Lietuvoje pamažu daugėja įvairių lošimų namų, tad su Kauno jaunimo
narkologijos pagalbos centro vadove Aina Adomaityte kalbamės apie šios priklausomybės požymius ir padarinius.
Psichologės teigimu, potraukis lošti pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK – 10) apibūdinamas kaip dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių bei įsipareigojimų.
Dažniau lošia vyrai, jaučiantys pinigų stygių
Vieni lošia automatais, kiti – kazino, treti – sporto lažybose ar dar kitur. A. Adomaitytės teigimu, nė viena forma nėra nei lengvesnė, nei geresnė: visais atvejais lengva prarasti kontrolę.
Priklausomiems lošėjams ši veikla yra būdas pakeisti savo emocinę būseną. Šis potraukis gali susiformuoti išgyvenant nemalonius įvykius – tuomet lošimas tampa galimybe „pabėgti“ nuo problemų. Nereikia nė sakyti, kad įnikus į šią veiklą problemų tik padaugėja.
Įdomus faktas, jog kuo šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis yra žemesni – tuo didesnis joje lošėjų procentas.
Įdomus faktas, kad kuo šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis yra žemesni – tuo didesnis joje lošėjų procentas. Atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kaip du trečdaliai (71 proc.) mėgstančiųjų azartinius žaidimus lošia dėl galimybės laimėti pinigų. Kompulsyviu lošimu greičiausiai suserga jauni ir vidutinio amžiaus vyrai, nepatenkinti savo ekonomine padėtimi. Apskritai vyrai turi tris kartus didesnę riziką įnikti į azartinius lošimus nei moterys.
Tyrimų duomenimis, 86 proc. suaugusių žmonių nors vieną kartą gyvenime buvo lošę. Ši priklausomybė veda ir į kitas priklausomybes: 28 proc. lošėjų turi priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, 45 proc. – priklausomybę alkoholiui.
Tyrėjų duomenimis, 25 proc. žmonių, kenčiančių nuo patologinio potraukio azartiniams lošimams, bandė bent kartą nusižudyti. Net 11 proc. patologinių lošėjų sutuoktinių (partnerių) taip pat bandė nusižudyti dėl artimo žmogaus besaikio lošimo sukeltų problemų nepakeliamos naštos.
Liautis ne taip paprtasta
„Azartiniai lošimai iš pradžių yra įdomi ir linksma pramoga, o vėliau tampa sudėtinga psichologine problema, patologiniu potraukiu. Liguistas potraukis lošti azartinius lošimus yra nesutramdomas, nenugalimas. Streso metu azartas lošti tik auga, atsiranda išankstinis mėgavimasis pavojumi pralošti, o lošimo sukeltos problemos dar labiau didina šią priklausomybę“, – sakė A.Adomaitytė.
Tačiai kaip gimsta ši priklausomybė, jei žmogus nėra veikiamas jokių psichotropinių medžiagų? A.Adomaitytės teigimu, potraukis azartiniams lošimams formuojasi lygiai taip pat, kaip ir potraukis bet kuriai kitai psichoaktyviajai medžiagai (tabakui, alkoholiui, narkotikams, vaistams) narkotinėms medžiagoms. Pradėjus vartoti narkotikus, prisitaikoma prie pradinės dozės, vėliau ji didinama siekiant patirti euforiją. Taip vystosi tolerancija narkotinėms medžiagoms. Lygiai taip pat ir pradėjus lošti azartinius lošimus, iš pradžių užtrunkama trumpesnį laiką, o vėliau lošimo laikas ilgėja, tampa sunkiau nuo lošimo atsitraukti.
Lošėjas, nebegalintis arba nebenorintis lošti, išgyvena vidinį nerimą, dirglumą, nemigą, prakaitavimą, drebulį ir netgi galvos skausmus.
„Lošėjas, nebegalintis arba nebenorintis lošti, išgyvena vidinį nerimą, dirglumą, nemigą, prakaitavimą, drebulį ir netgi galvos skausmus. Tai – ne fizinės, o psichinės lošėjo priklausomybės išraiška. Lošėjas atsiduria užburtame elgesio rate: dirbu-pralošiu-dirbu-einu „atsilošti“-pralošiu,“ – kalbėjo psichologė.
Žinoma, priklausomi asmenys griebiasi įvairių priemonių suvaldyti savo potraukiui: rašo prašymus jų neįleisti į lošimo namus, laiko banko korteles pas brangų žmogų. Tai – žingsnis į priekį, tačiau to neužtenka. Priklausomybę galima prilyginti, pavyzdžiui, slogai, sako A. Adomaitytė – visi nenorime sirgti, bet neužtenka pasakyti „man nepatinka, nenoriu“, kad tai pasibaigtų.
Prašymas neįleisti į lošimo namus – ne visuomet efektyvu
„Vien noru ir protu jokios ligos nesuvaldysime. Siekiant išgyti būtinas gydymas. Patologiniai lošėjai kiekvieną kartą tiki, kad jie gali kontroliuoti savo potraukį, tačiau dažniausiai viskas baigiasi kazino arba lošimų svetainėje. Todėl labai svarbu atstatyti normalų mąstymo būdą, kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai“, – sako pašnekovė.
„Patologinio lošimo“ diagnozė nustatoma 3–4 proc. lošėjų, bet problemų patirti gali ir tie, kurie neatitinka visų kriterijų šiam sutrikimui diagnozuoti. Tokių yra apie penktadalis.
