Šia nervų sistemos liga susirgti gali bet kas bet kokiame amžiuje – ir vaikystėje, ir brandžiame amžiuje.
„Epilepsijos priepuolis kyla dėl perteklinės elektrinės audros smegenyse, kurią galima palyginti su žaibu giedrą dieną, kai elektros iškrova sukelia tam tikrus požymius: traukulius, žmogus nukrinta ant žemės, sutrinka sąmonė, – ligos požymius vardija prof. R.Mameniškienė. – Sergančiųjų mūsų šalyje yra apie 30 000: bent vieną kartą per gyvenimą epilepsijos priepuolį patiria apie 10 proc. populiacijos.”
Medikai turi galimybių padėti pacientams
Diagnozės nustatymui ypač svarbi anamnezė, t. y. papasakoti, kaip įvyko priepuolis, kokios buvo aplinkybės, ką tuo metu jautė pacientas. Pagalbiniai metodai – elektoencefalograma (smegenų elektriniam aktyvumui išmatuoti), magnetinio rezonanso tyrimas, kraujo ir kiti tyrimai.
Patvirtinus diagnozę, skiriamas gydymas, kuris koreguojamas pagal patiriamų priepuolių dažnį ir stiprumą: „70 proc. sergančiųjų medikamentai padeda, tačiau vieno vaisto, tinkančio visiems, nėra. Kas trečiam pacientui tenka keisti gydymą, keisti vaistų kombinacijas”, – sako prof. R Mameniškienė. Į epilepsijos gydymo procesą įsijungia ir gydytojai chirurgai.
Pasak VUL Santaros klinikų Neurochirurgijos centro vadovo prof. Sauliaus Ročkos, chirurginio gydymo prireikia ne visiems pacientams: „Kai žinoma aiški epilepsijos priepuolių priežastis, tuomet galima padėti – pašalinti aktyvios vietos buvimą smegenyse. Net ir vaikui diagnozavus epilepsiją ir nustačius vietą, kurioje įvyksta elektrinė iškrova, galima pašalinti lokalizuotą židinį ir taip pagydyti epilepsiją.
Ne visiems toks gydymas tinka. Dažnai epilepsija gydoma kompleksiškai – medikamentais ir chirurginiais metodais, kurių yra ne vienas (klajoklio nervo stimuliacija, didžiosios jungties perskyrimas, atjungimas tam tikrų smegenų vietų).
Vaikų neurologijos skyriaus vedėja dr. Rūta Praninskienė sako, kad šiandien epilepsija susirgęs vaikas išsamiai ištiriamas ir pritaikoma individuali moderniausia gydymo schema: medikamentinio gydymo, ketogeninės dietos, operacinio ar minėtų kelių gydymo būdų kombinacija. Pagrindinis gydymo tikslas - kad priepuoliai nesikartotų ar būtų kiek įmanoma retesni ir nesutrikdytų vaikų raidos, šeimos gyvenimo kokybės: „Kiekvienam epilepsija sergančiam vaikui ir paaugliui reikia visapusiškos medicininės priežiūros, nes epilepsija – ne vien tik priepuoliai.“
Gydymo komandoje yra ne tik vaikų neurologas, bet ir psichologas, reabilitologas, kiti specialistai.
Vaikų ligoninės vaikų epilepsijos ir miego laboratorija yra ilgiausias tradicijas Lietuvoje turinti vaikų neurofiziologinių tyrimų laboratorija. Kompiuterinės encefalografijos ir miego tyrimai čia atliekami nuo 1999 metų. Laboratorijoje yra visa epilepsijos diagnostikai būtina aparatūra, leidžianti tirti priepuolius naujagimystės (integruota amplitudės elektroencefalograma), kūdikystės ir vaikystės bei paauglystės (kompiuterinė elektroencefalograma) laikotarpiais“.
