Didžiausias mirtingumas nuo gripo yra vaikų iki 2 metų amžiaus grupėje – 35%. Pasaulio ir Lietuvos sveikatos organizacijos pagrindine ir labai efektyvia gripo profilaktikos priemone laiko skiepus. Tačiau dėl požiūrio į skiepus, pasak specialistų, Lietuva Europos Sąjungoje labai išsiskiria. Mat Lietuvoje nuo gripo skiepijasi 5–6 proc. žmonių, tuo metu kitur – 50–80 proc.
LRT televisijos laidos „Savaitė“ – pokalbis apie gripą, jo komplikacijas ir keliamas grėsmes su Vilniaus universiteto Infekcinių, krūtinės ligų, dermatovenerologijos ir alergologijos klinikos vedėju, profesoriumi, habilituotu daktaru Arvydu Ambrozaičiu.
Jūs esate skiepų šalininkas, tačiau yra Lietuvoje gydytojų, tiesa, jie man regis daugiausia homeopatai, kurie tikina, kad skiepai nepadeda, dar daugiau – jie pavojingi. Tai ar galima susirgti pasiskiepijus ir kuo gali būti pavojingi skiepai?
Tikrai taip negali būti. Tai daugiau skamba kaip iš fantastikos srities. Jeigu jie būtų kenksmingi, jie būtų seniai uždrausti ir nenaudojami. Gripo skiepai yra ne tik kad reikalingi, bet jie yra būtini prieš kiekvieną gripo sezoną ir ypatingai prieš tokį kaip šiemet.
Bet žiūrėkit, profesoriau, žmogus sako taip, „pasiskiepijau ir vis tiek susirgau“.
Jeigu jis susirgo per pirmas dvi savaites po skiepų, tai gal dar nespėjo susidaryti imunitetas. Skiepų sukeltas atsparumas ligai, gripui, susidaro tik po dviejų savaičių, o gal jis susirgo ne gripu, o peršalimo liga. Iš kitos pusės, skiepai nėra idealūs. Jų efektyvumas išvengti ligos siekia tik 60–70 procentų, tuo metu vaikiškų vakcinų efektyvumas siekia 90 ir daugiau procentų. Tačiau kasmetinių ligų nuo gripo tikslas yra ne išvengti ligos, bet išvengti komplikacijų ir mirties.
Ar valstybėje yra kažkokia politika aiškinti, kas yra skiepai ir kokia yra jų nauda?
Manau, kad tos aiškios politikos nėra. Ypatingai nėra aiškios Sveikatos apsaugos ministerijos pozicijos dėl skiepų. Manau, kad trūksta tokios pozicijos, švietėjiškų akcijų, edukacinių programų visuomenės švietimo, kuriose pirmu smuiku grotų kaip tik ministerijos atstovai. Tai būtų kaip tik valstybinis požiūris, valstybės politika.
O kas tada yra ta Lietuvoje įgyvendinama Nacionalinė imunoprofilaktikos programa?
Programoje numatytos šios priemonės, šie tikslai nebuvo įgyvendinti dėl lėšų trūkumo.
Kitaip sakant, programa yra, bet pinigų jai nėra?
Pinigų nėra. Tai čia yra mūsų problema. Mes sudarom programą, kažką planuojame, tačiau paskui jos nevykdome, nes sakome, kad nėra lėšų. Tai kam planuoti, jeigu neturi lėšų? Planuoti galima tik tuomet, kai turi lėšų.
Vyriausybės programoje yra įrašyta – „Tobulinsime vakcinacijos sistemą Lietuvoje, išplėsdami vaikų ir suaugusiųjų skiepijimą valstybės lėšomis“. Bet jeigu žmogus netiki skiepų nauda, jeigu apie tai nėra jokios informacijos arba jos trūksta, tai ir už dyką jis negaiš laiko. Ar tobulinimas vakcinacijos neliks popieriuje?
Manau, kad tai turėtų vykti lygiagrečiai. Turėtų būti naujos vakcinos, įtraukiamos į Nacionalinę imunoprofilaktikos programą, aišku, su valstybės kompensacija. Ir kartu, aišku, turėtų būti švietėjiškos akcijos, šviečiant visuomenę. Čia turėtų ir žiniasklaida įsitraukti, be abejo, ministerija turėtų, jinai turėtų vadovauti šitai akcijai. Taip pat labai svarbu ir pačių gydytojų edukacinės akcijos, jų švietimas, jų tobulinimas ir skatinimas rekomenduoti žmonėms pasinaudoti galimybe pasiskiepyti nuo tam tikrų ligų.
Ir baikime tuo, nuo ko pradėjome, pone profesoriau, ar gripas gali būti gydomas antibiotikais?
Ne, jokiu būdu ne. Gripas yra virusinė infekcija, ir šiuo atveju antibiotikai tikrai niekuo nepadės. Tai kvepia savigyda.
