Priklausomų moterų bendruomenės įkūrėja E.Stankūnė: „Baisu būti pagiringai“

Ir taip įsisuka užburtas ratas. Perdozavusį alkoholio žmogų kamuoja nerimas, kurį malšinti padeda raminamieji – tokie kaip dabar labai išpopuliarėję benzodiazepinų grupės medikamentai. Toks „kokteilis“ yra tarsi sprogstamasis užtaisas, iš lėto, bet užtikrintai griaunantis žmogaus asmenybę. Moters asmenybė žlunga greičiau nei vyro, o ir visuomenė geriančioms moterims rodo didesnį nulį tolerancijos. Tad moterys dažnai slapstosi, bijodamos prisipažinti net pačios sau, kad kenčia jau nuo dvigubos – alkoholio ir vaistų – priklausomybės.

Eglė Stankūnė, kovodama su priklausomybe alkoholiui, nuėjo ilgą kelią. Po keliolikos alkoholizmu pažymėtų metų ji pradėjo gydytis ir sveikti, o vėliau kaip savanorė ir Kauno priklausomybės ligų centro darbuotoja ėmėsi teikti pagalbą kitiems.

2018-ųjų balandį Lyduvėnų miestelyje Eglė įkūrė bendruomenę moterims, norinčioms sveikti nuo žalingų priklausomybių. Ši bendruomenė – ilgai puoselėta ir brandinta Eglės svajonė.

– Egle, papasakokite apie savo alkoholizmą ir sveikimą nuo jo...

– Esu kaunietė, užaugusi „ant asfalto“. Mūsų šeimai buvo svarbios šeimos vertybės, tačiau visuomet šalia jų buvo ir priklausomybė, kurią turėjo tėtis. Jos nesimatė, ji buvo paslėpta, uždangstyta. Tėtis išeidavo, pagerdavo, grįždavo, išsikvėpindavo ir sekmadienį visi kartu eidavome pietauti. Jau ankstyvoje paauglystėje manyje kilo maištas, suvokus, kad tai neteisinga.

Namie tvyrodavo sunki tyla, mama verkdavo užsidariusi. Paauglystėje kilo pyktis ant mamos, kodėl ji taip gyvena. Dabar jau suprantu, kad tai buvo suaugusio alkoholiko vaiko maištas. Sulaukusi septyniolikos pradėjau maištauti dėl alkoholio, nebijojau tėčio, mes bardavomės. Jaučiau vidinį konfliktą, ieškojau laisvės. Norėjau stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą, bet tėvai norėjo, kad studijuočiau Kaune ekonomiką.

Ieškodama savo laisvės pakliuvau į alkoholio nelaisvę. Bėgau iš namų, anksti ištekėjau. Gimė dukra, išsiskyriau. Dešimt metų vyko svaiginimasis, kol galiausiai suvokiau, kad pakliuvau į dar didesnę nelaisvę – tapau priklausoma nuo alkoholio. Vartodavau kaip tėtis: išeidavau, dukrą palikdavau pas mamą, atgerdavau, grįždavau, susitvarkydavau.

Ieškodama savo laisvės pakliuvau į alkoholio nelaisvę. Bėgau iš namų, anksti ištekėjau.

Suvokusi, kad einu tėčio pėdomis, pradėjau ieškoti psichologo, nes kodavimusi netikėjau. Sužinojau apie Minesotos programą. Ji sudėliojo visą mano gyvenimą: kas vyksta, kur bėgu, kodėl reikia alkoholio. Sulaukusi 28-erių metų pasukau į kitą pusę: teko pripažinti, kad sergu liga su simptomais, kuriuos reikia atpažinti, eiti aiškiomis kryptimis. Pirmaisiais sveikimo metais supratau, kad laisvė yra aiškios kryptys, programa, profesionali pagalba. Kelerius metus aktyviai gydžiausi, gilinausi į tai, kas atkeliavę iš vaikystės. Man pasiūlė savanoriauti, o tuo metu kaip tik galvojau, ką norėčiau veikti.