Epilepsija sergantys pacientai pas gydytoją lankosi dažnai – pradžioje kas keletą savaičių, vėliau – rečiau, nes siekiamybė – reguliuoti priepuolius, juos retinti ir susilpninti ar jų visai išvengti. Ypač didelio gydytojų dėmesio reikia tiems, kas turi ir gretutinių ligų, planuoja nėštumą ar laukiasi vaikelio.
„Su pacientais aptariame gydymo taktiką, medikamentų poveikį, taip pat ir gyvenseną, nes nuo gyvenimo būdo priklauso, kaip seksis gydyti ligą, – sako prof. R.Mameniškienė. – Aptariame ir alternatyvųjį gydymą – kaip pagalbinį būdą, siekiant suretinti, sumažinti priepuolius. Aptariame mitybos ir sporto reikalus, nes priepuolius išprovokuoti gali patys įvairiausi dalykai – didelis kiekis kavos, stiprios arbatos, energiniai gėrimai, karštos pirtys, užsitęsęs stresas ir daugelis kitų.”
Ar epilepsija paveldima?
Neurologė prof. Rūta Mameniškienė sako, kad epilepsijos paveldimumą lemia genai, tačiau jauniems žmonėms, sergantiems epilepsija, planuojantiems kūdikį ir besibaiminantiems galimos vaikelio ligos, visada rekomenduojama pasikonsultuoti su genetikais: „Atrandama vis naujų genų, kurie lemia epilepsiją. Tačiau nėra garantuotos rizikos šią ligą perduoti palikuonims. Nebūtinai epilepsija sergančios mamos kūdikis ja taip pat sirgs. Jei serga abu tėvai, tuomet vaikui yra didesnė tikimybė ja sirgti. Tačiau jei tėvų epilepsija sąlygota ne genų, o išsivystė dėl patirtos traumos, naviko ar smegenyse vykusio uždegimo, tuomet paveldėjimo rizikos nėra.”
Aplinkinių pagalba
Epilepsija sergantys žmonės priepuolio metu krenta, ištinka traukuliai, įsitempia žandikaulis, pasirodo putos iš burnos. Priepuolio metu kai kuriems būna ir kitokių požymių – nevalingi ir nekontroliuojami veiksmai: priepuolio metu žmogus gali judinti vieną galūnę ar kūno pusę, sustingti ir tam tikrą laiką iš viso nejudėti, čepsėti, kai kurie gali daryti tai, ką darė iki priepuolio, tik jam praėjus nieko neatsiminti.
„Svarbiausia – nepalikti priepuolio metu žmogaus vieno. Jei žmogus nukrito, patraukti daiktus, į kuriuos gali susižaloti, tolyn ir būtinai stebėti, kiek laiko tęsiasi priepuolis. Jei jis užtrunka ilgiau nei 5 minutes, reikia kviesti greitąją pagalbą, – pataria prof. R.Mameniškienė. – Epilepsija sergantys žmonės, tinkamai vartodami vaistus ir klausydami gydytojų patarimų dėl mitybos, sporto ir gyvensenos, tikrai gali gyventi visavertį gyvenimą. Priepuoliai bus kontroliuojami, reti, todėl dėl keleto minučių priepuolio per mėnesį ar metus nereikia savęs uždaryti stikliniame burbule. Reikia džiaugtis gyvenimu.”
Apie tarptautinę epilepsijos dieną
Tarptautinė epilepsijos diena – tai daugiau nei 120 šalių minima diena, skirta visuomenės švietimui apie epilepsiją. Šią dieną prisimenamos ir medicininės, ir socialinės problemos, kylančios sergant epilepsija. O svarbiausia, kad tai diena, skirta kartu susikaupti ir pradėti jas spręsti. Tarptautinės epilepsijos dienos iniciatorius yra Tarptautinė epilepsijos lyga. Kasmet antrą vasario pirmadienį žmonės susitelkia švęsti ir paminėti Tarptautinės epilepsijos dienos, skirtos suvienyti sergantiesiems epilepsija, jų artimiesiems bei visiems bendruomenės nariams.
