Ką daryti, kaip kalbėti, kad išgirstų? Ko nesakyti, vaikui tolstant nuo šeimos, kai neaiškūs draugai ir noras pritapti – svarbiausia? Demaskavusi, kad po pamokų bendramokslių kompanija renkasi ir neaišku ką rūko jų namuose, mama pirmiausia sūnui labai aiškiai pasakė, kad tai – nepriimtina. Nuo šiol namai uždari draugams, kurie jų negerbia: vartoja neleistinas medžiagas, kada nori ateina ir išeina, palikdami netvarką. Absoliučiai nepriimtina, kad neleistinas medžiagas vartoja sūnus.
„Žinoma, jis gynėsi, kad su draugais tik šiaip ant palangės sėdi vėdindami kambarius, bet griežtai liepiau jam dėti ant stalo viską, ką turi kišenėse. Įtarimai pasitvirtino, rūkymo priemones konfiskavau, bet tai buvo tik problemos sprendimo pradžia“, – pasakojo vilnietė.
Apie pasikeitusį sūnaus elgesį ji pranešė skyriumi gyvenančiam vaikų tėčiui. Sutarė, kad pasitars su specialistais ir veiks išvien, bendradarbiaudami su mokykla ir draugų tėvais.
Įtarimai pasitvirtino, rūkymo priemones konfiskavau, bet tai buvo tik problemos sprendimo pradžia
Socialinis pedagogas Vilius apie tikrą pagalbą ir klaidas
Kaip sako Nemenčinės Gedimino gimnazijos socialinis pedagogas Vilius Ščerbickas, tėvų bendradarbiavimas su mokykla iškilus problemai – teisingas sprendimas, nes mokykloje vaikai praleidžia trečdalį viso savo laiko. Juolab, kai kuriose, kaip minėtoje gimnazijoje Vilniaus rajone, jau skiriama dėmesio profesionaliai psichoaktyvių medžiagų prevencijai.
Su priklausomybių konsultante Aiste Kudzyte rengiamuose seminaruose 5-10 klasių mokiniams, jų mokytojams ir tėvams pagal projektą „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“ jis akcentuoja bendradarbiavimo svarbą.
„Tėvams bandome aiškinti, kad jei vieną kartą pagavo vaiką rūkantį, teisingas žingsnis – informaciją perduoti ir mums, kad galėtume tą vaiką pastebėti. Labai svarbu, kad pagalba vaikui būtų kompleksinė“, – pabrėžia V. Ščerbickas.
Vis dėlto, ne visada tėvai ir mokytojai bendradarbiauja. Visų tikslas – tas pats: kad vaikai neįklimptų į priklausomybę. Tačiau koją kiša baimė, nežinojimas, gynybiškumas, „ką žmonės pagalvos“, „jei prisipažinsime, liksime kalti“, „kas vyksta mokykloje – mokyklos rūpestis“, „nesikiškime“ ir pan.
„Mes darome tokį barjero nutraukimą, nes net ne visi vaikai namuose pasišneka su tėvais. Kai kurių suvokimas po to, kai vaikas buvo „pagautas“ rūkant – tą dieną „užgesinti ugnį“: vaikas pasakė, kad daugiau taip nedarys, mokykloje nebėra pagaunamas, bet neretu atveju ir toliau rūko, tik išmoko geriau slėptis.
Vaikai bet kokiu atveju slepiasi, o tiesa paaiškėja netyčia ar kai kiti vaikai neapsikenčia netinkamo bendraamžių elgesio ir praneša, kad nebegali, pvz., ramiai nueiti į tualetą, nes ten stovi mergaitės arba berniukai ir rūko. Visur mokytojai nepatikrins, juolab tai gali vykti ir pamokos metus, kai vaikas trumpai išeina“, – dalijasi V. Ščerbickas.
Tėvų bėdos – ne priežastis tylėti
Neretai tėvai žino apie vaikų vartojimą ar kad jų draugai rūko elektronines cigaretes, bet numoja ranka ar net toleruoja „geriau patys nuperkam skysčių, kad vaikai bet ko nevartotų“.
