Daugiau informacijos apie žaidynes
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovas prof. dr. (HP) Alvydas Juocevičius sako, kad gerai persodintas donoro organas, pavyzdžiui, širdis, puikiai prigyja recipiento kūne, tad baimintis sportuoti dėl to tikrai nereikėtų.
Tačiau yra kita problema: po transplantacijos operacijos žmogus visą likusį gyvenimą privalo vartoti imunitetą slopinančius vaistus. O kai imunitetas nusilpęs, lengviau peršalti, „pasigauti“ infekciją ir pan.
„Todėl žmogus po transplantacijos operacijos turi sportuoti lengvesniu krūviu ir būtinai, pabrėžiu – būtinai – tiktai prižiūrimas specialistų. Šiuos žmones būtina ypatingai stebėti“, – teigia profesorius A.Juocevičius. Todėl ir tokioms specializuotoms sporto žaidynėms šiuos žmones privalo ruošti sporto medicinos gydytojai, o ne tik konsultuoti ir ištirti operaciją atlikę specialistai, pavyzdžiui, kardiochirurgai.
Po transplantacijos operacijos žmogus visą likusį gyvenimą privalo vartoti imunitetą slopinančius vaistus. O kai imunitetas nusilpęs, lengviau peršalti, „pasigauti“ infekciją ir pan.
Po transplantacijos operacijos į sportą negalima „nerti stačia galva“ – prieš tai būtina ilgalaikė reabilitacija, mažiausiai užtrunkanti pusmetį, dažniausiai – kelerius metus. Jos metu sportiniam krūviui turi būti ruošiama ne tik ligos ir operacijos nualinta širdies kraujagyslių sistema, bet ir kitos organizmo sistemos – sąnariai, stuburas ir pan. Tik vėliau gali būti pradedamos sistemingos, nuoseklios treniruotės.
Ne tik prieš varžybas, bet ir prieš pradedant ištvermės treniruotes, pasak profesoriaus A.Juocevičiaus, privalomi išsamūs medicininiai transplantuoto paciento tyrimai. Jie turi būti atliekami reguliariai. Turint šių tyrimų rezultatus, specialistas (sporto medicinos gydytojas) privalo sudaryti individualią treniruočių programą. Ji sudaroma atsižvelgiant į tai, kokiu individualiu krūviu organizmas gali dirbti, sportuoti. Ir ne tik sportuoti, bet ir tinkamai atsigauti laikotarpiu tarp treniruočių.
„Todėl rizikuoja tie žmonės, kurie tokioms varžyboms rengiasi arba sportuoja savarankiškai. Jei treniruotė neteisinga, nualinamas bet koks, ne tik transplantuotas, organizmas“, – įspėja gydytojas.
Pasak profesoriaus A.Juocevičiaus, jei visgi treniruojamasi tinkamai, sportas (profesorius žodį „sportas“ siūlo keisti žodžių junginiu „sisteminga treniruotė, kai laipsniškai didinamas krūvis“) po transplantacijos bet kurio amžiaus žmogui ne tik įmanomas, bet net rekomenduotinas: „Jei žmogus po transplantacijos operacijos bus fiziškai aktyvus, pagerės ne tiktai jo gyvenimo kokybė, sveikata, bet ir pailgės gyvenimo trukmė. Suprantama, tokie žmonės nesieks olimpinių rekordų. Ir nereikia jų siekti! Bet jie bus labiau motyvuoti, nes norės ir sau, ir kitiems įrodyti, kad gali gyventi visavertį gyvenimą, gali sportuoti. Tik nereikia persistengti!“
Anot profesoriaus, šie žmonės visą gyvenimą jaučia, nors gal ne visi garsiai tai pripažįsta, užslėptą baimę „kad tik kas nors neatsitiktų“. Todėl žmonių su persodintais organais žaidynės jiems – galimybė įveikti šią psichoemocinę krizę. Matydami pavyzdžius, kaip sportuoja jų likimo draugai, ir patys jaučiasi tvirčiau, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Kitas dalykas – sportuojant susitvarko nervų sistemos veikla, gerėja savijauta.
„Tik pas mus šie žmonės po transplantacijos „gauna“ nedarbingumo grupę ir tampa neįgaliaisiais. O kodėl gi jie – neįgalieji? Užsienyje žmonės po transplantacijų grįžta į darbą“, – kalba profesorius.
Įdomus faktas: didesnių sportinių pasiekimų gali tikėtis tas transplantuotas žmogus, kuriam buvo persodinta sportavusio donoro širdis („treniruota širdis“).
Tačiau ar tarpusavyje varžytis transplantuotiems žmonėms nėra pavojinga? Juk bet kokios varžybos – tai didelis stresas organizmui. Profesorius A.Juocevičius pabrėžia: šiuos žmones į varžybas būtinai turi lydėti asmeninis treneris ir gydytojas. Šie specialistai turėtų parinkti ne tiktai optimalų individualių treniruočių režimą, bet ir varžybų tempą, kad transplantuotam organizmui nebūtų per didelio krūvio – tiek fizinio, tiek emocinio.
„Esminis dalykas: į žmonių su persodintais organais varžybas vykstantys dalyviai turėtų vadovautis šūkiu: „Svarbu ne nugalėti, o dalyvauti!“ – pabrėžia profesorius A.Juocevičius.
Greitosios medicinos pagalbos gydytoja: „Šitoks atsakingas renginys mums bus pirmas“
Sportiniuose, kultūriniuose renginiuose, į kuriuos susirenka daug žmonių, visuomet budi
greitosios medicinos pagalbos medikai. Tačiau VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė pripažino: Vilniuje rengiamos tarptautinės transplantuotų žmonių žaidynės – ypatingas renginys, nes jo dalyviai bus žmonės po širdies ir plaučių persodinimo operacijų.
„Šitoks atsakingas renginys mums bus pirmas, – tvirtina nuo 1972 metų greitosios medicinos pagalbos gydytoja dirbanti V.Pumputienė. – Tokių žaidynių metu didesnė nelaimingų atsitikimų rizika“.
Vietose, kur varžysis žmonės su persodintais organais, kaip ir per visus masinius suėjimus, budės reanimobilis, o jei prireiks, į pagalbą bus kviečiama daugiau budinčių medikų.
