Juokauja: iš Maskvos teko pareiti „pėsčiomis“
„Viskas prasidėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius. Tuo metu dirbau tolimųjų reisų vairuotoju. Vienos kelionės metu man pasidarė negera – apėmė jausmas, kad viskas kūnas vingiuoja. Tuo metu nebuvo jokių mobiliųjų, tad iš Maskvos skambinau į Vilnių iš automato. Man liepė grįžti namo „pėsčiomis“, t. y. visą kelią atgal vairavo porininkas ir parvežė mane. Tačiau kaip tik dešinėje pusėje labiau krato, todėl kelionė nebuvo maloni. Maniau, kad turiu problemų su skrandžiu, kadangi jį spaudė.
Kai pagaliau patekau į namus ir nusirengiau, išsigandau, nes kojos buvo taip ištinusios, kad atrodė kaip rąstai. Kelionėje nė karto nenusirengiau, mat buvo šalta, gruodžio mėnuo, taigi nieko ir nepastebėjau. Iškviesta greitoji mane išvežė tiesiai į ligoninę. Vėliau buvau išvežtas konsultacijai į Vilnių, Santaros klinikas. Ten atliko zondavimą ir paaiškėjo, kad penkios širdies kraujagyslės taip užkalkėjusios, kad nieko padaryti jau neįmanoma. Lieka tik širdies persodinimas“, – senus laikus prisiminė šiuo metu Raseinių rajone gyvenantis vyras.
Visgi jis nusprendė geriau kamuotis su savo negalavimais nei ryžtis transplantacijai, tačiau po kelių mėnesių ir vėl atsidūrė ligoninėje.
„Ligoninėje susipažinau su gamtininku prof. Ričardu Kazlausku, dabar jau amžiną atilsį. Jis buvo po operacijos, o aš jį lankydavau. Kartą, kai sėdėjau pas jį, atėjo jo gydytojas, ir profesorius paprašė jo mane gerai apžiūrėti. Gydytojas peržiūrėjo mano ligos istoriją ir atliko tyrimą, kuris mane tuo metu praktiškai išgelbėjo nuo transplantacijos, kitaip tariant, ją atitolino.
Tai buvo sudėtingas, ypatingas tyrimas, bet jis parodė, kad mano širdies raumuo dar ne visai miręs, todėl medikai nusprendė gelbėti mano kraujagysles – atliko šuntavimo operaciją. Po jos jaučiausi kuo puikiausiai. Vėl pradėjau dirbti, važinėti į tolimuosius reisus“, – pasakojo Augenijus.
Sulaukus lemtingo skambučio, pirma mintis – atsisakyti
Gydytojams teko dirbtiniais stentais praplėsti net penkias vyro kraujagysles. Tai leido Augenijui laimėti kelerius visaverčio, darbingo gyvenimo metus, tačiau tuo metu, kai jis vis dar mėgavosi gera savijauta, planinio patikrinimo metu buvo atrasta bėda – tikra tiksinti bomba širdies srityje.
„Echoskopijos metu gydytoja labai ilgai apžiūrinėjo mano širdį, tada paprašė slaugytojos pakviesti kolegę iš gretimo kabineto. Jos persimetė kažkokiais terminais, aš jų, aišku, nesupratau. Tik vėliau man paaiškino, kad širdies viršuje nebeliko raumens, tik apvalkalas. Ir šįkart jau be atsikalbinėjimų įrašė mane į eilę širdies transplantacijai“, – teigė pašnekovas.
Lemtingo skambučio Augenijus sulaukė maždaug po 10 metų. Ne todėl, kad buvo ilga laukiančiųjų eilė. Transplantacijoje eilė negalioja – kada atsiranda tau tinkanti širdis, tuomet ją ir gauni. Tai gali įvykti po mėnesio, po kelerių metų, o gali ir niekada neįvykti.
„Atsimenu, buvo vasara. Man paskambino iš Vilniaus ir liepė per porą valandų prisistatyti į Vilnių. Kaip tik prieš keletą mėnesių man buvo įdėtas širdies stimuliatorius, su kuriuo vėl pradėjau labai gerai jaustis. Kaip tankas ėjau. Taigi pirmoji kilusi mintis buvo atsisakyti. Kai nežinai visos virtuvės, lengviau, bet kadangi nemažai laiko praleidau ligoninėje, prie manęs ne vienas neatsikėlė po operacijos. Taigi neišvengiamai norėjosi pasverti visus „už“ ir „prieš“.
Antra mintis buvo, kad jeigu širdies apvalkalas trūks, o tai gali nutikti bet kada, krisiu negyvas iš karto. Taigi vienaip ar kitaip, baigtis gali būti ta pati.
Sutikau. Tik pasakiau prieš operaciją, kad jei nepasiseks, viską, kas dar tinkama iš manęs, atiduotų kitiems. Man užteko laiko apie viską pamąstyti. Kol nuvažiavome iki Vilniaus, iš streso pusę pakelio surūkiau“, – pasakojo vyras.