Pastebėjus rūkantį vaiką ir pranešus tėvams, neretos reakcijos: „ko čia lendate, nesikiškite ne į savo reikalus“, „įsivaizduojate, kas bus, jei visi sužinos?“
„Kitą kartą tėvai nepasako mokytojams, kad jų vaikas vartoja, bijodami prarasti santykį, įsivaizduodami, kad jeigu apie problemą pasakys, tarkime, auklėtojai, ryšys su vaiku dings ir pan. Kiti vengia temos, nes reikės daug aiškintis, o tai užima laiko ir kainuoja jėgų“, – pastebi socialinis pedagogas.
Tėvai kartais vengia kalbėti apie priklausomybes su vaikais, jei patys rūko, vartoja alkoholį, piktnaudžiauja vaistais. V. Ščerbicko įsitikinimu, net ir tai ne kliūtis auklėjimui: rūkantis suaugusysis gali protinti jauną žmogų neįklimpti į priklausomybę, nes pats jaučia ir gali įvardyti žalą, žino, kaip sunku atsikratyti priklausomybės, nes nėra taip, kad vieną dieną parūkai, o kitą gali imti ir neberūkyti. Vartojantis žmogus kaip niekas kitas žino, kaip sunku išsivaduoti iš priklausomybės, net jeigu nori ir stengiasi.
Žinios sau – pasirinkimai sau
Pasak socialinio pedagogo, prevencinių seminarų metu vaikai demonstruoja žinias apie psichoaktyvias medžiagas, gana tiksliai įvardija priklausomybės stadijas.
Vartojantis žmogus kaip niekas kitas žino, kaip sunku išsivaduoti iš priklausomybės, net jeigu nori ir stengiasi.
„Teoriškai jie puikiai viską žino, supranta, o suklūsta, kai konkretūs žmonės dalijasi asmenine patirtimi. Autentiškos priklausomybių istorijos vaikus labiausiai paliečia. Ir mes tai galėtume labiau išnaudoti kaip veiksmingą psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos priemonę“, – mano V. Ščerbickas.
Socialinis pedagogas pripažįsta, kad anksčiau rūkančius vaikus buvo daug paprasčiau atpažinti, nes išduodavo tabako kvapas.
„Kai paplito elektroninės cigaretės su įvairiausiais skysčiais, bekvapės ar specifiniu kvapu, iš pradžių mes, galima sakyti, buvome pasimetę. Kvapas – kaip kvepalų, tad nelabai ir suprasi.
Bet pamažu tas specifinis saldumas ryškėjo, tapo aišku ir vis akivaizdžiau, kad problema – išties didelė. Gal ne didžiausia bėda parūkymai ar skysčiai – didžiausia problema, kad kai kurie vaikai eksperimentuoja su neaiškiomis medžiagomis. Kol kas pas mus mokykloje tokių eksperimentatorių aptikta kaip ir nebuvo, bet nežinome, ar vaikai nesisvaigina už mokyklos ribų“, – sako socialinis pedagogas.
Išeitis tokiu atveju – kalbėti ne vien tik „apie“ psichotropines medžiagas vartojančius ar jomis besidominčius mokinius, bet kartu „su“ jais pačiais. Tokią rizikos mažinimo strategiją pasirinkę priklausomybių konsultantė Aistė ir socialinis pedagogas Vilius, antrus metus dirba su Nemenčinės Gedimino gimnazijos bendruomene.
Pokalbių metu moksleiviai turi galimybę panagrinėti ir geriau suprasti vartojimo priežastis, priklausomybės eigą bei pasvarstyti apie galimas alternatyvas.
„Vaikai puikiai žino, supranta grėsmes. Septintokai įvardija priklausomybes sukeliančias medžiagas, priklausomybės požymius. Jie tikrai puikiai viską žino iš prevencinių paveikslėlių, filmukų, tačiau klausimas, kiek turi įtakos pasirinkimams?“, – kelia klausimą socialinis pedagogas.
Siekiant ilgalaikio poveikio – meškos paslauga
Kaip aiškėja iš Aistės ir Viliaus anoniminių pokalbių su mokiniais, jų pasirinkimams didelę įtaką daro draugai, aplinkybės (bendravimas su tėvais, situacija šeimoje, užimtumas, kur ir su kuo vaikai leidžia laisvalaikį). Ne paskutinėje vietoje ir noras išbandyti psichoaktyvias medžiagas iš smalsumo, nors kitiems tai tabu, suveikia savisauga – o kas, jei pabandysiu ir patiks, kartosiu ir patiks vis labiau, kol galop negalėsiu be to gyventi?
