Tikriausiai nedaugeliui yra žinoma tokia Motiejaus Nasvyčio (1890–1971) pavardė. Jis 1916 m. baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Dar 1915 m. atliko praktiką Pinsko srityje, kurioje tarp karo pabėgėlių buvo paplitusi azijinė cholera. Ir, matyt, šis ankstyvas susidūrimas su infekcinėmis ligomis didžiąja dalimi lėmė jo tolimesnę karjerą.
1916 m. jis mobilizuojamas ir paskiriamas Minsko karo ligoninės laboratorijos vedėju. 1917 m. išrinktas į Rusijos lietuvių seimą Petrograde, o 1918 m., grįžęs į Lietuvą, vadovavo Raseinių ligoninei. 1919 m. jis paskiriamas Valstybinio higienos ir bakteriologijos instituto direktoriumi.
Reikia paminėti, kad 1919–1920 m. situacija su infekcinėmis ligomis Lietuvoje buvo tragiška. M.Nasvytis nuo pat pradžių imasi iniciatyvos gaminti daugiau vakcinos nuo raupų ir tam reikalui sukuria Skiepų nuo raupų skyrių. Per pirmuosius tris 1920 m. mėnesius Lietuvoje buvo nustatyti 1239 nauji raupų atvejai.
Nors mirtingumas nebuvo labai didelis (apie 10 proc.), tačiau buvo aišku, kad yra didelė nevakcinuotos populiacijos dalis. Iki to laiko skiepijimui skirta vakcina buvo atvežama iš užsienio (pagrinde Vokietijos). Bet jau 1920 m. pabaigoje M.Nasvyčio dėka įsteigtas Skiepų nuo raupų skyrius sugebėjo pagaminti tokį vakcinos kiekį, kurio užtekdavo mūsų šalies poreikiams ir jos nereikėjo pirkti.
1920 m. jis labai prisidėjo kovojant su ispaniškojo gripo epidemija Lietuvoje. Lyg būtų to maža, tais pačiais metais iki Kauno atsirito cholera. M.Nasvyčio iniciatyva buvo atlikti laboratoriniai tyrimai Nemune, Kauno Senamiesčio šuliniuose ir, aišku, rastas choleros vibrionas.
Jis taip pat ėmėsi iniciatyvos, kad apie pagrindines apsisaugojimo priemones (vandens virinimas, asmeninė higiena ir pan.) būtų informuota kaip galima didesnė visuomenės dalis. Paminėtina, kad ši informacija buvo skleidžiama ne vien tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis. Visos šios pastangos atsipirko ir Lietuvoje iš viso buvo užfiksuota 20 choleros atvejų (5 žmonės mirė).
Prie raupų, ispaniškojo gripo, choleros… dar prisidėjo ir šiltinė. Čia vėl M.Nasvytis aktyviai (kartu su Sveikatos departamentu) dalyvauja įrengiant pasienio karantinų punktus, kurie skirti grįžtantiems asmenims. Juose buvo sukurta kariškai tiksliai veikianti sistema – iš karto viskas buvo dezinfekuojama ir pan.
TAIP PAT SKAITYKITE: V.Losytė. Kaip buvo stabdoma greičiausiai plitusi gripo epidemija, nusinešusi 25–50 mln. gyvybių?
Nuo 1921 m. jis pradeda dirbti Lietuvos karo ligoninėje epidemiologu ir tą darbą su pertraukomis dirba iki 1929 m.
Toliau apie M.Nasvyčio gyvenimą ir karjerą nekalbėsiu, tačiau šių dienų medicinos istorikai jį laiko viena iš daugiausiai prisidėjusių asmenybių Lietuvos visuomenės sveikatai ir kovai su infekcinėmis ligomis. Ar toks variantas suveiktų šiandien Lietuvoje? Palieku spręsti jums. Bet reikia prisiminti, kad M.Nasvytis nuo pat studijų laikų krypo į infekcinių ligų sritį ir joje nuolat augo.
Man asmeniškai šiuo metu imponuoja dabartinis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) generalinis direktorius dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus. Mano giliu įsitikinimu jis turi tiesiog “auksinį” kompetencijų sąrašą: turi Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos magistro diplomą infekcinių ligų epidemiologijoje; apsigynė daktaro disertaciją visuomenės sveikatos srityje ir užsitarnavo didelę pagarbą, kaip vienas sėkmingiausių Etiopijos sveikatos apsaugos ministrų.
Įvertinus visas aplinkybes ir kokias galias jis bei visa PSO turi, reikia pasakyti, kad jis atrodo tikrai gerai.
(Šis postas parengtas pagal dr. Astos Lignugarienės 2018-02-18 d, paskaitos ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos medžiagą).
