– Kokie jūsų asmeniniai išgyvenimai lėmė, kad šiandien su jumis kalbamės apie psichologinės pagalbos svarbą?
– Visų pirma, jau nuo 19-os metų pati kreipiausi psichologinės pagalbos ir nuo tada mane nuolat lydi tam tikra psichologinė pagalba: terapija, psichologinės knygos, filmai... Yra buvę ir vaistų. Kitas, manau, svarbiausias dalykas, yra tai, kad išgyvenau savo tėvo savižudybę. Žinoma, tai padarė labai stiprią įtaką požiūriui į psichologinę pagalbą. Suvokiau, koks žmogus yra trapus ir kokia svarbi yra laiku suteikta, nuolatinė, prieinama, teisinga psichologinė pagalba žmogui.
Kitas, manau, svarbiausias dalykas, yra tai, kad išgyvenau savo tėvo savižudybę.
– Kokį vaidmenį psichologas atliko gyjant? Ką jums davė?
– Pirmoji mintis – sąmoningosios „aš“ auginimą. Kai tapau pilnamete, mane vis apimdavo depresinės būsenos, mintys. Ir vienas dalykas, kurį man visuomet duodavo psichologinė pagalba, mano psichoterapeutė, yra sąmoningumo ugdymas. Tai yra mano suvokimas apie mane pačią, mano būsenas, pasaulį, kuris man nieko neprivalo duoti, ir apie tai, kaip aš galiu sąmoningai pati sau padėti.
– Kokie svarbiausi ir vertingiausi suvokimai atėjo terapijos metu?
– Pirmiausia, kad ne viskas priklauso nuo manęs. Tai tikriausiai didžiausias suvokimas, palengvinantis bet kokią būseną. Labai norėjau kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo žingsnį ir aplinką. Ilgainiui supratau, kad negaliu kontroliuoti kito žmogaus ir žmonių, su kuriais susiduriu kiekviename žingsnyje. Egzistuoja tam tikras mano valios, mano norų ir kito žmogaus valios ir norų nesutapimas.
Tai tikriausiai didžiausias suvokimas, palengvinantis bet kokią būseną.
Pagrindinis suvokimas ir buvo tas, kad aš su savo norais, jausmais, mintimis ir gyvenimu esu vien aš. Reiškia, negaliu pakeisti kito žmogaus, turiu jį priimti. Supratusi tai, nustojau reikalauti, sumažinau lūkesčius. Lūkesčiai yra, bet jie minimalūs. Ir savo pačios atžvilgiu lūkesčiai yra nedideli. Turiu planų, tačiau jie racionaliai pagrįsti.
– Įdomu, juk iš vienos pusės dedi pastangas gerinti savo gyvenimą, iš kitos – tenka priimti, kad ne viskas Tavo valioje...
– Taip. „Ne viskas nuo manęs priklauso“ reiškia ir tai, kad daug ką mano gyvenime, ypač vaikystėje, formavo mano aplinka, kurią aš irgi turiu priimti. Suprantu, kad praeities jau nepakeisiu. Suvokiu, kad man reikia priimti save tokią, kokia esu. Kad ir dabar, save priimu kaip asmenybę su polinkiu į depresines nuotaikas.
Kartais būna, kad nenoriu išeiti iš namų, nenoriu valgyti, eiti į dušą, tiesiog noriu gulėti lovoje ir žiūrėti į vieną tašką. Suvokiu, kad tai nėra įprastas žmogaus bruožas, bet priimu, kad man taip gali būti. Nepuolu dėl to savęs graužti arba kaltinti.
– Lietuvoje vis dar gyvuoja požiūris, kad psichologus eina tik „psichai“? Ką jūs galvojate apie tai?
– Manau, kad žmonės, kurie taip kalba, bijo būti ar pasirodyti silpni. Nueiti į gydytojo, psichologo ar psichoterapeuto kabinetą ir pasakyti, kad nesusitvarkau su kažkokia asmenine problema yra sunku. Apskritai, įvardinti tai, kad su kuo nors nesusitvarkau yra nelengva. O kai eini dėl skaudžios asmeninės patirties: skyrybų, netekties ar santykių, tai iš viso esi „lūzeris“, nes nesugebi gyventi normalaus gyvenimo. Juk santykiai, skyrybos, netektis yra normalu. Bet tau sunku. Reiškia, esi nenormalus, „psichas“. Be to, manau, kad tai yra asmeninės atsakomybės nepriėmimas.
