Deficitų paieškos
Organų donorystės ir transplantacijos aušroje gydytojams teko ne tik mėginti „apeiti“ absurdiškas sovietines reglamentacijas, bet ir – visuotinio deficito laikais – imtis išradingumo, net pasitelkti asmeninį žavesį, pažintis, kad gautum to, ko trūksta. O trūko daug ko.
Antai žmogui po transplantacijos imunitetą slopinantys vaistai būtini visą gyvenimą – tik taip galima užtikrinti, kad transplantatas nebus atmestas. Tačiau centralizuotas imunosupresinių vaistų tiekimas iš Maskvos buvo nereguliarus, nesklandus – pasak B.Dainio, atsiųsdavo kelias dėžutes, ir vaistų tiekimas nežinia kuriam laikui sutrikdavo. Tada ir vėl pas kolegas į Maskvą išsiruošdavo B.Dainys: pripirkęs įvairių – valgomų ir geriamų – lietuviškų lauktuvių, kurias kolegos labai vertino, važiuodavo tų deficitinių vaistų. „Sušelpdavo kolegos“, – su dėkingumu prisimena gydytojas.
Tie tirpalai pagal mūsų užsakymą būdavo gaminami Antakalnio ligoninės vaistinėje. Tačiau, norint paruošti tokį tirpalą, buvo būtini specialūs cheminiai preparatai. Bet ir jų nebuvo!,– B.Dainys.
Tada, transplantacijų eros aušroje, trūko ne tik imunosupresantų.
„Buvo svarbu kuo ilgiau išlaikyti gyvybingą organą išemijos metu. Tačiau pramoniniu būdu gaminamų konservuojančių tirpalų nebuvo. Tie tirpalai pagal mūsų užsakymą būdavo gaminami Antakalnio ligoninės vaistinėje.
Tačiau, norint paruošti tokį tirpalą, buvo būtini specialūs cheminiai preparatai. Bet ir jų nebuvo! Tai tų preparatų gaudavome iš Vilniaus universiteto chemikų“, – su šypsena prisimena B.Dainys.
O konservuojantys tirpalai buvo didžiulis žingsnis į priekį organų donorystėje – atsirado galimybė persodinti iš Kauno į Vilnių atvežtą užkonservuotą inkstą. Tai reiškia, kad į ligoninę, kurioje gydomas recipientas, nebereikėjo vežti donoro.
Dabartiniams gydytojams transplantologams turbūt net sunku įsivaizduoti, kad tuomet nebuvo nė sterilių maišelių transplantatams sudėti. Bet B.Dainys ir čia rado išeitį: nuvyko į tuometinę Plastmasių gamyklą ir paprašė pagaminti trigubų sandarių maišelių. Trigubus – nes jei vienas maišelis suplyštų, transplantatas būtų saugus likusiuose dviejuose.
Tačiau ir to buvo ne gana – reikėjo kažkaip tuos maišelius sterilizuoti. O kur? O kaip? Tuomet B.Dainys, iš anksto susitaręs, nuvyko į Minske esančią Atominių reaktorių gamyklą, kurioje maišeliai buvo sterilizuoti gama spinduliais. Tiesa, fizikai iš Minsko už darbą paprašė palikti pusę atsivežtų maišelių. „Teko atiduoti pusę produkcijos“, – juokiasi B.Dainys.
Paaiškėjo, kad nėra ir indo, į kurį įdėtas donorinis organas saugiai pasiektų recipientą. Buvo nuspręsta, kad reikia hermetiško puodo su dangčiu. B.Dainys kreipėsi į gamintojus – nuėjo į vieną sostinės gamyklą, o ten darbininkai jam rodo savo produkciją: „Va, turime šitokį puodą. Ar tiks? Galime privirinti va tokį dangtį, – prisimena B.Dainys ir džiaugiasi: – Išsiaiškino, pasitikslino vyrai, ko mums reikia. Pagamino tą hermetišką puodą ir jokio atlygio nepaprašė!“
Organų mainai – reisiniais lėktuvais ir traukiniais
Kai transplantacijos pamažu „įsibėgėjo“ (maždaug apie 1977-uosius), Lietuvos recipientams netinkantys donoriniai inkstai būdavo atiduodami į Maskvą, Minską, Rygą – žinoma, jei ten būdavo imunologiškai tinkamas recipientas. Vykdavo organų mainai tarp šių miestų.
Donoriniai organai į šiuos sovietų sąjungos miestus be jokios palydos buvo gabenami traukiniais, lėktuvais. Laimei, jau buvo gaminami konservuojantys tirpalai, kurių pagalba donoriniai organai gyvybingi išlikdavo, pavyzdžiui, ilgos kelionės traukiniu į Maskvą metu.
„Būdavo, nuvažiuojame į Vilniaus geležinkelio stotį arba į tuometinį Vilniaus oro uostą ir ten traukinio palydovei arba lėktuvo stiuardesei įduodame brangų siuntinį specialioje dėžėje, kad nuvažiavus ar nuskridus perduotų, kam reikia“, – prisimena B.Dainys donorinių organų gabenimą paprastais reisiniais maršrutais.
Kartais (apie 1974 metus), kai donorinius organus reikėdavo pergabenti skubiau, į pagalbą B.Dainys ir jo kolegos pasitelkdavo vadinamajai sanitarinei aviacijai priklausiusius lėktuvus AN-2. Šiuo lėktuvėliu gydytojai nuskrisdavo į donorines ligonines Lietuvos teritorijoje – Klaipėdoje, Alytuje, o kartą yra nuskridę ir į Kaliningradą.
