Norint geriau suprasti stigmatizacijos mastą, Baltijos šalyse atlikta pirmoji sveikatos priežiūros specialistų požiūrio į ŽIV apklausa.
ŽIV infekcijos negalima perduoti per lytėjimą ar maistą, bet Lietuvos medicinos darbuotojams valgyti infekuotojo žmogaus paruoštą maistą būtų iššūkis. Tikrai tokį maistą valgytų tik 17 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos sveikatos apsaugos specialistų, Latvijoje tokių būtų 29 proc., o Estijoje 55 proc.
Visose Baltijos šalyse šeši iš dešimties apklaustųjų mano esantys pakankamai informuoti, kaip dirbti su teigiamą ŽIV diagnozę turinčiais pacientais, bet likusieji pripažįsta, kad informacijos trūksta. Apklausos rezultatai rodo, kad problema nėra informacijos kiekyje, bet jos kokybėje — sveikatos priežiūros specialistai supranta pagrindines rizikas, bet požiūrio į pacientą ir modernaus gydymo vertės supratimo srityse dar yra erdvės tobulėjimui.
Šiuolaikiniai medikamentai visiškai sumažina ŽIV viruso kiekį kraujyje ir užkerta kelią jo plitimui
„Medicinos personalui beveik nėra rizikos užsikrėsti konsultuojant tokius medikamentus vartojantį ŽIV infekuotą pacientą, – teigia Lietuvos studentų medikų asociacijos (LiMSA) atstovė E.Janušonytė ir priduria, kad gydant tokius pacientus užtenka laikytis standartinių saugumo procedūrų, – lygiai taip pat ir infekuotojo aplinkos žmonės gali bendrauti su juo neturėdami baimės, o pats žmogus su ŽIV gali gyventi pilnavertį gyvenimą, tereikia nuolat tinkamai vartoti gydytojo paskirtus vaistus, jokiu būdu nenutraukti gydymo ir būti atidžiam savo pasirinkimuose.“
Jei gydymo metu tektų kontaktuoti su teigiamą ŽIV diagnozę turinčio paciento krauju, nesaugiai jaustųsi trečdalis (33 proc.) apklaustų Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų. Palyginimui, Latvijoje nesaugiai jaustųsi 37 proc., o Estijoje – 20 proc. medikų. Atlikdami įprastas paciento apžiūros procedūras ketvirtadalis apklaustų Lietuvos medikų norėtų žinoti diagnozę, kad galėtų imtis tinkamų saugumo priemonių.
„Yra nuostabių gydytojų ir kitų sveikatos sistemos darbuotojų, kurie labai padeda ŽIV pacientams ir įdeda daug pastangų, kad jie jaustųsi saugiai. Vis dėl to tai neturėtų būti palikta geranoriškumui — reikia dar daug nuveikti, kad Lietuvoje pacientai, infekuoti ŽIV, galėtų drąsiai įžengti į gydytojo kabinetą. Ne vienas pacientas yra konkrečiai pasakojęs apie atvejus, kai sužinojus apie ŽIV diagnozę būna atsisakoma suteikti medicinines paslaugas”, — situaciją Lietuvoje komentuoja Koalicijos „Galiu gyventi” direktorė Jurgita Poškevičiūtė.
Išankstinis pacientų smerkimas dėl ŽIV diagnozės, atsisakymas ar vengimas suteikti sveikatos priežiūros ar socialines paslaugas, net asmens privatumo ir konfidencialumo pažeidimas yra tik keletas stigmatizavimo pavyzdžių. Su ŽIV susijusi stigma sveikatos priežiūros sistemoje yra viena iš priežasčių, kodėl nustačius ŽIV infekcijos diagnozę, pacientai vengia lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, todėl jiems nepaskiriamas reikalingas gydymas, o ŽIV plitimas šalyje yra vis dar yra sunkiai valdomas.
Ruošiant medikus būtina ugdyti empatiją
Pusė Lietuvos respondentų medikų sutinka, kad gydymo įstaigose į infekuotuosius ŽIV reaguojama kitaip nei į likusius pacientus. 16 proc. gydytojų teigia, kad taip yra dėl žinių trūkumo, o 33 proc., kad tai labiau pasąmoninė reakcija. 39 proc. gydytojų skirtumo tarp to, kaip elgiamasi su pacientais, priklausomai nuo jų ŽIV diagnozės, neįžvelgia. Atviriausi Baltijos šalyse yra Estijos medikai, nors ir ten ŽIV diagnozei jokios reikšmės neteikia tik pusė apklaustųjų.
„Ruošiant gydytojus būtina daugiau dėmesio skirti ne tik profesinėms žinioms, bet ir lavinti empatiją pacientui. Pajutę, kad net gydymo įstaigoje nėra laukiami, žmonės pradeda vengti gydymo, taip į pavojų stumdami ne tik save, bet ŽIV infekcijos atveju ir savo artimuosius. Ši gydytojų apklausa parodė, kad daugiau patirties turintys medikai Lietuvoje yra atviresni, geriau informuoti ir mažiau vadovaujasi baimėmis. Vadinasi, didesnis dėmesys ŽIV stigmų mažinimui būsimų medikų studijų universitetuose metu galėtų padėti pakeisti Lietuvos situaciją“, — įsitikinusi Lietuvos studentų medikų asociacijos atstovė Eglė Janušonytė.
Su ŽIV susijusios stigmos — Jungtinių Tautų akiratyje
Teigiamą ŽIV diagnozę turinčių žmonių stigmatizavimas yra ne tik Baltijos šalių problema. Šių metų spalio mėn. pradžioje Jungtinių Tautų AIDS (UNAIDS) programos atstovai išreiškė susirūpinimą, kad su ŽIV susijusios stigmos ir diskriminavimas stabdo sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą žmonėms gyvenantiems su ŽIV ir jų artimiesiems. UNAIDS pristatytos pasaulinės ataskaitos duomenimis, žmonės patiriantys aukštą stigmatizavimą maždaug dvigubai labiau linkę atidėti ŽIV gydymo pradžią nei stigmos nejaučiantys.
Ataskaitoje, apimančioje 19 pasaulio šalių duomenis, parodoma, kad ŽIV infekuotųjų baimės nėra be pagrindo. 1 iš 4 žmonių gyvenančių su ŽIV yra patyrę diskriminaciją sveikatos priežiūros įstaigose. Viena iš trijų moterų, gyvenančių su ŽIV, yra patyrusi bent vieno pobūdžio diskriminaciją, susijusią su jos seksualine ar reprodukcine sveikata. UNAIDS stigmatizavimo problemų sprendimą kelia kaip vieną svarbiausių iššūkių siekiant iki 2030 metų visiškai pažaboti ŽIV.
Lietuvoje ŽIV atvejų daugėja
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2016 m. Lietuvoje ŽIV buvo diagnozuota 214 asmenų. Tai trečdaliu daugiau nei 2015 m., kai buvo nustatyti 154 nauji atvejai.
ŽIV plitimas gali būti kontroliuojamas laiku skiriant antiretrovirusinį gydymą. Pagal Jungtinių Tautų AIDS (UNAIDS) programą, rekomenduojama taikyti „90-90-90” strategiją, kai 90 proc. žmonių gyvenančių su ŽIV žino savo diagnozę, 90 proc. žinančių gauna tinkamą gydymą ir 90 proc. besigydančių viruso krūvis yra maksimaliai sumažintas.
Lietuvoje Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, šie rodikliai atitinkamai buvo 80, 30 ir 82. Tai yra, tik maža dalis (30 proc.) žinančių savo diagnozę Lietuvos gyventojų gauna tinkamą gydymą.