Noriu akcentuoti tėvams, kad trumpam nugesinta nemaloni situacija ir kompleksinės pagalbos nebuvimas ilgalaikio rezultato neduoda,
Duomenys, kiek vaikų susidūrė su psichoaktyviomis medžiagomis, kiek pabandė, kur, kam siūloma ir pan. apibendrinami tik procentais. Paskui situacija pristatoma tėvams, pabrėžiant, kad tai – bendri skaičiai ir nereikia namie vaiko tardyti.
„Mažiausiai viena mama to nepaklausė ir padarė meškos paslaugą visam mūsų mokymų procesui, kuriame esame kaip tarpininkai. Aš kaip socialinis pedagogas noriu akcentuoti tėvams, kad trumpam nugesinta nemaloni situacija ir kompleksinės pagalbos nebuvimas ilgalaikio rezultato neduoda“, – pabrėžia V. Ščerbickas.
Čia būtų galima pratęsti istoriją, kaip klostėsi į psichoaktyvių medžiagų vartojimą beįninkančiam septintokui iš Vilniaus. Kad po pamokų jų namuose renkasi vaikai, kurie galimai vartoja psichoaktyvias medžiagas, mama pranešė klasės auklėtojai ir direktoriaus pavaduotojai.
Visiems atvirų namų taisyklė buvo pakeista į savaitgaliais draugams atvirus namus, kai juose – mama.
„Sūnui pasakiau, kad jis man – svarbiausias. Taip jį myliu, kad esu pasiruošusi kraustytis į giliausią provinciją, kad tik toliau nuo neaiškių kompanijų, jeigu jis nesiliaus. Ir tikrai būčiau tą padariusi“, – patikino vilnietė.
Sunki situacija truko ne vieną mėnesį. Nors paauglys pradėjo vaikščioti pas psichologę, mama periodiškai taip pat pasitardavo su specialistais, santykiuose tvyrojo šaltukas, mokykloje ir po pamokų kildavo problemų, namuose – nesusikalbėjimo, barnių.
Kraustytis ar keisti mokyklą?
Priešiškumo ir noro glaistyti problemą buvo ir iš kai kurių draugų tėvų. Galop mama priėmė sprendimą pervesti sūnų į privačią mokyklą gana toli nuo namų. Klasės auklėtoja tam pritarė, sakydama, kad ir pati taip elgtųsi, o vaikas buvo kategoriškai prieš. Neva, mokykla – kitame miesto gale, reikės anksčiausiai keltis, toliausiai važiuoti, nė vieno draugo ir dar kainuos.
Kitas sprendimas, pasitarnavęs visai šeimai tuo nelengvu metu – kelionės, kiek tik leido finansai, į pigių skrydžių, nakvynės vietų paieškas ir maršrutų planavimą įtraukiant vaikus. „Šiandien galiu pasakyti, kad situacija – suvaldyta. Ir nors dabar laukia mažiausiojo paauglystė, stengiuosi, kaip sako šalies vadovai, nekrūpčioti, o daugiau laiko leisti su vaikais ir jų draugais. Bus problemų – galvosime, ką daryti, nebus – džiaugsimės“, – sako mama.
Galimybė Nemenčinės Gedimino gimnazijos bendruomenei konsultuotis su priklausomybių konsultante iki metų pabaigos tęsiantis Vilniaus rajono savivaldybės finansuojamam projektui „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“ jai būtų labai pasiteiravusi sunkioje situacijoje. Deja, tai labiau išimtis nei sisteminė prevencija visoje šalyje gilėjant psichoaktyvių medžiagų vartojimo bumui.
Greitoji pagalba
Žinia apie vaikų eksperimentavimą su psichoaktyviomis medžiagomis ar jų vartojimas pribloškia, atima miegą, masina sekti kiekvieną vaiko judesį.
