Protarpinis badavimas: mokslu pagrįstas metodas ar abrakadabra kaip ir kitos dietos?

„Svorio metimas miegant“, „HCG dieta“, „Brigitos dieta“, „Dieta pagal formules“ – tai tik keletas pavadinimų iš svaiginančios dietų pasiūlos. Nepaisant to, kad karantinas ir darbas iš namų ypač pakoregavo mūsų pastarųjų metų įpročius, už lango bundantis pavasaris negailestingai primena nenumaldomai artėjantį vasaros sezoną, kuomet visos karantininės nuodėmės bus lyg ant delno.
Valgymas pagal valandas
Valgymas pagal valandas / 123RF.com nuotr.

Pavasarėjantis oras skatina norą švarintis ne tik aplinkui, bet ir iš vidaus, žurnalai, internetai mirgėte mirga naujausių, veiksmingiausių, populiariausių, sveikiausių dietų reklamomis. Sau tinkamą išsirinkti sunku – juk kiekviena jų žada svaiginančią sėkmę – mažiausiai minus penkis kilogramus per savaitę. Mažiausiai!

Tačiau sąmoningam vartotojui mechaniško svorio metimo nebeužtenka, (juoba, kaip žinia, tai niekuomet nebūna ilgalaikė sėkmė), modernus vartotojas siekia ne tik gražaus kūno, nepriekaištingos išvaizdos, bet visų pirma – puikios sveikatos. Todėl nekeista, jog pastaraisiais metais vis populiaresniu tampa „senas, geras“ badavimas.

Tačiau čia, kaip ir visur, galioja auksinė taisyklė – aklas sekimas mada jums gali ne tik kad neatnešti norimų rezultatų, tačiau visų pirma – pakenkti jūsų sveikatai.

Karalius – protarpinis badavimas

Panašu, kad protarpinis badavimas pretenduoja tapti sveikatingumo karaliumi, nes jis ne tik kad „neniokoja“ organizmo, bet atvirkščiai – yra jums naudingas, nes tarsi „savaime“, be jokių jūsų pastangų naikina organizmo riebalus. O kaip yra iš tikrųjų?

Protarpinis badavimas tikrai nėra nei naujas, nei modernus išradimas. Pirmieji protarpinio badavimo aprašymai randami jau daugiau nei prieš šimtą metų. 1945-aisiais Čikagos universiteto mokslininkai atrado, jog tos žiurkės, kurios buvo maitinamos pagal protarpinio badavimo principus, ne tik kad ilgiau gyveno, bet ir buvo nustatyta mažesnė auglių rizika. Buvo manoma, jog idealus tokio badavimo intervalas yra 1:2; vieną dieną žiurkės badavo, dvi dienas jos ėdė.

1945-aisiais Čikagos universiteto mokslininkai atrado, jog tos žiurkės, kurios buvo maitinamos pagal protarpinio badavimo principus, ne tik kad ilgiau gyveno, bet ir buvo nustatyta mažesnė auglių rizika.

1959-aisiais badavimas buvo pristatomas kaip „tas metodas“, kuris išgelbės antsvorio turinčius žmones. Beveik du dešimtmečius šis metodas buvo ypač populiarus Amerikoje, juk jis ne tik kad mažino svorį, bet, visų pirma, degino organizmo riebalus.

Protarpinio badavimo saulėlydis buvo 1978-aisiais, Ameriką ištikus „Proteininių kokteilių“ skandalui, kuomet per trumpą laiką nuo nepakankamos mitybos ir organų nepakankamumo mirė beveik šešiasdešimt žmonių. Pasirodo jog šieji be gydytojų priežiūros keletą mėnesių maitinosi vien skystais proteininiais mišiniais-kokteiliais, juos derindami su protarpiniu badavimu.

Mosley – protarpinio badavimo tėvas

Beveik dvidešimt metų badavimo reputacija buvo tokia bloga, jog beveik nebeliko mokslininkų, tyrinėjančių šią sritį, iki tol, kol 1995-aisiais pasaulis neišgirdo apie britą Michaelą Mosley – žurnalistą, TV prodiuserį ir moderatorių.

Beveik dvidešimt metų badavimo reputacija buvo tokia bloga, jog beveik nebeliko mokslininkų, tyrinėjančių šią sritį.

Žurnalisto sukurtas dokumentinis filmas BBC kanalui „Eat, Fast and Live Longer“ („Valgyk, badauk ir gyvenk ilgiau“) ir buvo ypač madingos „5:2 dieta“ krypties gimimas – mat pats M.Mosley sirgo antrojo tipo diabetu ir tiesiog ieškojo „patogaus“ būdo, leidžiančio ilgam laikui numesti svorį.

