Išsigydę abstinenciją – keliauja namo
Priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų ligų gydymas skirstomas į du etapus: detoksikaciją (siekiant nutraukti abstinencijos sindromą) ir reabilitaciją (siekiant išvengti atkryčio, formuoti naujus įpročius, rūpintis socialine integracija).
Ir nors Lietuvoje veikia penki priklausomybės ligų centrai (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), o nemokama ambulatorinė ir stacionarinė pagalba teikiama ir pirminės sveikatos priežiūros centruose bei psichiatrijos ligoninėse, sergantiems asmenims dažnai nesudaromos tinkamos sąlygos pasveikti.
Viena priežasčių, kodėl priklausomybių gydymo sistema Lietuvoje efektyviai nefunkcionuoja, pasak psichiatro-psichoterapeuto Raimundo Aleknos, yra ta, jog valstybinėse gydymo įstaigose trūksta visaverčių reabilitacijos paslaugų.
„Priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų ligomis sergantiems žmonėms, patekus į psichiatrijos ar bendro profilio ligonines, yra suteikiama pirminė pagalba. Tačiau po hospitalizacijos (abstinencijos sindromo nutraukimo), tęstinio gydymo tokie pacientai nebegauna“, – sako medikas.
Anot R.Aleknos, tikėtis, jog žmogus, tik nustojęs vartoti tam tikras medžiagas, jau yra pajėgus kontroliuoti savo gyvenimą, jausmus ir mintis, – tiesiog naivu.
Tikėtis, jog žmogus, tik nustojęs vartoti tam tikras medžiagas, jau yra pajėgus kontroliuoti savo gyvenimą, jausmus ir mintis, – tiesiog naivu.
Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius, gydytojas psichiatras Emilis Subata pritaria, jog asmuo, stacionariniame skyriuje praleidęs kelias dienas ir po detoksikacijos išrašytas į namus, susiduria su didele atkryčio rizika.
„Tokie asmenys po hospitalizacijos grįžta į savo gyvenamąją vietą nepakeitę nei nuostatų, nei elgesio, neįgavę naujų įgūdžių, neužmezgę ryšio su paramos sistema“, – patikina E.Subata.
Psichiatras teigia, jog po abstinencijos gydymo pacientai turėtų būti nukreipiami į stacionarinę psichosocialinę pagalbą, tačiau kol kas tai – ateities perspektyva.
Pripažįstamas efektyvumas, bet neužtikrinamas finansavimas
Psichosocialinės reabilitacijos paslauga ir Minesotos programa LR Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vertinamos kaip vienos efektyviausių reabilitacinių gydymo būdų, taikomų ne tik daugelyje vakarų valstybių, bet ir Lietuvoje.
Jei būtų finansuojama iš PSDF, psichosocialinė reabilitacija galėtų būti prieinama 50-60 proc. pacientų, kurie praeina detoksikaciją.
Tačiau tiek Minesotos programa, tiek psichosocialinė reabilitacija Lietuvoje nėra reglamentuotos kaip specifinės priklausomybių gydymo paslaugos ir nėra finansuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Kadangi šios paslaugos yra remiamos valstybės biudžeto, nemokamai jas teikia tik valstybiniai priklausomybių centrai, o jų prieinamumas – itin ribotas.
E.Subata teigia, jog Minesotos programoje pacientams taikomi gana griežti reikalavimai: „Nepaisant to, kad gydymas trunka 28 dienas, nedarbingumo pažymėjimas išduodamas tik 15 dienų. Jei žmogus dalyvaus programoje ne atostogų laikotarpiu, jis tik pusę laiko gaus Sodros išmoką už nedarbingumą. Taip pat prieš patenkant į programą, pacientas turi nevartoti psichoaktyviųjų medžiagų apie savaitę laiko.“
Kalbėdamas apie psichosocialinę reabilitaciją, psichiatras pabrėžia, jog tai – daug prieinamesnis gydymo būdas.
