti, kad Lietuvoje operacinės slaugytojos specializuojasi žymiai dažniau nei Vokietijoje.
– Ko trūksta, kad RVUL būtų panašaus lygio plaštakos centru, kaip ir esantis Markgroningeno ortopedijos klinikoje?
– Pirma, daugiau mokslinių publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Antra, plaštakos reabilitacijos centro. Kiekvienas aukščiausius standartus atitinkantis plaštakos centras tokį turi, nes specializuota reabilitacija didžia dalimi lemia galutinius operacijos rezultatus. Plaštakos reabilitacija paprastai rūpinasi sertifikuotas specialistas, vadinamasis hand therapist (liet. rankos terapeutas), kurio funkcijos panašios į ergoterapeuto ir kineziterapeuto, tačiau koncentruotos į efektyvų plaštakos funkcijų atstatymą. Džiugu, kad mūsų ligoninėje dirbanti ergoterapeutė išvyko į stažuotę Švedijoje, kur semiasi patirties būtent plaštakos reabilitacijoje. Tad ir šioje srityje žengiame į priekį.
– Kokių įžvalgų apie darbą Vokietijos ir Lietuvos ligoninėse parsivežėte iš stažuotės?
– Labai sužavėjo Markgroningeno ortopedijos klinikos darbo organizavimas ir efektyvumas. Pavyzdžiui, operacinės šioje klinikoje skirtos tik operacijoms. Tai reiškia, kad pacientas paruošiamas ir anestezija jam atliekama priešoperacinėje patalpoje. Su operaciniu stalu jis pervežamas į operacinę, kurioje jo laukia komanda. Pasibaigus operacijai pacientas išvežamas į pooperacinę palatą ir joje pažadinamas iš nejautros.
Tuo metu per 10–15 min. operacinė išvaloma ir jį ją atvežamas naujas pacientas. Mūsų ir daugelyje kitų Lietuvos ligoninių operacinė skirta ir paciento paruošimui, ir anestezijai, daugiau laiko skiriama valymui. Taigi, kol padarome dvi operacijas, vokiečiai gali padaryti 3–4 tokias pačias operacijas. Visas personalas dirba labai tiksliai.
Visgi, nepaisant didesnio tempo, pavyzdžiui, diagnostinės artroskopinės operacijos vokiečiams tenka laukti apie 5 mėnesius, o paaiškėjus, kad reikia papildomo operacinio gydymo – dar tiek pat. Bene pagrindinė priežastis – viduriniosios grandies medicinos personalo trūkumas. Pavyzdžiui, prieš pandemiją klinika turėjo dvi artroskopijos operacines, dabar – vieną, nes trūksta darbuotojų. Kai kuriose ligoninėse darbuotojų trūkumas toks didelis, kad joms net gresia uždarymas.
Kolegos iš Vokietijos sako, kad po pandemijos keitėsi personalas, daug žmonių paliko darbą, nemažai išėjo į pensiją, o jaunoji karta vis mažiau nori ilgai ir sunkiai mokytis, sunkiai dirbti. Panašių tendencijų matau ir Lietuvoje: į Vakarų Europą esame panašūs tiek savo pasiekimais, suteikiamų paslaugų kokybe, tiek sveikatos apsaugos sistemoje kylančiais sunkumais.
