– Parašėte pratarmę Kanados mokslininko N.Doidge’o knygai „Save keičiančios smegenys”. Kaip apibūdintumėte smegenų plastiškumo idėją?
– Smegenų plastiškumo arba neuroplastiškumo kaip reiškinio idėja tokia pat sena, kaip kad sena idėja apie žmogaus ar gyvūnų (ir jų smegenų) gebėjimą prisitaikyti, mokytis, keistis, kontroliuoti savo elgesį. Gamtamoksliškai protaujantis mokslininkas negali išvardytų reiškinių aiškinti kitaip, negu pertvarkos smegenyse terminais.
Rusų mokslininkui I.Pavlovui ir JAV biheivioristams tai buvo laikinųjų ryšių susidarymas tarp smegenų centrų ir tų ryšių sunykimas nepastiprinant reakcijų. Jie buvo kraštutiniai plastiškumo šalininkai, manydami, kad iš kūdikio galima „nulipdyti“ kokį tik nori žmogų. Anot jų, viskas priklauso nuo aplinkybių, kurios supa besivystančią būtybę. Biheivioristai netgi siūlė nacionalines žmogaus elgesio modifikavimo programas.
Tiesa, pats terminas „plastiškumas“ pirmą kartą psichologijoje pavartotas tik 1890 m. (W. Jameso „Psichologijos principuose“), o „neuroplastiškumas“ – 1970 m. (J. Konarskio darbe). Tačiau mokslininkai puikiai apsieidavo ir su kitais terminais: prisitaikymas, prisiderinimas, įgūdžių ar gebėjimų formavimasis, mokymasis, keitimasis, dinamiškumas, paslankumas, naujų ryšių susidarymas, kompensacija (pvz., aiškinant funkcijų atsistatymą po pažeidimų) ir pan.
Todėl teigti, kad nervų sistemos plastiškumo idėja yra pastarųjų kelių dešimtmečių atradimas ar išradimas, yra ne tik netikslu, bet ir ne visai sąžininga. Naujos ar retokai vartotos sąvokos ekspansija dar nereiškia, kad ja įvardijamas reiškinys yra koks nors įspūdingas atradimas ir panacėja visokiems nervų sistemos pakenkimams gydyti.
– Kaip neuroplastiškumas keičia patį supratimą apie žmogaus prigimtį?
– Kitais žodžiais galima pakartoti tai, kas sakyta: iš esmės to supratimo nepakeitė. Gal tik labiau akcentavo ir akcentuoja tai, kad viso to, kas atsitinka su žmogaus psichika ir elgesiu, priežasčių reikia ieškoti smegenyse. Neurologams, neurofiziologams, psichofiziologams ir neuropsichologams tie psichikos ir smegenų ryšiai žinomi seniai. Tai jų tyrimų objektas.
Psichiatrai, klasikiniai psichologai, pedagogai, reabilitologai ir kiti paramos žmogui specialistai tik pastaraisiais dešimtmečiais ėmė ieškoti jų tyrinėjamo žmonių elgesio, jo nuokrypių, mokymo(si) ir sutrikusių funkcijų atstatymo gilesnių priežasčių. Dauguma tų priežasčių pasirodė slypinčios žmogaus smegenyse. Štai čia ir prasideda mokslų, netgi socialinių mokslų, neurologizacijos procesas. Be neuroplastiškumo, pasigaunamos neurokonstruktyvizmo, smegenų savybėmis grįsto mokymosi (brain-based learning), socialinės ir teisės neuropsichologijos, socialinių smegenų, neuropsichiatrijos, neurogenetikos ir panašios idėjos.
Labai šaunu, kai „ore kyboję“ mokslai po kojomis pajunta gamtamoksliškesnį pagrindą. Visa tai daro gamtamoksliškesne ir žmogaus sampratą – atšaldo tiek kraštutinius žmogaus psichikos ir elgesio biologizatorius (paveldimumo propaguotojus), tiek – sociologizatorius (manančius, kad viskas priklauso nuo žmogų supančios aplinkos). Šiame taške neblogu tarpininku gali būti evoliucinė psichologija, pripažįstanti ir istoriškai susiformavusių psichologinių mechanizmų svarbą (rūšies prisitaikymą), ir didelį neuroplastiškumą (labai svarbų individualaus prisitaikymo mechanizmą).