Tam, kad galėtumėte vaikui suteikti reikalingą paramą, labai svarbu nepamiršti pasirūpinti ir savo emocine būkle, – akcentuojama nacionalinėje psichikos sveikatos svetainėje www.pagalbasau.lt, kur vienoje vietoje galima rasti aktualios ir patikimos informacijos ne tik apie priklausomybes, emocinę sveikatą, bet ir prieinamos psichologinės pagalbos kontaktus.
Kai kurie Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotos svetainės patarimai gali padėti susidoroti su tipiškais iššūkiais ir išvengti dalies klaidų.
Svarbi vieninga nuomonė
Daugeliui gerai pažįstamas vaikų triukas – kreiptis į vieną iš tėvų, kai iš pirmojo išgirsta „ne“. Tačiau geriausių rezultatų galima pasiekti, kai visi šeimos nariai turi vieningą nuomonę dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prieš kalbantis apie tai su vaiku:
- Priminkite vieni kitiems, kad tai nėra jūsų kaltė
- Pasiekite susitarimą dėl pozicijos, kurios laikysitės viso pokalbio metu
- Net jeigu jūsų nuomonės išsiskiria, susitarkite dėl vieningos pozicijos
- Pažadėkite nesumenkinti, neapkalbėti ir neprieštarauti vienas kitam
- Priminkite vieni kitiems su vaiku kalbėti su meile
Pasiruoškite konfrontacijai
Vaikas gali paklausti: „Ar esi kada vartojęs narkotines medžiagas?“. Reikėtų atsakyti sąžiningai, bet grįžti prie vaiko, paaiškinanti, kad jei esate rūkę, vartoję alkoholį ar bandę narkotikų – taip darėte pvz. siekdami pritapti. Tačiau supratote, kad noras kitiems įtikti – niekada nėra priežastis ką nors daryti. Priminkite vaikui, kad psichoaktyviosios medžiagos visus veikia skirtingai, galbūt jums nebuvo rimtų pasekmių, tačiau kitiems pasisekė mažiau.
Įrodymai
Rimti įtarimai, kad jūsų vaikas vartoja psichoaktyvias medžiagas, gali būti priežastis patikrinti jo kambarį ar daiktus. Pasistenkite nuspėti, kaip vaikas gali neigti atsakomybę, pavyzdžiui, pasakydamas „tai ne mano“.
Tikėkitės stiprios neigiamos reakcijos, tačiau išlikite ramūs. Būkite pasirengę išgirsti šokiruojančių dalykų, net akivaizdžių įrodymų neigimo, bandymų jus apkaltinti nepasitikėjimu.
Apgalvokite atsaką į audringą vaiko reakciją:
- Išlikite ramūs, nepriklausomai nuo to, ką pasakytų jūsų vaikas
- Stenkitės nepasiduoti provokacijai ir neatsakyti pykčiu
- Venkite perdėto emocionalumo, geriau galvokite, ko linkite vaikui ateityje
- Nepamirškite kūno kalbos: venkite plačių mostų ar sukryžiuotų rankų
- Svarbu išlaikyti kuo ramesnį balsą, kad neatstumtumėte savo vaiko
- Klausykite tiek, kiek kalbate, užuot pamokslavę
- Stenkitės nepriimti kritikos asmeniškai ir venkite gynybinės reakcijos
- Jei pokalbis tampa sunkiai valdomas, padarykite pertrauką
- Nepamirškite priminti vaikui, kad labai jį mylite ir būtent dėl to rūpinatės juo.
Kaip kalbėtis
Žinia, kad jūsų vaikas galimai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, kelia labai daug emocijų. Geriausias būdas suprasti, kas vyksta, ir pasiūlyti pagalbą vaikui, – kalbėjimasis.
- Nepradėkite pokalbio jei vaikas apsvaigęs. Palaukite, kol visi galėsite aiškiai, blaiviai mąstyti
- Būkite vaiko akių lygyje: jei jis sėdi, jūs taip pat atsisėskite
- Išjunkite telefonus ir venkite kitų trikdžių viso pokalbio metu
- Apgalvokite savo pokalbio tikslą.
- Jei jaučiatės sudirgę ar neramūs, pasistenkite prieš pokalbį pasivaikščioti, paskambinti draugui ar pasikonsultuoti su specialistu.
Pagalvokite ir apie profesionalią pagalbą.
Projektas „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“ finansuojamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis.
