Ar tikrai ligoninėje taip linksma?
Kaip atviravo pats knygos autorius, rašydamas knygą jis turėjo du tikslus. Pirmasis: šviesti visuomenę, praplėsti žmonių supratimą apie gydytojų darbą. Antrasis: tiesiog pralinksminti skaitytoją.
„Visi mes tokie susireikšminę, depresuoti, gyvename neigiamomis emocijomis, bet juk galima iš viso to ir pasijuokti. Ši knyga gali tapti savotiška terapija, nuimančia priešpriešą tarp medikų ir pacientų“, – teigė pašnekovas.
Knygoje galima rasti pačios įvairiausios informacijos, netgi labai rimtos, tačiau šįkart nusprendėme pasikalbėti apie nuolat dviprasmiškai vertinamus gydytojų ir pacientų santykius, juolab kad A.Černauskas tiek pacientus, tiek gydytojus sugrupavo į keletą labai linksmai skambančių grupių. Bent keliose iš jų, ko gera, atpažintume save.
Visi mes manome, kad praeis, bet jei vieną dieną manai, kad praeis, o po trijų dienų taip išsigąsti, kad leki į ligoninę, gal reikėjo antrą dieną nueiti pas šeimos daktarą?
Pasak gydytojo rezidento, tų grupių yra dar daugiau, tačiau knygoje pateiktos gausiausios. Su gera humoro doze jos perteiktos ne tam, kad norėta pasišaipyti. Juokas padeda nesusitapatinti ir pasižiūrėti į viską iš šalies. Tuomet net didžiausioje bėdoje matoma išeitis.
Dėl ko labiausiai pikta
Paklaustas, kokią didžiausią problemą įvardintų, A.Černauskas atsakė, kad žmonės vis dar įsitikinę, kad jei tik kas atsitiko, reikia vykti į ligoninę, užuot ėjus pas savo šeimos gydytoją.
„Pikčiausia, kai turime sunkių ligonių, su kuriais kartais tenka sugaišti ir valandą, o tuo metu atvažiuoja beveik sveiki pacientai, ir jeigu jiems tą valandą reikia palaukti, jau apipila mus grūmojimais, kad jie moka draudimą, o mes valandą kavutę geriame. Daugybė žmonių net nebando pakliūti pas šeimos gydytoją, iš karto atvažiuoja pas mus ir sako: sergu tris dienas.
Tada mano pirmas klausimas būna, kodėl jie nesikreipė į šeimos daktarą. Esą maniau, kad praeis... Visi mes manome, kad praeis, bet jei vieną dieną manai, kad praeis, o po trijų dienų taip išsigąsti, kad leki į ligoninę, gal reikėjo antrą dieną nueiti pas šeimos daktarą? Vis dar labai dažnai atsakomybę už savo sveikatą bandoma permesti gydytojams. Ir tuomet kenčiame mes. Penkias dienas žmogus nesikreipė, šeštą jau atėjo, bet septintą mirė. Kas dėl to kaltas? Gydytojas. Todėl norėtųsi adekvatesnio pacientų požiūrio“, – svarstė pašnekovas.
Dėl ko nereikia kreiptis į ligoninę
Pasak jo, žmogus turėtų gerai pasverti savo būseną, ar iš tiesų jaučiasi taip blogai, kad reikėtų vykti į Skubios pagalbos skyrių, kurioje gelbstimos gyvybės, bet neužsiimama rutininiu gydymu.
Kokios dažniausios priežastys, dėl kurių nereikėtų kreiptis į ligoninę, bet dažniausiai tai daroma? Pirmiausiai karščiavimas, kosulys, gerklės skausmas ir kiti peršalimo simptomai.
Kai atvyksta žmogus, kuriam antrą dieną laikosi 37,7 laipsnių temperatūra, nelabai žinome, ką daryti.
„Kai atvyksta žmogus, kuriam antrą dieną laikosi 37,7 laipsnių temperatūra, nelabai žinome, ką daryti. Arba vidury nakties atvyksta parodyti bėrimo. Nesakau, kad visi bėrimai nepavojingi, bet jei žmogui tai nutinka ne pirmą kartą, bėrimas niekuo neypatingas, nežinia, ko jis atvažiavo. Tas pats su gerklės skausmu. Kartais nesuprasi, kodėl būtent šią naktį žmogus nusprendė iškviesti greitąją, nors gerklę skauda kaip ir kaskart. Kodėl tokius žmones veža į ligoninę greitoji – jau kitas klausimas.
Kita priežasčių grupė – aukštas kraujospūdis. Jei yra papildomų skundų – galvos skausmas, skausmas krūtinėje, pykinimas, tai jau gali būti pavojinga, bet jei tik pakilęs kraujospūdis, kas žmogui jokia naujiena, nebeaišku, kodėl jis iškvietė greitąją būtent šiandien.
Taip pat nereikia važiuoti į ligoninę dėl kiekvieno rankos ar kojos trinktelėjimo. Poliklinikose yra traumatologai, kurie daug kur dirba ir savaitgaliais. Atviri lūžiai, kraujavimas, didžiulis skausmas – suprantama, bet žmonės dažnai atvažiuoja tiesiog pasitikrinti, ar nėra lūžio. 99 proc. atvejų jo nebūna“, – tikino medikas.
Ko reikia pacientams?
Su kokiais pacientais jam pačiam sunkiausia bendrauti? „Turbūt su tais, kurie niekada nepasitiki jokiu daktaru. Tu jiems paaiškini, kokius tyrimus darėme, kokie atsakymai ir ką daryti toliau, bet jie vis tiek žiūri į tave nepatikliai. Taip pat labai sunku su vyresnio amžiaus žmonėmis, kai padarę tyrimus matome, kad jie geri, bet jie patys gerai nesijaučia.
Ir sunku suprasti, ar artimieji tiesiog nori nuo senuko pailsėti, ar iš tiesų jo savijauta taip pablogėjo, kad reikėtų ilgesnio stebėjimo.
Tokiais atvejais artimieji reikalauja, kad paguldytume į ligoninę. Ir sunku suprasti, ar artimieji tiesiog nori nuo senuko pailsėti, ar iš tiesų jo savijauta taip pablogėjo, kad reikėtų ilgesnio stebėjimo“, – atvira knygos autorius.
Kita vertus, jis įsitikinęs, kad raktas į daugelio pacientų širdį – tiesiog normalus bendravimas. Santykius labai gadina tai, kad gydytojai, ypač vyresnio amžiaus, užsisukę savo rutinoje, nesikalba su pacientais, neparodo jiems dėmesio ir neatsako į klausimus. Tiesiog atiduoda išrašą ir pasako kreiptis į šeimos gydytoją.
„Gydytojas turi turėti pakankamai empatijos, kad suprastų, kaip tuo metu jaučiasi pacientas, ir suteikti jam daugiau informacijos“, – teigė A.Černauskas.
Ištrauka iš knygos „Pragaro ambulatorija“: pacientų grupės
Vyrai, 40 metų ir vyresni, atvykstantys su mamytėmis, kurioms vaiko skundai svarbesni negu vaikai, bet vaikas paskutiniais paauglystės metais vis dar neturi savo balso. Jam svarbiau pažaisti kompiuterinius žaidimus, o kai jį baudžia ir atitempia į Skubios pagalbos skyriaus stebėjimo palatą – imasi išmaniojo telefono. Kiek vyresni ir konservatyvesni turi galybę kitų užsiėmimų – mėgavimąsi alkoholiniais gėrimais, rūkymą, baisingą priklausomybę – negali išgulėti valandos nenuslinkę padūmoti.
Ne vienam vyrui pirmieji 40 paauglystės metų yra sunkiausi, tai žino dažna mama. Pasibaigus paauglystei iš karto užgriūva vidutinio amžiaus krizė.
Kita grupė – ką tik 18 gimtadienio sulaukę (atvyksta tiesiai iš gimtadienio puotos) klinikinių toksikologų pacientai. Tai pirmas vizitas suaugusiųjų ligoninėje, dažnai jie jo neatsimena arba atsimena ne itin maloniai. Kitų vizitų priežastys, kaip suprantate, pačios įvairiausios, tačiau dažnu atveju tokie pacientukai kitokio gydytojo savo gyvenime ir nebesutinka, nes užsilenkia nuo alkoholizmo pasekmių pačioje jaunystėje.
Rentgenas jiems jau atgyvena, kompiuterinė tomografija sukelia Černobylio katastrofą kūne, bet kartais gerai, svarbiausias – „3 teslų magnetas“.
Na, jei labai pasiseka, kokį kartą kitą paguli Gastroenterologijos skyriuje, po to, nesulaukę vidutinio amžiaus, vis tiek palieka šią planetą.
Pacientai, atvykstantys su mase lydėtojų, atrodo, besiruošiančių laidotuvėms. Žinoma, atvykti vienam nesaugu, bet kitas kraštutinumas – kai į Skubios pagalbos skyrių pacientą lydi penki ir daugiau asmenų – irgi nėra racionalus ar sveikintinas. Ypač kai pacientui negresia jokia baisi liga ar hospitalizacija. Net jei ir gresia – kuo jie visi padės?
Fenotipiniai puolėjai. Tai itin įsidrąsinę ar įdrąsinti asmenys, kartais su normalaus dydžio palyda, bet jau iš jų veido matyti, kad kils konfliktas. Gali būti profesionalus, ramus, tolerantiškas, taktiškas, adekvatus, viską paaiškinti – viską atlikti beveik tobulai – tu, nususęs daktare, jiems niekaip neįtiksi.