„Sergantys asmenys gali būti priimami vos nutraukus abstinencijos sindromą ar skiriant raminamuosius vaistus. Ši reabilitacija trunka 15 dienų – tai yra minimalus laikas, kad pacientas pajustų, ką reiškia gyventi blaiviai, gautų pagrindines įžvalgas apie ligą ir pagalbos sistemą, lavintų socialinius įgūdžius. Jei būtų finansuojama iš PSDF, ši paslauga galėtų būti prieinama 50-60 proc. pacientų, kurie praeina detoksikaciją", – papildo E.Subata.
Šiuo metu priklausomybės ligomis sergantys asmenys, norėdami dalyvauti stacionarinėje Minesotos programoje, turi sumokėti 173 eurus. Stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos kaina – per 81 eurą.
2016 m. Vilniaus priklausomybės ligų centre iš 162 gydytų pacientų psichosocialinės reabilitacijos programą baigė 132 pacientai, Minesotos programoje – iš 295 pacientų gydymą baigė 227 asmenys.
E.Subata tikisi, jog ilgainiui valdžia priims sprendimą finansuoti šias gydymo paslaugas iš PSDF, taip draustiems asmenims suteikiant nemokamo reabilitacinio gydymo galimybę.
Valdžios sprendimai atspindi visuomenės požiūrį
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės direktorius R.Alekna taip pat pritaria, jog norint užtikrinti efektyvesnį priklausomybių ligų gydymą, svarbu gerinti paslaugų prieinamumą, nustatant jų finansavimą iš PSDF.
Taip reabilitacinės gydymo paslaugos galėtų būti teikiamos ir kitose stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Kita vertus, pasak mediko, valdžios suteikiamos gydymo sąlygos atspindi bendrą visuomenės požiūrį į priklausomybės gydymą.
„Priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų asmenys laikomi bevaliais ar pasileidėliais, vyrauja požiūris, kad juos reikia bausti ir izoliuoti. Tačiau priklausomybė yra liga, kuri, kaip ir visos kitos ligos, turi būti gydoma neišskiriant ir nepaliekant užribyje sergančių žmonių“, – teigia R.Alekna.
Anot psichiatro, visuomenėje vyrauja klaidingas suvokimas, kad lėšų skyrimas priklausomybių gydymui yra pinigų švaistymas, dėl kurio kenčia dori žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių ar onkologinėmis ligomis.
Visuomenėje vyrauja klaidingas suvokimas, kad lėšų skyrimas priklausomybių gydymui yra pinigų švaistymas.
„Nors šios ligos taip pat yra glaudžiai susijusios su gyvensena“, – pastebi medikas.
Savo ruožtu E.Subata antrina, jog nors teisiškai priklausomybių ligomis sergantys pacientai po stacionarinio gydymo valstybinėse psichikos sveikatos įstaigose ar priklausomybių centruose gali gauti nemokamas ambulatorines paslaugas (psichologų, psichiatrų, soc. darbuotojų konsultacijas, reikalingus medikamentus), tokie asmenys yra stigmatizuojami ir dažnai nepageidaujami, ypač – šalies rajonuose.
Neatsikrato „sovietinio bagažo“
„Nemaža dalis priklausomų žmonių yra nusivylę ne tik savimi, bet ir visuomene, jie būna labai priešiški pagalbai. Daugelis pacientų įsivaizduoja, kad gydymo įstaigos ir jų darbuotojai – kaip ir šeimos nariai – nori iš jų atimti tas medžiagas, su kuriomis jie jaučiasi geriau“, – atskleidžia R.Alekna, pažymėdamas, jog adekvačios pagalbos tikslas yra pasiekti, kad žmogus jaustųsi geriau nevartodamas psichoaktyviųjų medžiagų.
Adekvačios pagalbos tikslas yra pasiekti, kad žmogus jaustųsi geriau nevartodamas psichoaktyviųjų medžiagų.
Tačiau, pasak R.Aleknos, tai yra nemenkas iššūkis šiandieninei sveikatos sistemai: „Lietuvoje ypač trūksta psichikos sveikatos specialistų, kurie turėtų specifinių žinių, kaip motyvuoti pacientus gydytis nuo priklausomybės ligų. Labai svarbu, kad šie medikai būtų profesionaliai apmokomi ir gautų naujausią informaciją, kuri padėtų efektyviau dirbti su sergančiaisiais.“
Jis teigia, jog didelė dalis gydymo įstaigų ir medikų, dirbančių su priklausomybės ligomis sergančiais pacientais, vis dar taiko sovietinius gydymo metodus.