Pradėjau savanoriauti Kauno priklausomybės ligų centre. Tuo metu vyko virsmas: buvo uždaromi narkologiniai skyriai, atsidarinėjo priklausomybės ligų skyriai. Savanoriavau Vilniuje, važinėjau mėlynu autobusiuku, keičiau švirkštus narkomanams. Ir tuomet supratau, kokia esu laiminga, išvengusi tokios lemties.

Grįžusi į Kauną pradėjau dirbti priklausomybės ligų centre. Jis tuo metu dalyvavo projekte, kurį vykdė Varšuvos Stepono Batoro fondas. Šiuo projektu buvo rengiami priklausomybės ligų konsultantai. Pradėjusi dirbti supratau, kad tai mano pašaukimas, atrandamas tokiu įdomiu būdu. Su pertraukomis šiame centre dirbau iki 2012-ųjų metų. Studijavau socialinį darbą, vėliau perėjau į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. Norėjosi didesnio gylio.

2010 m., įsiplieskus pasaulio finansų krizei, su drauge ir seserimi Kaune be jokių projektų, be didelių pinigų įsteigėme „Moters klubą“. Atsisukau į šeimas – į tuos, kurie gyvena šalia priklausomų žmonių. Jie irgi kenčia nuo priklausomybės savajam alkoholikui, su kuriuo kartu gyvena. Jų gyvenimas styguojamas pagal tuos atkryčius: „Fu, atvartojo, dabar ramus periodas...“ Kol priklausomi žmonės pradeda laukti to atkryčio, ruošia biuletenius, dangsto, eina pas viršininkus maldauti, kad neišmestų tų alkoholikų...

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis

2007–2008 m. trys svarbūs žmonės atėjo į mano gyvenimą: mano būsimasis vyras, Žanas Talandis (Padubysio kaimo bendruomenės priklausomybių turintiems žmonėms įkūrėjas – red.) ir draugė, kuri tapo man labai artima. Iki tol neturėjau draugų, nes savęs nevertinau, draugų nenorėjau įsileisti į savo gyvenimą.

Su Žanu susipažinome Šventosios stovykloje, kurią rengia anoniminiai alkoholikai. Tuo metu man reikėjo atsinaujinimo, atsirado kritiškesnis žvilgsnis į sistemą: pastebėjau, kad alkoholizmas yra daugiasluoksnė problema, o akcentuojami daugiausia popieriai, ne žmonės.

Atsidūrusi stovykloje pamačiau scenoje basą žmogų atlapotais marškiniais. Žanas pasakojo apie savo bendruomenę, o aš verkiau... Grįžus į Kauną ilgai prieš akis stovėjo tas vaizdas. Prasidėjo Dievo darbai: vienas draugas pakvietė į jaunimo stovyklą pakalbėti apie jaunimo priklausomybes. Atvykau į Žano stovyklą, užsikoriau ant didelio kalno, sėdėjau ir mąsčiau, kaip norėčiau čia gyventi... Po tos stovyklos prasidėjo draugystė su Žanu ir jo vyrų bendruomene, kuriai teikiau informaciją, skaičiau paskaitas, kalbėdavausi individualiai, kartu piešdavome, vaikščiodavome, liesdavome Dvylikos žingsnių programą.

– Kada atėjo mintis įkurti bendruomenę moterims?

– Po vienų mokymų apie moterų priklausomybes atsisukau į moteris ir supratau, kad noriu su jomis dirbti. Supratau, kad mane traukia būtent toks modelis kaip Žano bendruomenės, o ne tie renovuoti centrai. Mes, alkoholikai, dirbantys šioje srityje, nesame dvasiniai vadovai. Mes turime daug žinių apie šią ligą, nes esame priklausomi žmonės, kurie dirba, vadovaudamiesi savo žiniomis ir savo kryptimi. Vieniems tinka Žano Talandžio bendruomenės modelis, kitiems – kun. Kęstučio Dvarecko vadovaujama priklausomų žmonių bendruomenė „Aš Esu“. Viskas priklauso nuo gyvenimo kokybės, santykio su Dievu, savimi ir artimu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kunigas K.Dvareckas: beprotiška artimųjų meilė ne gelbsti, bet skandina