Su psichikos sveikata yra taip, kad jei susidūrei su psichologine problema, tai vien vaistai nepadės.
Dažnai girdžiu iš žmonių, turinčių psichologinių sunkumų, kad jie tiesiog nori vaistų. Panašiai, kaip: „man skaudą dantį, išsiroviau jį ir nebeskauda“. Su psichikos sveikata yra taip, kad jei susidūrei su psichologine problema, tai vien vaistai nepadės. Terapija gali padėti, bet ji reikalauja daug asmeninių pastangų. Tos pastangos dažnai būna labai sunkios, labai skaudžios. Eiti sveikimo link yra kur kas sunkiau nei gerti vaistus.
– Tavo nuomone, žmogus, kuris kreipiasi psichologinės pagalbos yra stiprus ar silpnas?
– Manau, kad žmogus iš prigimties yra nei silpnas, nei stiprus. Jis yra toks, koks yra. Jeigu žmogus gyventų miške, kur nuolat čiulba paukščiai, kur jis gali pasisemti gyvybinės energijos iš gamtos, būtų kitaip... Kaip dabar atrodo mūsų kiekviena diena? Atsikeliame, išgeriame kavos, nepusryčiaujame. Kažkur vis bėgame: daug reikalų, paskolų, darbų...
Manau, kad šiuolaikiniam žmogui yra sunku su tuo susidoroti. Per pastaruosius šimtą metų staigiai atitrūkome nuo savo prigimties, nuo gamtos, žemės. Mūsų močiutės, ravėdamos daržus, dainavo, mąstė... Taip jos valydavosi, paleisdavo sunkias emocijas. Joms nereikėjo psichologų, nes turėjo savo susibūrimus. Dabar pagalvokime, kiek mes turime laiko susiburti prie arbatos puodelio ar megzti vakarais? Neturime laiko koncentruoti savo dėmesio į vieną dalyką.
– Kada, manote, yra laikas leisti sau kreiptis psichologinės pagalbos?
– Kai kyla mintis: o gal man reikėtų, tai gal tada ir reikėtų. Ir svarbu neišsigąsti. Pavyzdžiui, kai kreipiausi siuntimo pas psichologą poliklinikoje, susidūriau su tokiu įdomiu psichiatru ar psichologu, kurio pirmi žodžiai buvo: „Na, ko nori? Ko atėjai čia tokia jauna?“. Bet reikia suprasti, kad yra visokių gydytojų ir visokių reakcijų.
Manau, kad jei jau kyla mintis – galbūt man reikia, reiškia, ne veltui. Matyt, viduje kažkas vyksta ir to simptomo ar minties svarbu nepaleisti. Verta paklausti savęs: kas man yra? Gal man užtektų tik vieną kartą pasikonsultuoti arba knygą paskaityti? O gal man reikia rimtos terapijos? Bet geriau nespręsti to pačiam, nes yra specialistai, kurie sprendžia, ar mums reikia to, ar ne.
– Pakankamai atvirai dalinatės, kad priimate psichologinę pagalbą. Taip tampate kažkiek pažeidžiama... Dėl ko tai darote?
– Nesusiduriu su vertinimais. Susiduriu su susidomėjimu: rimtai? Tu eini pas psichologą ir pasisakai? Iš pradžių žmonės reaguodavo atsargiai. Dabar jau net atsargiai nereaguoja, bet niekuomet nekomentuoja neigiamai. Manau, mano dalijimasis padrąsina kitus. Vienas, antras, trečias pažįstamas paskui dar paklausia: Ar gali man rekomenduoti specialistą? Kur man kreiptis ir ką man daryti? Manau, kad aplinkiniai mato mano vidinius pokyčius. Gal tai juos įkvepia ir padrąsina.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