„Nei ten kokių specialių leidimų reikėjo, nei benzinas buvo limituojamas. Būdavo, paskambini, pasakai, kad reikia skristi – ir važiuoji pas lakūnus. Nuvažiuoji, o lakūnai susėdę kortomis pliekia. Pamato, kad jau atvažiavome – keliasi nuo kortų ir kylame skrydžiui. Tik naktimis tos „anuškos“ negalėdavo skristi“, – pasakoja B.Dainys.
Prisimindamas tuos laikus, B.Dainys pabrėžia vieną labai svarbų ir išskirtinį dalyką: „Ar galite įsivaizduoti, kad tada visi sutikdavo padėti geranoriškai ir už tai neprašydami jokio atlygio? Niekas niekada nepaklausė: „O kas man už tai?“ Kažin, ar šitoks geranoriškumas būtų įmanomas šiais laikais?“
Chirurgai pripažino imunologų darbą
Medicinos daktarė, imunologė, docentė, imunologijos pradininkė Lietuvoje Nijolė Regina Šekštelienė Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių laboratorijos Imunologijos sektoriuje vyresniąja mokslo darbuotoja dirbo nuo 1969 metų.
Pasak jos, kurį laiką į gydytojų imunologų darbą chirurgai žvelgė su tam tikru nepasitikėjimu – esą ko čia laiką gaišinate su tais savo imunologiniais tyrimais? Donoro ir recipiento kraujo grupės sutampa – galima inkstą transplantuoti!
„Bet po kelių nesėkme pasibaigusių atvejų į mūsų darbą imta žiūrėti kitaip – chirurgai pagaliau pripažino imunologinių tyrimų svarbą, suprato, kad norint sėkmingai persodinti inkstą, reikia donorą ir recipientą parinkti pagal audinių suderinamumo antigenus, ir jau sutikdavo laukti atsakymo. O čia, kaip tyčia, nieko pagreitinti negali – atsakymo reikia laukti apie dvi valandas“, – pasakoja N.R.Šekštelienė.
Ardydavo... nailonines kojines
Kaip ir organų donorystėje, taip ir imunologijoje – tais laikais daug ko trūko. Pavyzdžiui, atliekant kraujo tyrimus, reikia atskirti limfocitus nuo leukocitų. Tuo tikslu kraujas į vieno mililitro švirkštą pilamas per nailoninę vatą – šitaip apvalios ląstelės – limfocitai, atsiskiria, o „išsikišę“ leukocitai „užkliūna“ už nailono ir pasilieka.
„Negaliu prisiminti, kaip man šovė į galvą vietoj nailoninės vatos panaudoti... moteriškas nailonines kojines“, – prisimindama visuotinio deficito laikus, juokiasi N.R.Šekštelienė.
Taigi jos kolegės išmoko kruopščiai išardyti nailonines kojines, siūlus išplauti, dešimt kartų perplauti distiliuotu vandeniu, išdžiovinti ir užpildyti siūlų gumulėliais švirkštus. Taip, pasak gydytojos, buvo paruošiamos kolonėlės, leidžiančios gauti ypač švarią limfocitų suspensiją. N.R.Šekštelienės įsitikinimu, modernioje imunologijos laboratorijoje dirbantys kolegos turėtų suprasti, kokiomis sąlygomis tuometiniai imunologai stengėsi rasti savo vietą žmogaus leukocitų antigenus (ŽLA) tipuojančių pasaulio laboratorijų sąraše.
Stimulas dirbti – įžeidūs žodžiai
Tremtinės dalią Sibire, Altajaus krašte, patyrusiai N.R.Šekštelienei durys į užsienį sovietmečiu buvo užvertos. O tai buvo labai negerai dėl kelių priežasčių: ne tik todėl, kad, deja, nebuvo galimybės išvykti tobulinti kvalifikacijos – užtrukdavo daugiau laiko, kai reikėdavo iš užsienio gauti deficitinių priemonių.
Dauguma kolegų atsiųsdavo ir taip trūkstamų audinius tipuojančių serumų rinkinių.
Tačiau ji įsigudrino pačios rašytus laiškus į užsienį, kurie „nuo sienos“, be abejonės, būtų sugrįžę, įduoti į užsienį vykstantiems žmonėms. Kartą vienas žmogus važiavo į Suomiją.
N.R.Šekštelienė paprašė nuvežti tą laišką, padaryti jo kopijų ir išsiųsti daugybei adresatų į JAV, Anglijos, Prancūzijos, Belgijos, Danijos ir kitų šalių inkstų persodinimo centrų imunologams. Netrukus N.R.Šekštelienė gavo atsakymus su kvietimais atvykti į užsienio laboratorijas. Dauguma kolegų atsiųsdavo ir taip trūkstamų audinius tipuojančių serumų rinkinių.
Savotiškas stimulas siekti kuo geresnių darbo imunologijos srityje rezultatų buvo vieno iš rusų mokslininko su panieka N.R.Šekštelienei mestelėti žodžiai: „Jūsų rankos per trumpos“ – suprask, niekada nepasieksite to, ką rusai yra pasiekę.
Pasak N.R.Šekštelienės, pirmoji transplantacija – visam gyvenimui atmintinas įvykis, juk nuo tinkamo imunologinio donoro ir recipiento poros parinkimo priklausė visos operacijos sėkmė.