Su vyru pradėjus vasaroti Padubysyje suvokiau, kad noriu čia gyventi. 2011 m. palikau Kauno priklausomybės ligų centrą. Išėjau sunkiai, galvodama, ką darysiu, kaip išsilaikysiu. Viskas įvyko labai greitai: dukra išvyko studijuoti į Vilnių, o Padubysio kaime mirė močiutė, gyvenusi vos už kelių namų nuo Žano namo. Mes nupirkome tą namą ir jame apsigyvenome. Vyrui, kurio darbas susijęs su kelionėmis, gyvenimas kaime nekėlė problemų, o aš lyg ir gyvenau kaime, bet trankiausi po Lietuvą.

Svajojau apie moterų bendruomenę, galvodama apie tai, kaip namą išlaikysiu, kaip pragyvensime. Prieš metus, per adventą, nusprendžiau: dabar arba niekada. Žinojau tą priklausomybių terpę, žinojau, kad moterų niša pakankamai siaura: yra kelios mišrios bendruomenės, kelios religinės bendruomenės, yra Gailestingumo namai, bet apie tokią bendruomenę, kurioje viską galima suderinti, nebuvau girdėjusi.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis

Penkis mėnesius ieškojau namo, ruošiau programą, kalbėjausi su supervizoriais. Supratau, kad „kabinti makaronų“ kaimiečiams neverta, tad atvirai sakiau, kad nesirengiu kurti prieglaudos, kad tai bus namai, į kuriuos atvyks motyvuoti žmonės. O tie, kas nenorės, tie neužsiliks. Lyduvėnų bendruomenės pirmininkė vieną kartą pasakė: „Žinau, ko ieškai. Sūnėnas turi nusipirkęs namą, pakalbėsiu su juo.“

Balandžio pabaigoje įdėjau skelbimą, kad atsidaro moterų bendruomenė, kad yra namelis be patogumų, parašiau apie save – kas aš tokia. Paleidau feisbuke skelbimą ir... išjungiau telefoną, nes pasidarė baisu. Vakare paskambino draugė ir pasakė: „Įsijunk feisbuką...“ Įsijungiau ir pamačiau 214 pasidalinimų! Paskambino dvi moterys ir paklausė, kada galėtų atvykti...

– Kaip jums sekasi? Su kokiomis didžiausiomis problemomis tenka susidurti?

– Minesotos programos Baltojoje knygoje teigiama: „Jūsų indėlis – 80 procentų, darbuotojų – tik 20.“ Esu pastebėjusi, kad į Žano bendruomenę atvykusiųjų motyvacija atsiskleidžia per 15 minučių, pamačius lauko tualetą, sąlygas, kuriomis teks gyventi. Pas mane buvo atvykusios 24 moterys ir tik dviem netiko sąlygos.

Aš noriu dalintis savo patirtimi: kaip pati kažkada norėdavau kažkur išvykti, užsidaryti ir kalbėtis, apie tai, kaip man būdavo baisu būti pagiringai. Atvykusiai moteriai sakau: „Būk, ilsėkis, tik laikykis dienotvarkės“. Visaip būna: atvykusi viena moteris skundėsi, kad jau visą savaitę vemia, viduriuoja. Atsigulusi išmiegojo 15 valandų ir atsikėlusi sakė, kad nesupranta, kas jai darosi.

Kita moteris kitą dieną nuėjo į parduotuvę, nusipirko butelį, ir aš išvežiau ją į autobusą. Atpažįstu tas, kurios nori praleisti žiemą, atvyksta įkalbėtos mamų ar vyrų. Tokioms sakau: „Nepyk, sese, čia ne prieglauda...“ Maistu mus remia Žano vyrų bendruomenė, „Maisto bankas“, bendradarbiaujame su Kelmės vietinės veiklos grupe. Visą vasarą žoliavome, lapkritį ir gruodį gaminome žvakes, muilą, ir... viską pardavėme!

