Minint Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Krūtinės ligų, imunologijos ir alergologijos klinikos profesorius, Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas gydytojas pulmonologas Edvardas Danila.
– Kas yra plaučių vėžys? Kaip ši liga veikia organizmo ląsteles?
– Tai – piktybinis plaučių navikas, kurio piktybinės, pakitusios ląstelės gyvena, pavadinkime, savarankišką gyvenimą. Jos pradeda daugintis, iš pradžių plisti vietiškai, o vėliau, patekusios į kraujotaką ir limfotaką, jos plinta po visą organizmą. Plaučių vėžys, kaip ir dauguma kitų organų navikų, yra beveik nekontroliuojamas organizmo ir elgiasi „savavališkai“.
– Kokie veiksniai daro įtaką plaučių vėžio vystymuisi?
– Veiksnių, iš tikrųjų, yra nemažai. Į organizmą patekus net ir nedideliam kiekiui tokių medžiagų kaip asbestas, silicis, kietosios dalelės ir kt., kyla uždegimas. Tačiau neabejotinai pats svarbiausias veiksnys yra tabako rūkymas. Žmogui rūkant, t. y. įtraukiant į plaučius tabako degimo produktus, susiformuoja aktyvūs deguonies junginiai, kurie pažeidžia trachėjos, bronchų ir plaučių ląsteles. Pastarosios vis labiau pažeidžiamos, keičiasi jų struktūra, genetinė informacija. Veikiamos ilgalaikio kenksmingo poveikio, vykstant mutacijoms, ląstelės tampa priešvėžinėmis, o galiausiai – vėžinėmis.
Vėžinėmis tapusios ląstelės įgauna visiškai kitokias savybes negu įprastos organizmo ląstelės. Pavyzdžiui, įprastai jos turėtų „gyventi“ ir nustatytu laiku „numirti“ – kaip kad ir viskas gamtoje – turėti savo pradžią ir pabaigą. Visgi, vėžio ląstelės yra kitokios, jos nereaguoja į organizmo siunčiamus jas slopinančius signalus ir turi praktiškai neribotas galimybes daugintis. Taigi, jos organizme elgiasi kaip agresorius. Tačiau nustojus rūkyti, organizmas dažniausiai geba daugelį ląstelių mutacijų ištaisyti, kai kuriuos vėžio raidos etapus net „pasukti“ atgal.
– Kiek vėžinių ligų atsiradimui yra reikšmingas genetinis paveldimumas?
– Plaučių navikai nėra paveldimi, bet polinkis į sergamumą gali pasireikšti didesnis. Visgi, jeigu nebus žalojančio veiksnio, genetinis polinkis (t. y. rizika susirgti vėžiu), daugumai atvejų, liks tik polinkiu.
Plaučių vėžys dažnai aptinkamas vėlesnėse formose dėl plaučių kaip organo specifikos. Kadangi plaučiai neturi nervinės sistemos, žmogus dėl pakitimų juose nejaučia diskomforto ar skausmo. Tad galima numanyti, kad nemaža dalis plaučių vėžio atvejų aptinkami atsitiktinai?
Gali būti įvairiai. Plaučiai yra labai didelis organas, kuris susideda iš kvėpavimo takų – trachėjos, bronchų ir plaučių audinių – parenchimos. Kad būtų paprasčiau suprasti, įsivaizduokime plaučius kaip didelį medį. Trachėja yra kaip medžio kamienas, bronchai – jo šakos, o plaučių audinys – lapai. Plaučių vėžys gali atsirasti bet kuriame iš šių segmentų. Jeigu jis atsiranda, pavyzdžiui, „stambesnėje medžio šakoje“, tuomet žmogus po tam tikro laiko ima jausti dirginimą, pradeda kosėti.
Visgi, dažniausiai plaučių vėžiu suserga rūkantys asmenys, kuriems kosulys yra ir taip būdingas. Rūkantieji prie kosulio pripranta ir nebekreipia į jį dėmesio. O tai reiškia, kad jie, priešingai nei nerūkantys žmonės, nepajunta pirmųjų, organizmo siunčiamų, signalų apie prasidėjusią ligą.