Užsienio valstybėse atlikti tyrimai taip pat rodo, kad lošimo vietų gausėjimas sukelia skaudžių padarinių – ne tik išaugusį nusikalstamumą, bet ir padidėjusį savižudybių, skyrybų ir smurto prieš vaikus, depresijos, alkoholizmo, kompulsyvaus lošimo atvejų skaičių.
Ar galiojantis Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas užtikrina pakankamas šios priklausomybės formos užkirtimo ir kovos su ja priemones?
„Viena iš jų yra prevencinė priemonė, taikoma remiantis Valstybinės lošimų priežiūros komisijos susitarimu su lošimus organizuojančiomis bendrovėmis: tai neįleidimas į lošimo namus asmens prašymu. Siekdamas pasinaudoti šia priemone, asmuo turi parašyti prašymą. Komisija šį asmens prašymą išsiuntinėja lošimus organizuojančioms bendrovėms. Deja, ši iniciatyva yra tik geranoriško bendradarbiavimo priemonė. Tai ne visada suveikia, nes lošimo namai yra suinteresuoti neprarasti lėšų“, – sako A.Adomaitytė.
Kaip elgtis jei jūs ar jūsų artimasis – priklausomas?
Taigi, atsakomybė tenka pačiam lošėjui ir jo artimiesiems. Psichologai ir medikai pataria visiškai apriboti priklausomo asmens priėjimą prie savo lėšų, elektroninės bankininkystės ir kitų būdų pasiekti savo pinigus. Rekomenduojama mažiausiai 3 mėnesius nuolat kontroliuoti tokį žmogų, o grąžinus jam atsakomybę už savo finansus – toliau stebėti.
Psichologai ir medikai pataria visiškai apriboti priklausomo asmens priėjimą prie savo lėšų, elektroninės bankininkystės ir kitų būdų pasiekti savo pinigus.
„Antras žingsnis, kuris labai padėtų sustabdyti lošimus – pradėti lankyti Anoniminių Lošėjų (AN) grupes, kur priklausomas asmuo geriau suprastų savo nekontroliuojamą elgesį, išgirstu kitų lošėjų istorijas ir kaip jie sprendė su lošimu susijusias problemas, gautų jų palaikymą ir padrąsinimą.
Taip pat galima kreiptis į priklausomybės ligų centrus (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) ir gauti specialistų konsultacijas tiek pačiam priklausomam tiek šeimos nariams, kartais rekomenduojama ir stacionarinė psichosocialinė reabilitacijos („Minesotos“) programa,“ – patarė A.Adomaitytė.
Paauglių lošimas
Patologinis potraukis azartiniams lošimams pastaraisiais metais tampa problema ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams. Užsienio specialistų tyrimai rodo, kad paaugliams patologinis lošimas nustatomas bent du kartus dažniau nei suaugusiems. Specialistų pastebėtas dėsningumas, kad kuo anksčiau vaikas-paauglys pradės lošti, tuo didesnė tikimybė jam tapti patologiniu lošėju.
Paaugliai dažniausiai pradeda lošti tada, kai yra nepatenkinti esama būsena ir nori ją pakeisti:
- kai būna liūdna;
- kai atrodo, kad viskas nesiseka;
- kai neranda sau vietos, kamuoja tuštumos jausmas.
Pasitenkinimo jausmas patiriamas net tais atvejais, kai išlošiama labai nedaug. Deja, gera nuotaika lydi tik tol, kol lošiama, o baigus lošti sugrįžtama į įprastinį gyvenimą, kasdienybę. Dėl psichologinės brandos stokos jiems sunkiau įvertinti vidinius impulsus ir juos valdyti. Be to, jiems sunkiau prognozuoti savo elgesio (susijusio su lošimu) pasekmes. Paaugliai dažniau negu suaugusieji patiria įvairių sunkumų dėl nesaikingo lošimo ir greičiau tampa nuo šios veiklos priklausomi.
Tyrimai rodo, kad pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos problemoms dėl lošimų, yra tokie:
- Veiksmo dažnis. Kuo trumpesnis laikas tarp paties lošimo ir galimybės pastatyti sumą, tuo didesnė rizika.
- Išmokos intervalas. Laikas nuo sumos pastatymo iki rezultato. Kuo jis trumpesnis, tuo didesnė rizika.
- Prieinamumas ir socialinė aplinka.
- Noras susigrąžinti praloštą sumą arba buvimas arti laimėjimo. Kuo didesnė išmoka ir laimėjimo tikimybė, tuo didesnė iliuzija, kad prarastas sumas galima atsilošti, ir dėl to didesnė rizika (tai taip pat susiję su „susijaudinimu“ arba „svajonės efektu“).
Įsivaizduojami įgūdžiai ir „dalyvavimas“. Galimybė dalyvauti įvykyje, dėl kurio lošiama, arba panaudoti savo įgūdžius sėkmės tikimybei įvertinti suteikia pagrindo „beveik laimėjusio“ psichologijai. Tai sustiprina jausmą, kad žmogus kontroliuoja žaidimą, todėl rizika padidėja. Šis poveikis gali sustiprėti, kai žaidimo ypatumu laikomas koks nors įgūdžių elementas, o ne grynas atsitiktinumas.
Ekonominiai rezultatai valstybei būna mažesni, negu tikėtasi, daug lėšų reikia išleisti įveikiant nusikalstamumą ir kitas socialines problemas, kurias sukelia lošimas, dar lošėjo gydymo išlaidos.