„Priklausomybės ligomis sergantys pacientai yra patys sunkiausi – reikalaujantys aukščiausios specialistų kvalifikacijos. Deja, bet Lietuvoje priklausomybių gydymo paslaugos niekada nebuvo kokybiškos“, – teigia R.Alekna.
Negana to, E.Subata išskiria, jog daugelyje šalies savivaldybių trūksta kokybiškų ambulatorinių paslaugų ir jų efektyvaus koordinavimo, kompleksinės pagalbos organizuotumo gydant priklausomybės ligas.
Lietuvoje priklausomybių gydymo paslaugos niekada nebuvo kokybiškos.
„Derėtų apsvarstyti ir dalinį vaistų kompensavimą tam tikrose apskrityse, psichosocialinės pagalbos ir specialistų rengimo stiprinimą regionuose, kad sergantis žmogus savo aplinkoje nesijaustų vienas, turėtų žinių bei įgūdžių, kaip naudotis esama paramos sistema“, – svarsto medikas.
Sankcijos ir prieinamumo ribojimas neveikia sergančiųjų
„Sveika ir savarankiška asmenybė – kaip ir liguista – formuojasi iki dvylikos metų amžiaus. Jei šeima, švietimo sistema neužtikrins sąlygų sveikos asmenybės ugdymui, jokie draudimai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo nesumažins“, – teigia R.Alekna, pabrėždamas, jog priklausomybių ligos dažniausiai išsivysto žmogui užsiimant „savigyda“ – vartojant tam tikras medžiagas su siekiu palengvinti savo psichologinę būklę.
Sveika ir savarankiška asmenybė – kaip ir liguista – formuojasi iki dvylikos metų amžiaus.
E.Subata taip pat pabrėžia, jog psichoaktyviųjų medžiagų prieinamumo ribojimas ir įvairios sankcijos neveikia sergančiųjų priklausomybės ligomis, todėl valdžia turėtų suteikti visavertę pagalbą, kad šie asmenys gautų reikalingą gydymą ir būtų tinkamai motyvuoti kovoti su liga.
„Siekiant stiprinti psichikos sveikatos sektorių, būtina įdiegti ir ankstyvosios intervencijos priemones, kurias galėtų atlikti šeimos gydytojas. Tokiu būdu, vos pastebėjus pirmuosius priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų ligų simptomus, pacientai gautų savalaikę paramą“, – paaiškina E.Subata.
Šviesesnė ateitis (?)
Nuo šių metų lapkričio 1 d. bus optimizuojama valstybinių priklausomybės ligų centrų veikla – pradės veikti Respublikinis priklausomybės ligų centras prie SAM. Įstaiga teiks gydymo paslaugas asmenims, nesaikingai vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas, taip pat sergantiems kitomis priklausomybės ligomis.
Reorganizacija turi užtikrinti kokybiškesnių, įvairesnių paslaugų teikimą asmenims, vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas.
Pasak SAM Ryšių su visuomene projektų vadovės Alinos Zilinaitės, Vyriausybė dar 2012 metais, matydama įvairias priklausomybių ligų centrų veiklos spragas, pritarė pertvarkos proceso būtinumui.
„Ši reorganizacija turi užtikrinti kokybiškesnių, įvairesnių paslaugų teikimą asmenims, vartojantiems psichoaktyviąsias medžiagas, sumažinti laukimo eiles, sudaryti galimybę gauti reikiamas paslaugas ne tik didžiųjų miestų, bet ir atokesnių rajonų gyventojams“, – sako specialistė.
Nors pertvarka, anot SAM, leis organizuoti kompleksinį gydymą, užtikrins standartizuotą paslaugų kokybę visose gydymo įstaigose, o pacientai galės greičiau gauti reikiamas gydymo paslaugas, ar keisis jų finansavimas – lieka neaišku.