Jei vėžys vystosi plaučių audinyje, kuriame nėra receptorių, tuomet jis nesukelia jokių požymių. Nebent tais retais atvejais, kai vėžys pradeda vystytis prie pat plaučių apvalkalėlio (pleuros). Tokiu atveju žmogus gali jausti maudimą, rečiau – skausmą, krūtinės srityje. Galiausiai, plaučių vėžys gali pasireikšti ir metastazių į kitus organus požymiais, pavyzdžiui, kaulų skausmu, galvos smegenų veiklos sutrikimu ir kt.
– Kaip keitėsi plaučių vėžio diagnostika per pastaruosius dešimtmečius? Kokios priemonės, tyrimai vėžio diagnostikai naudojami šiandien?
– Per pastaruosius dešimtmečius medicina pasistūmėjo į priekį. Vienas seniausiai pradėtų naudoti diagnostikos metodų, tai – krūtinės ląstos rentgenografija. Ji labai gera priemonė, tačiau padeda aptikti plaučių vėžį periferinėse plaučių dalyse tik tuomet, kai jo dydis pasiekia apie 1 centimetrą ar daugiau. Tokio dydžio vėžys, tai reiškia milijardus vėžio ląstelių, milijardus! Ir daugeliu atvejų jos jau yra pasklidę po visą organizmą.
Jeigu gauta rentgenograma būtų labai preciziškai palyginama su ankstesnėmis, kartais galima aptikti apie pusės centimetro dydžio naviką. Tačiau realiai gyvenime, kai gydytojas radiologas ar pulmonologas peržiūri dešimtis tyrimų per dieną, jis dažniausiai neturi galimybės jų taip preciziškai palyginti. Būtent dėl šios priežasties krūtinės ląstos rentgenografija nėra geras metodas anksti aptikti plaučių vėžį. Dabar ši problema sprendžiama naudojant specialias dirbtinio intelekto programas, kurios analizuoja plaučių vaizdus ir kompiuterinė tomografija.
Po to, kai į kasdienę praktiką buvo įdiegta krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija, įvyko milžiniškas šuolis ankstyvo plaučių vėžio diagnostikoje. Jos pagalba galima pamatyti jau 2–3 milimetrų židinuką, jį toliau stebėti, vertinti riziką ir imtis veiksmų. Kai kuriose šalyse šis metodas tapo pagrindine priemone ankstyvai plaučių vėžio diagnostikai.
– O kaip mažinti tikimybę susirgti plaučių vėžiu? Kokių profilaktinių priemonių galima imtis?
– Geriausia profilaktika, tai – nerūkymas ir kitų rizikos veiksnių (svarbiausi iš jų – smulkios neorganinių medžiagų dalelės) vengimas. Tuo tarpu medikamentinės profilaktikos nėra. Jokie sintetiniai vitaminai kaip profilaktinės priemonės neveikia, o kai kurie iš jų net ir didina plaučių vėžio riziką. Prevencinį poveikį turi tik natūraliu būdu, su vaisiais ir daržovėmis gauti vitaminai. Tačiau pamatuoti jų veiksmingumą sudėtinga, tam reikėtų atlikti didžiulius tyrimus.
Taip pat prevencijoje didelę rolę turi ankstyvos diagnostikos programa – atliekamas krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas, kada žmogus dar neturi jokių nusiskundimų. Kaip jau kalbėjome ir anksčiau, daugeliu atvejų žmogus net ir sirgdamas ankstyvu plaučių vėžiu gali nieko pajausti.
Peržvelgus palyginamuosius įvairių organų vėžio sergamumo pokyčius Lietuvoje 1985 m. ir 2010 m., galima matyti, kad bendrai vėžinių ligų daugėja. Tačiau vyrų sergamumas trachėjos ir plaučių vėžiu priešingai – palengva mąžta, o moterų išlieka stabilus. Tokia statistika nuteikia viltingai.
