Pirmoji istorija: Nebenaktinėčiau su bičiuliais
„Tuomet – beveik prieš 20 metų – dirbau labai populiaraus naktinio klubo administratoriumi. Draugų turėjau milijoną, uždarbiu nesiskundžiau, gyvenimas rodėsi linksmas ir pašėlęs. Gal net per daug pašėlęs. Tačiau tada taip nemaniau.
Buvau laimingai vedęs jau kelerius metus. Dveji metai draugystės, dveji – ne visai rimto šeimyninio gyvenimo. Atvirai kalbant, po vestuvių niekas labai ir nepasikeitė: mes vis dar jautėmės įsimylėję, turėjome daugybę bendrų draugų, vaikščiojome į renginius ir naktinėdavome iki paryčių. Tiesa, koncertus paprastai lankydavome tuos, kurie vykdavo mano klube.
Giedrė (ar sakiau, kad toks žmonos vardas?) čia visus pažinojo, personalas ją irgi linksmai sutikdavo. Netgi tada, kai bėgiodavau darbo reikalais po salę, palikęs ją, sėdinčią prie stalelio ir gurkšnojančią kokteilį, ji nebūdavo viena – administratoriaus žmoną visada pakalbindavo tarp staliukų zujantys padavėjai, prisėsdavo mūsų geras bičiulis apsaugininkas (aišku, kai turėdavo laiko ir kai nereikėdavo atremti vidun nebetelpančių melomanų ir hedonistų). Arba prie savo kompanijos Giedrę pasikviesdavo kas nors iš lankytojų – mes pažinojome beveik kas antrą iš jų. Pamojuodavau žmonai iš balkono, pakštelėdavau į skruostą bėgdamas pro šalį – man buvo smagu matyti jos laimingą veidą ir žibančias akis.
Ji dažniausiai nelaukdavo, kol baigsiu darbą, – turėdavo anksti keltis, o klubas veikdavo iki paryčių. Atsisveikindavome trumpam. Žinojau, kad miestui miegant pareisiu namo, nusimesiu drabužius ir šmurkštelsiu šalia jos po patalais. Kartais ji nubusdavo, išgirdusi mano šlamesį, ir tuomet mes įsiaistrinę persikeldavome į devintą dangų. Po to aš užmigdavau, o Giedrė atsikeldavo ir išeidavo į darbą.
Nė nepastebėjau, kaip viskas ėmė keistis, nors aš vis dar buvau toks pats: paskendęs darbo reikaluose, pilnas energijos, apsuptas draugų, energingas.
Nė nepastebėjau, kaip viskas ėmė keistis, nors aš vis dar buvau toks pats: paskendęs darbo reikaluose, pilnas energijos, apsuptas draugų, energingas ir laukiamas bet kurioje kompanijoje. Vis taip pat mylėjau žmoną ir kone kiekvieną vakarą kviesdavau eiti kartu. Kur? Žinoma, į mano darbą.
Tikriausiai jai viskas pradėjo nusibosti. Amžini tūsai, pagėrę lankytojai, tuos pačius kabinimo metodus taikančios vienišos sielos, tokios pačios minios, apsupusios populiarųjį klubo administratorių, galintį į koncertą įsivesti be bilieto ir pavaišinti nemokamu gėrimu. Tačiau toks buvo mano darbas.
Kai Giedrė užsimindavo apie galimybę jį pakeisti, pasiusdavau. Man patiko tai, ką dariau: aš tuo gyvenau ir neįsivaizdavau savęs niekur kitur. Jai pradėjus kalbėti, kad mūsų šeimos draugas plečia verslą ir galėtų mane įdarbinti, kad mano darbo valandos galėtų būti „kaip visų žmonių“, o vakarai laisvi, namie kilo audra. Paskui, žinoma, buvo štilis, nes įsižeidęs negrįžau tris paras. Ji manęs nesupranta! Užtat mane puikiai suprato visi mano naktiniai draugai, neįsivaizduodami klubo be manęs.
Per kitus kelerius metus viskas tarsi ėmė ridentis nuo kalno. Mes su Giedre po truputį atitolome – nebesišypsodavome žiūrėdami vienas į kitą. O jei ji pabusdavo, kai tyliai įsliuogdavau į mūsų bendrą lovą, mesdavo į mane piktą žvilgsnį arba pašokusi atplėšdavo langą, kad įleistų gryno oro. Tada išeidavo į virtuvę plikytis rytinės kavos. Krizė Lietuvoje per pusmetį sunaikino mano naktinį klubą, vėliau sugriuvo ir šeima – po vieno dvi paras užsitęsusio vakarėlio grįžęs namo Giedrės neberadau. Dabar ji gyvena su verslą tuomet pradėjusiu plėsti mūsų draugu, kažkokiais būdais sugebėjusiu suvaldyti krizę ir išsivesti mano žmoną.
Dažnai matau juos vaikštančius po senamiestį. Jau trise – su dukryte. Stengiuosi sutikęs šypsotis, pasakoju, kaip gyvenu, klausinėju, kas naujo. Žinoma, gyvenu neblogai, turiu puikią draugę, mudu irgi žadame tuoktis. Tikiu, kad ji nepabėgs, nes mano darbas dabar baigiasi kaip daugumos – 5 valandą po pietų. Draugų mažiau, pajamų irgi. Nesakau, kad esu mažiau laimingas, bet kartais, kai paryčiais negaliu užmigti, atslenka mintis, kad ta nuostabi Giedrės dukrytė galėjo būti mūsų abiejų. Jeigu tik...“
Antroji istorija: Nebijočiau nueiti į pasimatymą
„Dabar sunku pasakyti, ar kas nors būtų pasikeitę, jeigu būčiau buvusi drąsesnė. Arba jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad nebūtume galėję vienas kito neužkalbinti.
Tas juodaplaukis vaikinas su vos pradedančia želti barzdele iškart krito man į akį. Buvome labai jauni – paskutinės klasės moksleiviai, lankantys parengiamuosius kursus, kad pagerintume savo šansus įstoti į aukštąją mokyklą.
Susitikdavome kartą per savaitę. Apie kursus pradėdavau galvoti jau prieš kelias dienas. Ne todėl, kad labai patiko paskaitos. Laukdavau, ar ir vėl susidurs mūsų žvilgsniai ir ar tikrai jo akyse pastebėsiu susidomėjimą manimi. Giliai širdyje jaučiau, kad jam patinku. Bet gal jis buvo toks pats nedrąsus, kaip ir aš?
TAIP PAT SKAITYKITE: Stepheno Hawkingo mintys, įkvepiančios į save ir pasaulį pažvelgti naujai
Jo vardas atrodė nei šioks, nei toks – Raimundas (o gal Raimondas?). Girdėjau, kaip draugas jį šaukė „Raima“ – tarsi mergaitę. Nesvarbu. Žinau, kad praleidau momentą, kai galėjau daugiau apie tai išsiaiškinti. O vėliau beliko graužti nagus. Jau ketvirtį amžiaus graužiu...
Kiek kartų paskui mintyse repetavau be galo šmaikščias frazes, kurias turėčiau pasakyti. Kaip nors vienu sakiniu ir pajuokauti, kad jis nusikvatotų, ir užsiminti, kad galime eiti kartu.
Sykį, su visais eidamas pro duris, Raima įsidrąsino: „Gal mums pakeliui?“ Nekenčiau savęs už tai, kad tokiais momentais išrausdavau kaip pomidoras ir prarasdavau kalbos dovaną. Kiek kartų paskui mintyse repetavau be galo šmaikščias frazes, kurias turėčiau pasakyti. Kaip nors vienu sakiniu ir pajuokauti, kad jis nusikvatotų, ir užsiminti, kad galime eiti kartu. O tada tik neaiškiai kažką myktelėjau „turbūt gal nežinau...“ ir mintyse keikdama save paskutiniais žodžiais nuspūdinau laiptais žemyn. Kad nereikėtų leistis kartu tuo pačiu liftu. Durnė.
Kursai greitai pasibaigė, prasidėjo visokie stojimo rūpesčiai – pamiršau simpatiškąjį juodaplaukį. Bet po kokio pusmečio netikėtai prasilenkėme Gedimino prospekte – vėliau sužinojau, kad jis įstojo į aktorinį. Aš mokiausi Vilniaus universitete, vaikščiojau į paskaitas senamiestyje. Tik vis dažniau kojos nunešdavo į kitą pusę – arčiau tuometinės Konservatorijos, kur mokėsi aktoriukai.
Keletą metų, kai netyčia prasilenkdavome gatvėje, pažiūrėdavome vienas į kitą. Bet nesisveikindavome. Nežinau, ar jis mane prisiminė. Gal. Paskui jo kurį laiką nebemačiau. Vargu ar prisimintų dabar. Tačiau aš seku Raimundo (o gal Raimondo?) karjerą: skaitau straipsnius apie jį, interviu, kurių, deja, daug nedalija. Nueinu į spektaklius – keista matyti jį scenoje. Užtat labai patinka žiūrėti serialus, kuriuose vaidina. Stebiu ir įsivaizduoju save kurios nors jo partnerės vietoje. Juokinga...
Skaičiau, kad jis išsiskyrė, vedė antrą kartą. Kartais mintyse bandau kurti situaciją: o kas, jeigu tada būčiau bent jau linktelėjusi, kad mums pakeliui? Gal iki šiol taip būtų buvę? Būtume ėję sau per gyvenimą jau ketvirtį amžiaus... Galiu pasakyti, kad šitą praeities momentą tikrai norėčiau perrašyti. Net jeigu tada jis mane būtų palydėjęs tik iki troleibuso stotelės.“
Trečioji istorija: Neklausyčiau tėvų
„Jis buvo paprastas darbininkas. Iš statybų. Na, toks, kurie dienomis, vilkėdami dažais aptaškytus kombinezonus, užbėga į prekybos centrą nusipirkti atpigintų dešrelių ir kefyro. Bet mes susipažinome ne parduotuvėje, ne statybose – Jonas kažkaip atsidūrė bendroje draugų kompanijoje. Jį pristatė kaip kažkieno pusbrolį, o gal ir draugą, nebeprisimenu. Mes visi buvome studentai, būsimi intelektualai, kaip mums tada atrodė – perspektyvus jaunimas. O jis jau dirbo statybose, nors nebuvo už mus nei kvailesnis, nei blogesnis. Gal taip žmogui susiklostė.
Tą vakarą kažkieno kolektyviniame sode šėlome iki ryto. Savaitgalis, šiltas pavasaris, bundanti gamta – na, jūs suprantate. Aš buvau vieniša, jis vienišas, gėrėme stipriuosius gėrimus. Tais laikais dar nesupratau, kad alkoholiniai kokteiliai – baisiai klastingas dalykas.
Man net sunku kalbėti ir šiek tiek trūksta žodžių, kad galėčiau nupasakoti tą iki šiol šiurpuliukus keliančią naktį. Tada atrodė, kad jis – tobulas.
Vienu žodžiu, praleidome puikią naktį. Nežinau, kaip mums taip pasisekė, bet kompanija paliko mus vienus nedideliame kambarėlyje ant aplūžusios sofos. Patalynės neradome, kažkokios senos pagalvės trenkė pelėsiais, bet tai nebuvo svarbu. Jo rankos... Man net sunku kalbėti ir šiek tiek trūksta žodžių, kad galėčiau nupasakoti tą iki šiol šiurpuliukus keliančią naktį. Tada atrodė, kad jis – tobulas.
Kitą dieną – irgi. Iš sodo mes išvažiavome anksčiau, palikome visus miegančius, kad galėtume ilgiau pabūti tik dviese. Keisdami autobusus, klaidžiodami ir juokdamiesi iš to, pasiekėme senamiestį. Jonas man nupirko ledų. Aš jam nupirkau arbatos ir kažkokį kvailą ženkliuką: įsegiau į atlapus kaip amžinos meilės simbolį. Lipome į Gedimino kalną, gulėjome ant žolės, bridome į Vilnelę ir bučiavomės ant kiekvieno kampo...
TAIP PAT SKAITYKITE: NLP treneris Vidas Jankauskas: „Nesėkmės būtinos, jei norime ko nors išmokti iš tikrųjų“
Kadangi esu vilnietė, studijuodama gyvenau pas tėvus – neturėjau, už ką išsinuomoti buto. Jonas glaudėsi pas vienišą tetą ant sofos, regis, net atskiro kambario neturėjo. Todėl mes vaikščiojome į pasimatymus kur nors mieste, važiuodavome į užmiestį ir glėbesčiuodavomės tarpuvartėse. Na ir kas – jautėmės labai laimingi ir netgi kūrėme bendrus ateities planus. Iki to momento, kai mus užtiko namo grįžę mano tėvai.
Ne, ne – mes nesivartėme lovoje. Jau buvome spėję viską ir sutvarkyti, tačiau, matyt, iš mūsų kūno kalbos ir žvilgsnių motina suprato, kad tai rimta. Mačiau, kaip tylomis kritiškai įvertino Jono aprangą, – taip, jam tikrai trūko stiliaus jausmo, kaip dabar pasakytume. O kai jis išėjo, namuose prasidėjo tardymas: kas jis toks, iš kur, kas tėvai, kur mokosi?
Atsakymai nuskambėjo visai ne tie, kurių tikėjosi tėvai. Aš verkiau, jie pamokslavo. Uždraudė Joną vestis į svečius, su juo bendrauti. Įtikino, kad aš verta daug geresnio: „Ką tu su tuo proletaru apskritai veiki?!“
Nežinau, kaip, bet jie manyje pasėjo abejonę – gal jis tikrai ne man?
Nežinau, kaip, bet jie manyje pasėjo abejonę – gal jis tikrai ne man? Lyg tyčia, dar porą kartų su Jonu trumpai susitikome dieną – tarp mano paskaitų. Jis atėjo vilkėdamas tuo baisiu dažais aptaškytu kombinezonu ir pietums iš maišelio (plastikinio!) išsitraukė batoną su kefyru, kai sėdėjome parke ant suolelio. O aš prieš tai su kursiokais gėriau kavą „Stikliuose“...
Mūsų santykiai nutrūko. Bet taip ir neradau sau skirtojo. Iki šiol gyvenu pas mamą, padedu jai nueiti į polikliniką, gaminu, tvarkau namus, mokau ją naudotis kompiuteriu ir pasakoju, kaip gyvena viena ar kita mano draugė. Apie Joną ji niekada neklausia – tikriausiai neatsimena.
Aš jo daugiau nesutikau – turbūt, kaip ir daugelis jo profesijos žmonių, išvyko ieškoti didesnio uždarbio. O aš stengiuosi mąstyti pozityviai ir nieko nekaltinti. Dar pagalvoju, ar pulčiau jam ant kaklo, jeigu sutikčiau vilkintį tą patį murziną kombinezoną. Žinote, ko gero, pulčiau. Ko gero.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip nutildyti vidinį kritiką?
