2 valandos per savaitę riziką sumažina apie 20 proc.
Pasak A.Skurvydo, mokslo seniai nustatyta, kad tik iki 10 proc. vėžio atvejų nulemti genetikos, o 90–95 proc. susirgimų sukelia aplinkos ir gyvenimo būdo veiksniai. Jau žinoma, kad vėžinių ląstelių vystymąsi paskatina lėtinis stresas, kuris per įvairias streso ašis, ypač streso hormoną kortizolį, slopina imuninę sistemą, sukelia ir didina sisteminį organizmo uždegimą, o tai sudaro geras sąlygas augti vėžinėms ląstelėms.
Šiais laikais įprastas per didelis cukraus vartojimas gali padidinti vėžio riziką 60–95 kartų, o kai kurių tyrimų duomenimis – net iki 200 kartų. Su cukraus vartojimu siejamas nutukimas vėlgi skatina sisteminį organizmo uždegimą, kuris turi įtakos daugeliui lėtinių ligų atsiradimui, taip pat ir vėžiui.
„Mokslininkai teigia, kad geriausias vaistas, mažinantis šį uždegimą, yra fiziniai pratimai. Nustatyta, kad jeigu per savaitę sportuojame 2 valandas, rizika susirgti ir numirti nuo krūties ir storosios žarnos vėžio sumažėja net apie 20 proc. Jeigu per savaitę judame 5 valandas, rizika sumažėja apie 30–35 proc.
Kitas tyrimas, kuriame buvo tirta beveik 1,5 mln. žmonių ir 26 vėžio formos, parodė, kad fizinis aktyvumas daugiau ar mažiau mažina mirtingumą nuo visų vėžio formų. Pagal šį tyrimą, bene labiausiai mirtingumas sumažėjo nuo prostatos vėžio.
Dar vienas tyrimas teigia, kad jeigu kasdien rekreaciniu režimu judame po valandą, mirtingumas nuo vėžio sumažėja apie 10 proc. Taigi daugybė mokslinių straipsnių, publikuotų geriausiuose žurnaluose, pažymi, kad fizinis aktyvumas prevenciškai apsaugo nuo vėžio, o jeigu žmogus jau serga, prislopina vėžinių ląstelių augimą, pagerina bendrą sveikatą ir išgyvenamumą“, – teigia Lietuvos mokslininkas.
Vėžį slopina net vienkartinis fizinis krūvis
Pasak A.Skurvydo, vėžinės ląstelės labai mėgsta rūgštinę terpę ir hipoksinį stresą (deguonies badą), o fiziniai pratimai treniruoja ląstelių darbingumą, padidina mitochondrijų skaičių, mažina rūgštinę ląstelių terpę bei prisotina organizmą deguonies. Taigi, kai mes judame, vėžinių ląstelių aplinka tampa nepalanki joms augti.
„Tyrimai su laboratorinėmis pelėmis rodo, kad reguliariai atliekami fiziniai pratimai vėžinių ląstelių augimo greitį sumažina net iki 60–70 proc. Pasak naujausių tyrimų, net vienkartinis fizinis krūvis, trunkantis 1–2 val., gali užmušti ar prislopinti apie 10–15 proc. vėžinių ląstelių. Pelėms, kurios buvo fiziškai aktyvios, net kelis kartus sumažėjo vėžinių ląstelių tūris“, – aiškino profesorius.
Nuo vėžio apsaugo tik jėgos pratimai
Kai mes atliekame fizinius pratimus, organizme suaktyvėja daugybė mechanizmų, apsaugančių mus nuo lėtinių ligų, taip pat ir vėžio. Pavyzdžiui, kai raumenys gauna pakankamą krūvį, juose gaminami vadinamieji miokinai – hormonai, teigiamai veikiantys daugelį mūsų organizmo procesų. Be to, fiziniai pratimai stimuliuoja sveiką stresą – išsiskiria adrenalinas ir kitos medžiagos, mobilizuojančios natūralius vėžinių ląstelių žudikus.
Taip pat naujausi tyrimai rodo, kad milžinišką poveikį vėžinių ląstelių prislopinimui turi glutaminas. Po valandą trukusios fizinės veiklos šios amino rūgšties koncentracija organizme sumažėja, dėl to sumažėja vėžinių ląstelių svoris ir apimtis.
Todėl Pasaulio vėžio tyrimo fondas vėžio prevencijai rekomenduoja 150 min. vidutinio intensyvumo arba 75 min. didelio fizinio aktyvumą per savaitę. Taip pat labai svarbi rekomendacija – per ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje, o kas valandą arba dvi atsistoti ir bent truputį prasimankštinti. Beje, didžiausia mokslinė naujiena, kad aerobiniai pratimai nuo vėžio neapsaugo ir mirtingumo nuo jo nemažina. Kad organizme būtų išskiriamos kovai su vėžiu reikalingos medžiagos, būtina atlikti jėgos pratimus.
Kodėl protarpinis badavimas?
Taip pat mokslininkai labai aktyviai tyrinėja, kaip mūsų organizmą ir jo polinkį sirgti lėtinėmis ligomis veikia mityba, tiksliau – badavimas. Šiuo metu atsigręžta į vis populiarėjantį protarpinį badavimą, kuris gali būti taikomas labai įvairiais intervalais.
„Tyrimai su pelėmis parodė, kad pelių, kurios gavo mažiau maisto arba joms buvo taikomas vienkartinis kalorijų apribojimas, gyvenimo trukmė buvo reikšmingai ilgesnė nei tų pelių, kurios valgė tiek, kiek norėjo. Vėliau tyrimai buvo atlikti su beždžionėmis, tačiau tyrimų su žmonėmis vis dar trūksta“, – pasakoja A.Skurvydas.
Visgi įrodyta, kad protarpinis badavimas mažina oksidacinį stresą bei rūgštinę organizmo terpę, pagerina organizmo atsparumą stresui, stabilizuoja mūsų genus, sumažina organizme uždegiminius procesus, sustiprina imuninę sistemą, padidina visų ląstelių jautrumą insulinui ir pan.
Saikingas badavimas mobilizuoja riebalus kaip energijos šaltinį, o tai mažina nutukimą, kuris glaudžiai susijęs su vėžiu, gerina jautrumą insulinui, skatina autofagijos (ląstelių atsinaujinimo) procesus, todėl ląstelės tampa sveikesnės. Taigi protarpinis badavimas organizme sukelia daug naudingų fiziologinių mechanizmų, kurie stiprina organizmo sveikatą ir blokuoja vėžinių ląstelių augimą ir net gali jas sunaikinti.
Vieni populiariausių ir mokslo patikrintų protarpinio badavimo protokolų sergantiems vėžiu yra du. Tai keturių mėnesių programos: viena iš jų riboja kalorijas per dieną, kita – per savaitę.
Pirmasis variantas toks: pirmą mėnesį rekomenduojama per parą palikti 10 val. tarpą, per kurį nevalgoma, ir tai daryti 5 dienas per savaitę. Antrą mėnesį tarpai tarp valgymų – 8 valandos. Trečią mėnesį 5 dienas per savaitę valgyti su 6 valandų intervalais, o ketvirtą mėnesį taip valgyti 7 dienas per savaitę.
Antrasis variantas siūlo pirmą mėnesį vieną dieną per savaitę kalorijas apriboti iki 1000, antrą mėnesį taip riboti kalorijas jau dvi dienas per savaitę, trečią mėnesį dvi dienas per savaitę kalorijas sumažinti iki 750, o ketvirtą mėnesį dvi dienas per savaitę suvartoti tik 500 kalorijų.