– Ar pritariate transhumanistų judėjimui? Kada žmonės galės save transformuoti į daug daugiau sugebančias būtybes?
– Kad žmonija sugeba transformuotis į vis daugiau sugebančių būtybių bendriją, abejonių nėra. Tai vyksta jau daug milijonų metų – pradedant primatais ir australopitekais (pirmaisiais primatais, tikrai atsistojusiais ant dviejų kojų) ir baigiant šiuolaikiškiausiu žmogumi (Homo sapiens sapiens).
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
Įdomiausia tai, kad tolesnis raidos progresas (tikėkimės) vyksta be ženklaus atskirų individų smegenų ar viso kūno kaitos. Dar akmens amžiuje buvo tolokai užbėgta į priekį: sukurtos smegenys, tinkančios ne tik akmeninių kirvukų gamybai ar uogų rinkimui, bet ir kompiuterių ar sudėtingų energetinių sistemų kūrimui bei valdymui, atitrūkimui nuo žemės paviršiaus.
O tai ir įgalina neuroplastiškoji smegenų prigimties pusė: įsisavinti, perprasti ir patobulinti kolektyviai kuriamą kultūrą. Kai transhumanistai supranta tolesnę žmogaus raidą kolektyvinio proto plėtros aspektu – pritariu. Tačiau svaičiojimams apie ženkliai pakitusį žmogų, gebantį išsiugdyti fantastiškus gebėjimus, – nepritariu, nes individualūs gebėjimai turi savo ribas ir vargu ar jas žymiai praplėsime.
- Ši knyga anglų kalba buvo išleista 2007 m. pabaigoje. Kaip ji pakeitė neurologijos mokslą? Kas naujo per tuos penkerius metus įvyko smegenų tyrimų srityje?
- Žinios apie žmogaus smegenis pastaraisiais metais buvo kaupiamos itin sparčiai, o Normanas Doidge‘as paprasčiausiai labai gražiai sudėliojo vieną jų veiklos raiškos aspektą, įvardijamą neuroplastiškumu. Tuo tarpu neuromokslai, kaip dabar vadinamas neurologijos, neuropsichologijos, neuropsichiatrijos, dirbtinio intelekto ir neurokompiuterių mokslų junginys, gilina tas žinias ir tobulina ne tik smegenų, bet ir žmogaus sampratą, pasiremdami šiuolaikinėmis smegenų tyrimo technologijomis, kaupdami neurologinės ar psichiatrinės klinikos duomenis.
Penkeri metai – nedidelis laikotarpis. Vyksta kiekybinė žinių apie smegenis plėtra. Per pastaruosius penkerius metus išsirutuliojo psichikos modulių ir smegenų modulinės organizacijos idėja, kuri teigia, kad atskiros žmogaus veiklos sudaro modulius, o juos savo ruožtu valdo atitinkami smegenų moduliai (integruoti neuroninių tinklų vienetai). Mėginama tuos modulius susieti su kultūros vienetais arba memais (kultūros genais, pagal analogiją su biologiniais genais).
- N. Doidge’as šioje knygoje vaizdžiai aprašo, su kokiomis kliūtimis teko susidurti smegenų plastiškumo fenomeną atradusiems mokslininkams. Ar savo praktikoje nesate su jomis susidūręs?
- Manau, N. Doidge‘as šiek tiek sutirština spalvas. Šiuolaikinis mokslas yra ganėtinai demokratiškas, tad faktais grįstoms idėjoms kliūčių retai atsiranda. Aš suprantu mokslo politikų atsargumą, nes resursai visada bus riboti ir dotacijų gavimui būtini akivaizdūs įrodymai. N. Doidge‘as aprašo sėkmės atvejus, o juk yra tūkstančiai nesėkmės atvejų, kurie nuėjo į užmarštį kartu su smegenų veiklos problemų turėjusiais žmonėmis.
Neurologinių ligonių reabilitacijos sistema veikia ir Lietuvoje. Kaip ir daugelis sričių, ji nepakankamai finansuojama, trūksta neurologinės reabilitacijos specialistų, visiškai nerengiami neuropsichologijos specialistai. Tiesa, Vilniaus universitetas rengia plataus profilio smegenų tyrėjus – neurobiologus.