Tą namą jos vadina trobele. Turime vietos penkioms moterims. Vasarą pasklisdavome po laukus, o dabar tos ribos labai susiaurėję. Moterys yra moterys: mėgstame intrigas, turime baimių. Tai tik pradžia, tikiu, kad sąlygos bus geresnės, bus ir dušas, ir tualetas viduje. Užtat turime tobulą pečių!

Mes, moterys, galime ir pačios susitvarkyti, ir kitiems padėti. Galime nusisukti nuo to savo egocentrizmo, labai būdingo alkoholikams, nuo to „mirtino unikalumo“, nuo mąstymo, kad „esu pati nelaimingiausia“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alkoholis

Reikia suvokti – geri, nes SERGI. Nuo šios ligos nėra pasveikimo, tai alergijos tipo liga, kuri atsinaujina atsidūrus prie alergeno. Mano tabletė yra sąžiningumas su pačia savimi. Yra tos gairės, tie Dvylika žingsnių, kurių reikia laikytis nuolat.

Šiandien man laisvė yra aiškūs rėmai. Jų reikia ir moterims. Negaliu duoti nurodymų, ką daryti, bet galiu pasikviesti daug savo draugų – meno, judesio terapeutų. Kviečiu juos, sakydama, kad sumokėti dar negalime, bet atsilyginsime sūriu ar pinigais už kelionę, jei parduosime savo gaminius. Visus šiuos metus nieko nedarau, tik prašinėju.

Jei kažko nežinau, einu klausti kitų, neužsikraunu ant savo pečių.

Bendruomenėje laikomės taisyklių: svaigalų ir vaistų gėrimas be mano žinios netoleruojamas, už slaptą jų vartojimą šaliname iš bendruomenės. Su Žanu Talandžiu esame nustatę dar vieną taisyklę, liečiančią „žinančius, kaip sveikti“. Kartais atvykėlės, pagyvenusios bendruomenėje mėnesį laiko, ima kalbėti, kad „čia ne taip reikia gydytis“. Su tokiomis atsisveikiname. Vadovaujamės dienotvarke ir Minesotos programoje nurodytais „trimis minusais“. Jei šis skaičius viršijamas, sakau: „Nepyk, sese, aš tau negaliu padėti...“ Svarbiausias dalykas yra tiesa. Jei pasipasakoji, kad neatlaikai, pasisakyk. Už tai tikrai nešalinsiu.

Būna, kad moterys ir išvyksta su visu maišu vaistų, pareiškusios, kad gers juos ir toliau. Alkoholį padauginus galima išsividuriuoti ir išsivemti, o vaistų nutraukimas labai pavojingas. Netgi mažinant dozes didėja nerimas, atsiranda fiziniai skausmai. Visos, kurios vartoja vaistus, jau yra bandę mažinti dozes, tačiau, susidūrusios su pasekmėmis, atideda, sako: „Ai, vėliau...“

Kunigas Kęstutis Dvareckas sako, kad sveikstantis nuo priklausomybės panašus į žmogų, kuris, išgelbėtas iš gaisro, įmetamas į upę, bet, pasirodo, jis nemoka plaukti.

– Gelbėjate kitus, o kas Jums teikia stiprybės ir padeda išsilaikyti?

– Padeda trijų rūšių pagalba. Pirmiausia dvasinė – bažnyčia, išpažintis, dvasiniai, pokalbiai, malda. Padeda specialistai supervizoriai, su kuriais kalbuosi apie tai, kas vyksta. Tačiau svarbiausia nepasijusti Dievu ir nespręsti pačiai. Jei kažko nežinau, einu klausti kitų, neužsikraunu ant savo pečių.

Svarbu sustatyti ir dienotvarkę ir sau. Sakau: „Egle, tavo darbo diena baigėsi, eik ilsėtis...“