Jo metodai turėjo ne tik kad leisti numesti svorį, tačiau ir ilgam laikui pagerinti sveikatą apskritai. Pasak žurnalisto, naudojant jo sukurtą metodą, per tris mėnesius jam pavyko numesti devynis kilogramus, o bendrą riebalų kiekį organizme sumažinti net septyniais procentais. Mosley išrastas metodas buvo labai paprastas – penkias dienas per savaitę yra valgomas normalus maistas, o dvi dienas (jos neturi sekti viena paskui kitą) – badaujama, kuomet moterys suvartoja vos 500, o vyrai – vos 600 kalorijų per dieną.

Šis metodas tapo toks populiarus, kad jo pagrindu mokslininkai ir gydytojai ėmėsi kurti įvairias kitas dietas. Amerikietis Davidas Zinczenko, dar kitaip vadinamas „aštuonių valandų metodo“ tėvu, išrado protarpinį badavimą 16:8 valandų ritmu.

Jo požiūriu, tam, kad organizmas pradėtų mesti svorį, užtenka palaikyti trijų dienų, aštuonių valandų per savaitę ritmą, tačiau šios trys dienos neturi būti viena paskui kitą. Čia lemiamą vaidmenį vaidina tai, jog po aštuonių valandų valgymo organizmas privalo mažiausiai šešiolika valandų badauti.

Ir vis dėlto – ar protarpinis badavimas turi mokslinį pagrindą?

Taip, sako mokslininkai, tyrinėję šį badavimo metodą su gyvūnais. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, jog reguliarus maisto atsisakymas visų pirma mažina chroniškų ligų, kaip antai antrojo tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, neurologinių ligų bei vėžio riziką.

Antai „2 dienų dieta“ (2-day-diet), kurią 2013-aisiais metais sukūrė mitybos specialistė ir mokslininkė dr. Michelle Harvie kartu su onkologu, profesoriumi Tony Howellu, buvo skirta pacientėms, sergančiomis krūties vėžiu. Šis paprastas metodas, kurio esmė dvi viena paskui kitą sekančios „badavimo“ dienos, kuomet pacientė per dieną suvartoja ne daugiau kaip 650 kilokalorijų turinčio maisto, turėjo joms padėti mesti svorį be ypatingų sunkumų.

Ir vis tik – iki šiol dar yra per mažai atlikta klinikinių tyrimų su žmonėmis.

Ir vis tik – iki šiol dar yra per mažai atlikta klinikinių tyrimų su žmonėmis ir, anot Vokietijos mitybos draugijos, veikiančios nuo 1953-iųjų metų, kol kas vienareikšmiškų mokslinių šio metodo vertinimų nėra (arba jų yra per mažai).

Antai dr. Tilmanas Kühnas, Vokietijos Vėžio tyrimo instituto direktorius Heidelberge, sako, jog atlikus mokslinį HELENA tyrimą, didelio skirtumo tarp dviejų grupių, kurių viena naudojo protarpinio badavimo metodą, o kita – normalią dietą, skirtą svoriui numesti, pastebėta nebuvo. Ir tai liečia ne tik svorio metimą, bet ir medžiagų apykaitą. Beje, panašūs tyrimai, atlikti Norvegijoje ir Australijoje, davė identiškus rezultatus.

Atliekant šį tyrimą, kuris truko dvylika savaičių, buvo pasirinktos dvi grupės ir trečia – kaip kontrolinė. Viena jų turėjo maitintis pagal protarpinio badavimo metodą, antroji – pagal įprastą dietą, skirtą svoriui mesti, trečioji, kontrolinė grupė, privalėjo maitintis subalansuotai, tačiau be ypatingų reikalavimų sumažinti gaunamų kilokalorijų skaičių su maistu.

Nepaisant to, kad palyginti su kitomis grupėmis, grupė, maitinusis pagal protarpinio badavimo metodą numetė 7,1 procento daugiau svorio nei grupė su įprastine dieta, tačiau praėjus metams, jokio skirtumo tarp šių dviejų grupių nebeliko.

Tai gal tuomet neverta laikytis šio metodo? Net ir turėdamas tokius tyrimų rezultatų, vokiečių mokslininkas T.Kühnas šį metodą vertina labai teigiamai. Mat, anot jo, žmogui dažnai yra sunku laikytis griežtų dietų, skirtų svoriui mesti reikalavimų, o atsisakyti maisto, kartu ir suvartojamų kilokalorijų, tik tam tikru laiku yra daug lengviau ir paprasčiau. Juoba, anot mokslininkų, protarpinį badavimą taip pat yra visiškai nesudėtinga integruoti į bet kokią dienotvarkę, juk čia vartotojas gali rinktis iš kelių, jam priimtiniausių variantų.

Tačiau nepaisant to, kokį variantą jūs bepasirinksite, svarbiausia yra suvartojamas kilokalorijų kiekis – juk nuo to, ar XXL traškučių pakuotę jūs suvalgysite per pusvalandį ar valgymą išdalinsite per kelias valandas, nuo to nei sveikesni, nei maistingesni jie netaps.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis