Ne visada susimąsto apie padarinius
Kartu su 1992-ųjų Lietuvos vyrų krepšinio rinktine olimpinę bronzą iškovojęs Sergejus Jovaiša (62 metai) teigia, kad profesionalai sąmoningai negalvoja sportuojantys savo sveikatos „sąskaita“, be to, mokslinėmis rekomendacijomis pagrįstas treniruočių procesas gerokai mažina šią riziką.
Kita vertus, 1973 m. karjerą pradėjęs ir iki pat Nepriklausomybės žaidęs krepšinį S.Jovaiša prisimena, kad tų laikų sporto medicina buvo menkai pažengusi, todėl tikimybė pakenkti sveikatai taip pat buvo didesnė: „Anksčiau labai trūko informacijos apie sveikatai palankų sportavimą. Patys treneriai nelabai suvokė, kas yra tinkamas fizinis krūvis. Jei reikia ugdyti greičio savybes – bėgioji sprintus, jei trūksta jėgos – kilnoji svorius. Ir visa tai atliekama nekontroliuojant nugaros ar kojų padėties, nemūvint apsaugos priemonių.“
Krepšinio veteranas pasakoja, kad jo kartos sportininkai dėl nesisaugojimo bei primityvaus požiūrio į sveikatą dabar patiria sąnarių ar nugaros skausmus. Dažnam atliktos klubų, peties ar kelių sąnarių keitimo operacijos, išlikusios kūno deformacijos.
„Buvo padaryta klaidų: rungtynių metu skausmus psichologiškai užblokuodavai, traumuotas kūno dalis susiverždavai elastiniu bintu arba gaudavai nuskausminamųjų, – apie tuometinę sveikatos priežiūrą kalba S.Jovaiša. – Todėl karjeros metu patirtas pėdų čiurnų traumas skaičiuoju ne kartais, o dešimtimis.
Pamenu, kai dėl per didelių krūvių negalėdavau užmigti, tačiau mano tikslas buvo sportuoti, siekti rezultatų, nugalėti, įveikti priešininkus. Negana to, jaunas organizmas įgalina bent jau iki 30 metų jaustis neblogai. Juk žmogus tokia būtybė – apie pasekmes susimąsto tik po visko.“
Būtina peržengti ribas
„Šiuolaikinė sporto medicina gali kontroliuoti sportininko karjerą, kad ji praeitų be neigiamų pasekmių sveikatai, tačiau tai nėra paprastas procesas, – teigia LSMU Kauno klinikų gydytojas ortopedas-traumatologas prof. dr. Rimtautas Gudas. – Svarbu nuolatos kontroliuoti sportininko sveikatos būklę, įvertinti asmenines galimybes.“
Anot mediko, pats atletas turi jausti savo ribas, laikytis tinkamo poilsio, treniruočių režimo, kontaktuoti su pagalbiniu personalu. Ir nors profesionalus sportas neįsivaizduojamas be fizinių perkrovų, tinkamas organizmo mechanizmų valdymas leidžia sumažinti žalą sveikatai:
„Sportininkui privalu „neperdegti“: svarbu pamažu didinti bei mažinti sportinį krūvį, palaikyti pusiausvyrą. Kiekvienas sportuojantis turi pažinti savo kūną, galimybių ribas. Žinoma, tam reikia jas peržengti“, – komentuoja gydytojas.
Talentas sportui – visai kas kita
Ortopedas-traumatologas pažymi, jog ypač svarbu kontroliuoti tik pradėjusių sportuoti patiriamą fizinį krūvį. Svarbiausias periodas skeletinio brendimo metu – 6–18 metų amžius. Jei šiame tarpsnyje vaikas patiria per didelį fizinį krūvį ar bus pražiopsomos sveikatos problemos, tikėtina, jog vėliau gali pasireikšti nugaros, raumenų, raiščių, kremzlių, sąnarių ar kiti sutrikimai.
Taip pat nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje gydytoju dirbantis prof. dr. R.Gudas sako, jog rizika sveikatai ypač didelė, kai žmogus neturi reikiamų savybių užsiimti profesionaliu sportu arba pasirenka netinkamą sporto šaką: pavyzdžiui, tas, kuris turėtų šokinėti į aukštį – žaidžia krepšinį.
„Tokiais atvejais sportininkui labai svarbu žinoti savo silpnąsias vietas, jas kasdien stebėti, treniruoti, kad nesiformuotų lėtinės patologijos. Apleidus silpnąsias puses, tampa labai sunku save kontroliuoti. Ir nors visi ieško „talento“, esu įsitikinęs, jog jis atsiskleidžia sporto šaką parinkus pagal fizines žmogaus savybes: tuomet ir rezultatai būna geresni, ir sportininkas labiau motyvuotas“, – patikina medicinos mokslų daktaras.
Pasireiškia ir stresinės traumos
2013-aisiais baigęs penkiakovininko karjerą, olimpinis prizininkas Edvinas Krungolcas patikina, jog sportuodamas sunkių traumų nepatyrė. Pasaulio bei Europos čempionui yra pasireiškusios stresinės traumos, kai dėl įtampos bei intensyvių treniruočių atsirasdavo fizinių problemų.
Kartą sportininkas pastebėjo besitęsiančius dešinės rankos alkūnės skausmus. Medikai diagnozavo, jog alkūnės sąnaryje susiformavusi atauga, kuri, remdamasi į sąnarį, sukelia skausmus, todėl vyrui buvo atlikta alkūnės operacija. Dabar E.Krungolcas sako, jog po chirurginės procedūros nebepavyksta rankos išlenkti taip, kaip anksčiau, tačiau dėl to jis nejaučia diskomforto.
Pasak atleto, penkiakovėje sportininkai susiduria su nedidele traumų rizika, kadangi sportuojant nėra ypatingo kontakto, nepatiriami ypač intensyvūs krūviai.
„Labiausiai traumingumą suponuoja menkas fizinis pasirengimas. Kitas dalykas, sportininkai kartais persistengia nekreipdami dėmesio į organizmo poreikius. Reikia klausytis savo kūno, kuris dažnai signalizuoja, ko jam trūksta, o ko – per daug. Sportininkui taip pat reikalinga medicinos specialistų pagalba, tinkamas mitybos, poilsio režimas“, – sako E.Krungolcas.
Kontaktinis sportas – pavojingiausias
Buvusiam penkiakovininkui antrina ir LSMU Kauno klinikų sporto medicinos gydytojas dr. Gediminas Tankevičius, sakydamas, jog sporte, labiau reikalaujančiame judesių valdymo, meistriškumo įgūdžių (pvz., tenise, biatlone, penkiakovėje) – mažesnė tikimybė susidurti su sveikatos problemomis ateityje. O didžiausia traumų rizika – kontaktiniame sporte (krepšinyje, futbole, rankinyje, bokse), kuriame svarbiausios sportininko savybės yra greitis, galingumas, jėga, ištvermė ir t.t.
„Intensyvūs fiziniai krūviai apkrauna organizmo struktūras, kurios greičiau nusidėvi, yra lengviau pažeidžiamos. Be optimalios krūvio ir atsigavimo po krūvių kontrolės, svarbu ir treniravimosi technika: sportininkas, kurio teisingesnė judesių biomechanika, patirs mažiau traumų“, – sako medikas, papildydamas, jog įtakos traumų atsiradimui turi ir treniruočių sąlygos, inventoriaus kokybė, sportininko kasdienis režimas.
Sveikatos sistema neužtikrina kokybės
Natūralu – mokslo pažanga lemia progresą ir sporto medicinoje, tačiau šiandienėje sveikatos sistemoje pastebimos spragos. Prof. dr. R.Gudas teigia, kad Lietuvoje profesionaliems sportininkams – kurie sudaro 1 proc. visų – suteikiamos geriausios medicininės paslaugos. Tačiau didžiajai daliai kitų – paslaugų prieinamumas ir kokybė „šlubuoja“. Jis taip pat pabrėžia, jog nors sportininkams skiriamas savalaikis ir efektyvus gydymas, vis dar stinga išteklių užtikrinti visapusišką traumų prevenciją.
E.Krungolcas, kalbėdamas apie sportininkų sveikatos priežiūros lygį, teigia, jog kiekybinis trūkumas šiomis dienomis – ypač akivaizdus: „Lietuvoje turime nedidelę medicininio personalo komandą: sportininkams tenka dalytis vienu masažuotoju, kas tikrai neužtikrina geros procedūros. Mano manymu, fizioterapijos ir reabilitacijos paslaugos čia kokybiškos, bėda ta, kad jų visiems neužtenka.“
Populiarėjanti, bet vis dar užribyje
„Sporto medicina yra daugiadisciplinė profesija. Deja, šiandien Lietuvoje trūksta tikslingos specialistų koordinacijos, jų tarpusavio bendradarbiavimo: sportininkas konsultuojasi tai pas vieną, tai pas kitą specialistą, gauna daug skirtingų patarimų, nors tai turėtų būti komandinis darbas.
Kitas dalykas – skirtingos sporto šakos neturi specifinių standartų, užtikrinančių optimalų treniravimosi režimą – visi sportuoja pagal vieną programą“, – trūkumus išskiria prof. dr. R.Gudas. Jo nuomone, Lietuvoje sporto medicina vis dar išlieka užribyje, o patys medikai nepakankamai įvertinami.
E.Krungolcas sako, jog po chirurginės procedūros nebepavyksta rankos išlenkti taip, kaip anksčiau, tačiau dėl to jis nejaučia diskomforto.
Savo ruožtu dr. G.Tankevičius pastebi kitą problemą: nors auga susidomėjimas sporto medicina, kai kur išryškėja paviršutiniškumas, mados tendencijų vaikymasis; negana to, daugėja pseudomoksliniais įrodymais besiremiančių „ekspertų“.
„Sporto medicina yra efektyvi, tačiau stebuklų nėra – viskas pasiekiama sunkiu, kasdieniu darbu, laiku parinktomis profilaktinėmis ir terapinėmis priemonėmis. Ši medicinos sritis reikalauja daug resursų, be to, net ir pasitelkiant naujausias technologijas, sportinis rezultatas nėra garantuojamas, – sako sporto medicinos specialistas. – Jį lemia ir sportininko genetika, charakterio savybės, treniruočių sistema, kasdienis režimas, socialinė aplinka ir daug kitų faktorių.“
Aukščiausio lygio sportininkai pasižymi ne tik išskirtinėmis fizinėmis savybėmis, bet ir gebėjimu kontroliuoti savo kūną nuolatos didinant jo galimybes.
Šių dienų sportininkams suteikiamos sąlygos yra nepalyginamai geresnės nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Todėl ir patys atletai vis labiau geba tikslingai kontroliuoti savo kūną nuolatos didinant jo galimybes. Ir nors profesionalus sportas kelia riziką sveikatai, su šiuolaikine medicina šių problemų galima išvengti ir „peržengiant ribas“.