Jie bus apsiskaitę interneto portaluose apie ligas ir simptomus ir viską žinos už tave geriau – ne tik informaciją apie ligas, bet viską apie tavo darbą, kad nieko nekalbėjęs su pacientu turi skirti visus įmanomus vaizdinius tyrimus: rentgenas jiems jau atgyvena, kompiuterinė tomografija sukelia Černobylio katastrofą kūne, bet kartais gerai, svarbiausias – „3 teslų magnetas“ (3T magnetinio rezonanso tomografija).
Gydymui irgi netinka tie ne super duper ne fancy priimamojo vaisčiūkai, – jiems, jų skausmui numalšinti, reikia biologinės terapijos. Arba ne, biologinė terapija, jų nuomone, tik malšina simptomus – skausmą, o tai yra labai didelis blogis, reikia juk ieškoti priežasties, net jei priežastis gydytojui yra aiški ir gydymas šį kartą apsiriboja skausmo ir infekcinio uždegimo malšinimu.
Pacientai puolėjai netgi gali būti ištirti kitoje ligoninėje, bet reikalauti naujo tyrimo. Taip susirenkamos kelių gydytojų nuomonės (tikrinama, ar jie iš tiesų vienodai susitarę). Išsityrę jie atsisako gydymo. Gyvena toliau iki kito simptomų pasireiškimo epizodo ir vėl vyksta išsitirti bei atsisakyti gydymo.
Atsiprašau, kad priverčiau laukti, buvo gaivinamas pacientas reanimacijos palatoje. Gal norėtumėte su tuo pacientu susikeisti vietomis?
Stabilūs, ambulatoriniai, skubiosios medicinos požiūriu sveikutėliai pacientai, kuriems pasisekė būti priimtiems ir kurie ilgokai laukia prie kabineto. Jie mano, kad gydytojas laksto kaip pamišęs, po to dingsta 30 ir ilgiau minučių, mato, kad jie laukia ne vieni prie kabineto to vienintelio gydytojo. Jam grįžus piktinasi, kur gydytojas taip ilgai buvo.
„Atsiprašau, kad priverčiau laukti, buvo gaivinamas pacientas reanimacijos palatoje“.
„Kiek jūsų galima laukti, turbūt tik kavytę gėrėt, valgėt, o mes sunkiai sirgdami turime čia koridoriuje sėdėti!!!“
„Atsiprašau, gal norėtumėte su tuo pacientu susikeisti vietomis?“
Net ir po tokio dialogo lieka nepatenkintų ir nesuprantančių, kodėl jie turi laukti.
Pacientų artimųjų kategorija: kuo būsimas pacientas buvo labiau apleistas ir pamirštas artimųjų iki ligoninės, tuo labiau ir aršiau jis ginamas, demonstruojamas perdėtas ir suvaidintas rūpestis. Daugiausia priekaištų ir skundų išreiškiama, kai jis galiausiai nusikapanoja iki reanimacijos ir artėja jo neišvengiama mirtis, nes visos ligos buvo užleistos, gyvybinės funkcijos kabo ant plauko, kojos nupuvusios ir ant kūno įsiveisė gausybė invazinės faunos ir jau beveik floros.
Tada tie mistiniai artimieji pradeda kelti skandalus ir rašyti skundus, kaip jų neva labai prižiūrėtam giminaičiui gydytojai nepadeda, nemeta maksimalių medicininių išteklių beviltiškam pacientui gelbėti.
Adekvatūs ir rūpestingi artimieji, namuose iki paskutinės minutės bandę gelbėti ligonį patys, laiku iškvietę pagalbą, mato situaciją ir susitelkę visas savo vidines jėgas ruošiasi neišvengiamai akimirkai, kai teks atsisveikinti, supranta, kad personalui kiekviena mirtis irgi yra išgyvenimas.
Užkietėję priklausomybininkai: net atvykę dėl gyvybei grėsmingų būklių, jie negali atsispirti priklausomybėms. Stebėjimo palatose masė pacientų keliasi ir eina ieškoti kampo, kur galėtų parūkyti, vedasi už parankių savo augintinius – t. y. lašelines su kateteriais venose, o tie augintiniai klusniai velkasi iš paskos.
Kartais augintiniai nusitraukia pavadį, ir kelias minutes kraujo klanas lydi šeimininką. Nespėja paskui juos lakstyti slaugytojos, jų padėjėjos ir kitas personalas. Ligoninės skyriuose ši grupė elgiasi dar nutrūktgalviškiau: jiems reikia parūkyti net tada, kai jau nebeturi vieno plaučio, kitas plautis irgi sunkiai serga, jie jau kvėpuoja pro tracheostomą (vamzdelį kaklo priekyje) ir turi rūkyti pro tą vamzdelį, nes kitaip nebeišeina. Tai vadinama ne priklausomybe, o gyvybinių funkcijų palaikymu.