Didžiausia kliūtis Lietuvos smegenų tyrėjams – mažos šalies kompleksas. Smegenų ląstelių aktyvumo tyrimus VU Gamtos fakulteto Neurokibernetikos ir Filosofijos fakulteto Specialiosios psichologijos laboratorijose teko nutraukti būtent dėl lėšų stygiaus. Dabar madingi smegenų aktyvumo vaizdavimo (neurovaizdavimo) tyrimai praktiškai sunkiai prieinami netgi neurologams: keli fizikinio magnetinio rezonanso ar pozitroninės emisijos tomografai dažniausiai tarnauja tik klinikiniams praktiniams tikslams.
- Kuo gali pasigirti Lietuvos neurologai? Ar savo praktikoje jie taiko neuroplastiškumo teorijas?
- Lietuvos neurochirurgai, nervų ligų ar neurologinės reabilitacijos specialistai, psichiatrai ir psichoterapeutai nevykdytų savo profesinių veiklų, jeigu netikėtų žmogaus funkcionavimo pagerėjimu po operacijos, po tam tikros neurologinės reabilitacijos, psichoterapijos programos ar paskirto vaisto. Minėta, kad neurologinė reabilitacija dar per menkai išplėtota: daugelis asmenų po smegenų pažeidimų atbūna skirtas dienas reabilitacijos institucijoje, o paskui atsiduria arba namuose, arba globos įstaigose, kur apie neuroplastiškumą ten dirbantys specialistai nė nenutuokia.
Reta poliklinika – pirminė sveikatos priežiūros grandis – turi reabilitacijos paslaugas galinčius teikti specialistus. Gerai, jeigu joje būna bent logopedas, padedantis atkurti ir taisyti kalbą. O juk yra dar paralyžiai, parezės, agnozijos, apraksijos ir pan.
Visiškai neišplėtotos bendruomeninės reabilitacijos paslaugos, neišplėtotas šeimos narių ugdymas, įgalinantis pagelbėti neurologiniam ligoniui namuose. N. Doidge‘o pateikiami sėkmingos neurologinės reabilitacijos pavyzdžiai rodo, kad smegenų pertvarkai po jų pažeidimo reikia ypatingai daug laiko, kantrybės, pastangų, valios ir daug kitų paciento bei aplinkinių pagalbininkų savybių. Nauji nerviniai ryšiai formuojami ilgus metus.
Ne vienus metus mūsų smegenyse formavosi neuroniniai tinklai, kad sėkmingai vaikščiotume, kalbėtume, nusipraustume, kapotume malkas, teiktume pagalbą kitam, rūpintumėmės vaikais ir pan. Ir tai vyko laikotarpiu, kai smegenys buvo labai imlios. Į senatvę smegenų gebėjimas formuoti naujus ryšius sumenksta, bet neišnyksta. Dėl to mokslininkai ir priskiria žmogui neotenijos savybę, t. y. suaugus turėti vaikiškų savybių (mėgti žaisti, gebėti daug ko išmokti, smalsauti). Tai teikia vilčių, bet kartu nuteikia ir didelių pastangų sąnaudoms.
- Ar žmonės, įtikėję smegenų plastiškumu, nepradės pernelyg drąsiai eksperimentuoti? Mokslinės fantastikos filmai juk rodo, kuo tokie eksperimentai gali baigtis…
- Manau, kad įtikėjimas smegenų plastiškumu tikrai nepakenks. Gilesnis neuroplastiškumo mechanizmų žinojimas tik praplės pagalbos žmogui galimybes. Dabar svarbu pagelbėti žmonėms, patyrusiems smegenų operacijas ar pažeidimus, vaikams, kurių smegenų raida ydinga (pvz., mokymosi negales turintiems vaikams, autistams), psichikos ligoniams.
Prieš 30 metų apie klausos implantus buvo tik svajojama. Dabar tai tapo įprastu reikalu. Ateis laikas ir kitų svajonių įgyvendinimui: tiesioginio informacijos įvedimo į smegenis ar kompiuteriais programuojamų judesių protezams. O kokios nors drastiškos naujovės, kurios galėtų pakenkti didelėms žmonių grupėms, vargu ar turės šansų būti realizuotomis. Mokslas ir jo taikomoji praktika vis labiau kolektyvinio pobūdžio, kur sprendimus priima komanda, o ne atskiras pavienis asmuo, kaip kad atsitiko M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojui Šarikovui – šuniui, kuriam profesorius Preobraženskis persodino žmogaus smegenis.