Tuo metu jam buvo 59-eri.
Teko patirti haliucinacijas ir iš naujo išmokti vaikščioti
Operacija truko apie penkias su puse valandos, toliau sekė 16 parų reanimacijoje ir dar viena operacija. Mat buvo užsirietęs plaučio kampas.
„Žmona atėjo manęs lankyti į reanimaciją, o manęs nėra. Buvo baimės šiek tiek. Po to parvežė mane su visais vamzdžiais. Vaizdas nekoks, kai nepratęs. Be to, reanimacijoje nuo didelių stiprių nuskausminamųjų dozių man prasidėjo haliucinacijos. Viršuje buvo kažkokia ventiliacijos anga, tai man aplink ją ratu kaip girliandos švieselės vaidenosi. Ir dar voratinkliai. Net žmonai piktinausi – reanimacijos palata, o voratinkliais apaugusi. Ji mane kvailiu tik išvadino. Tačiau čia dar nieko. Kitas pacientas šalia su kažkuo net ir pasišnekėdavo. Daktarai ramino – esą viskas dėl vaistų poveikio.
Po to skyriuje teko iš naujo vaikščioti mokytis. Kadangi labai stengiausi judėti, gan greitai atsistojau ant kojų, tik atsitūpęs ilgai atsistoti negalėdavau. Pritupiu parduotuvėje užsimiršęs ko nors pažiūrėti ir nebeatsistoju. Tai darydavau kaip vaikai: atsistoja ant keturių, iškelia užpakalį ir tada atsistoja. O ką daryti? Po ligoninės išsiuntė mane į Valkininkus, į sanatoriją, ten pradėjau grybauti. Juokas juokais, bet net 100 litų uždirbau su grybais“, – juokėsi pašnekovas.
Savo kūną nori paaukoti studentams
Vyras atvirauja, kad bandė išsiaiškinti, kieno širdį savyje nešiojasi. Ši informacija konfidenciali ir neperduodama nei organą gavusiam pacientui, nei donoro artimiesiems. Tačiau vyras tiki, kad tai moters širdis. Kaip ten yra iš tikrųjų, niekas nežino, bet toks įsitikinimas gal net priduoda tam tikro šarmo.
„Kai pasakau, kad gal moters širdis mano krūtinėj plaka, kiti vyrai dėl to mane per dantį traukia, klausia, ar nepradėjau žavėtis vyrais. Tačiau aš greitai atsikertu, ir jie nutyla.
Iš tiesų man jokio skirtumo, kieno tai širdis. Svarbu, kad ji gerai funkcionuotų. Aišku, smalsu sužinoti žmogaus, kieno širdį turiu, gyvenimo istoriją, tačiau vienintelis dalykas, ką dabar galiu: pasitaikius progai, visada agituoju žmones tapti organų donorais.
Deja, ne visi supranta, koks tai svarbus dalykas. Jei nesupranta pagyvenę žmonės, viena, bet įdomiausia, kad ir jauni atsikalbinėja, kaip čia dabar atiduosi savo organus. Tuomet jų klausiu – o jeigu jums prireiktų organo ir jo nebūtų? Kartais organo transplantacija reikalinga po paprasčiausio gripo.
Aš pats esu sugalvojęs po mirties porai metų savo kūną atiduoti medicinos studentams mokytis. Tačiau, mano nuostabai, labai pasipriešino mano sūnūs, o šiuo atveju būtinas ne tik paties žmogaus, bet ir jų artimųjų sutikimas. Vieną sūnų jau įkalbėjau, gal persigalvos ir antras. Aiškinu – kas gi čia tokio, juk po to mane tiesiog kremuos. Ką tie studentai ant muliažų išmoksta? Geriau tegu su tikru kūnu susipažįsta. Ypač mano atvejis – tiek stentų pridėta. Jie turėtų galimybę gyvai pačiupinėti, pamatyti, kaip tai daroma“, – atviravo vyras.
Šiuo metu Augenijus Raseinių rajone gyvena kaimo sodyboje, turi nedidelį ūkį, kuriame ūkininkauja, kaip pats sako, tik savo reikmėms.
Didžiausias jo hobis – leisti laiką garaže, kuriame turi surinkęs daug „geležų“, taip jis vadina įvairios technikos detales, iš kurių meistrauja įvairius mechanizuotus ir kitokius įrankius.
„Po transplantacijos tik išlikęs rankos virpėjimas. Iškart po operacijos, kol šaukštą iki burnos pritraukdavau, pusė turinio belikdavo. Ir dabar, jei valgau ar kažką darau, turiu kur nors atremti alkūnę, kad nepradėtų virpėti ranka. Bet tai smulkmena, palyginti su širdimi“, – tikino pašnekovas.
