Tai patvirtina ir sveikos gyvensenos ir mitybos ekspertė Danutė Kunčienė. Jos teigimu, žiemą reikia valgyti maistą, kuriame sukaupta daug saulės energijos, gerti gėlių žiedų arbatą.
Žiemos periodu – sezoninė depresija
„Ne be reikalo advento laikas yra susikaupimo, ramybės metas, – sako sveikos gyvensenos ir mitybos ekspertė Danutė Kunčienė. – Gal liūdnesnis momentas, bet ir gamtoje medžiai, numetę lapus ir pakeitę spalvas, laukia kito laiko.“ Ji mano, kad mūsų pačių nusiteikimas lemia, ar būsime geros, ar prastos nuotaikos tamsiuoju metų periodu. Anot jos, žiniasklaidoje skleidžiamos žinios, kad tamsa neigiamai veikia mūsų savijautą, taip pat gali į blogąją pusę nukreipti mūsų nuotaiką.
Pasak Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidento profesoriaus Alvydo Navicko, žiemos tipo depresijai dažniausiai būdingi tokie požymiai, kaip liūdna nuotaika, tingumas, silpnumas, apsunkęs kūnas, mieguistumas, žmonės jaučiasi nedarbingi. „Dažnai pacientai sako, kad jaučia didesnį poreikį valgyti saldumynus, krakmolingą maistą, kai kuriems auga svoris. Taigi žmonės nėra ligoniai, bet prasčiau jaučiasi“, – kalba medikas. Be to, žmonėms būdingas sezoniškumas. Trejus ar daugiau metų iš eilės pasikartojanti būsena, kai blogiau jaučiamasi žiemos metu, vadinama sezonine depresija.
Tamsiausi mėnesiai Lietuvoje – lapkritis ir gruodis. Tikriausiai ne vienas yra bent kartą skundęsis dėl apniukusio dangaus, o gal rytais tamsoje sunkiau keltis. Tačiau kai kuriose pasaulio vietose tamsos gali būti dar daugiau nei pas mus.
Socialinę antropologiją Norvegijos šiaurėje, Trumsės mieste, studijuojanti Sandra pasakoja, kad, prasidėjus poliarinėms naktims, ten saulės nėra nuo lapkričio 27 d. iki sausio15 d. „Tai nereiškia, kad būna aklinai tamsu – danguje giedrą dieną lyg prieš saulėtekį ar saulėlydį matai daugybę spalvų. Bet dažniausiai pas mus apsiniaukę, taigi tų spalvų ne tiek jau daug“, – kalba ji.
Nuotaiką kelia sportas ir šviesos terapija
Sandra pasakoja, kad vietiniams norvegams poliarinės naktys – natūralus reiškinys. Tačiau jie laikosi tam tikrų principų ir patarimų duoda iš toliau atvykusiems žmonėms, kurie itin pasigenda saulės šviesos ir skundžiasi mieguistumu arba kaip tik nemiga. Taigi norvegai pataria būti fiziškai aktyviems – anot jų, tai vienas pagrindinių geros savijautos šaltinių. „Kas eina pabėgioti rytais, kas – vakarais. Sniegas pas mus yra jau nuo spalio pradžios, todėl galima slidinėti. Galima eiti į sporto salę, užsiimti joga. Nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro norvegai aktyviai žaidžia krepšinį, tinklinį, rankinį“, – kalba Sandra.
Dar vienas būdas, anot jos, – dienos šviesos lempos. Kai kurie norvegai jas turi namuose, o tarptautiniams studentams įkurta poliarinės nakties kavinė, kurioje rekomenduojama praleisti bent po 15 minučių kiekvieną dieną dvi savaites. „Ten gali skaityti, gerti kavą, arbatą, valgyti sausainius, vaisius, – pasakoja Sandra. – Vieniems tai tinka, bet mano organizmas atmeta – skauda galvą, akis, todėl bandau gyventi su tamsa.“
Tai – aušros imitacija. Kartu su žadintuvu įsijungia ir šviesos terapijos lempa, kuri iš lėto imituoja nušvitimą. Daugeliui žmonių daug lengviau pradėti dieną, – kalba psichiatras.
A. Navickas patvirtina, kad šviesos terapija, gydymas intensyviu šviesos srautu, maloni, nes laikas, praleistas žiūrint į lempą, dažnai išnaudojamas poilsiui – galima paskaityti knygą, pagalvoti apie kažką malonaus. „Šviesa leidžia ramiau nusiteikti. Tokios akimirkos tikrai susijusios su geromis emocijomis. Depresija palengvėja, ir žmonės jaučia, kad net po pirmo ar antro seanso jiems tampa daug geriau.“
Šviesos terapija atsirado 1980 m. JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje, ypač tose šalyse, kurioms būdingas tamsusis periodas. Procedūros kūrėjas Normanas Rosenthalis užaugo Pietų Afrikos Respublikoje ir, persikėlęs šiauriau, ypač pajuto saulės trūkumą. Terapija Lietuvoje atsirado 1995 m., kai pirmąją lempą Vilniaus universitetui padovanojo Švedijos Lundo universiteto profesorius. Iš Indijos atvykęs į Skandinaviją, jis pajuto neigiamą šviesos trūkumo poveikį ir ėmė aktyviai domėtis šviesos terapija.
A. Navickas rekomenduoja šviesos procedūrą tiems, kurie ypač prastai jaučiasi tamsiuoju sezonu. Kartais šviesos terapija vyksta visiškai baltame kambaryje, kur visos detalės, pavyzdžiui, muzikos grotuvas, yra baltos. Tačiau psichiatras perspėja savarankiškai, be gydytojų rekomendacijos nepirkti tokių lempų. Tamsiais žiemos vakarais ar dienomis jis siūlo kuo labiau apšviesti patalpas, nevengti šviesių detalių namuose.
Prastai pasijutus, gelbsti šviesios spalvos
Sandra pasakoja, kad yra ir nemažai tamsiojo periodo privalumų – tik šiais mėnesiais galima stebėti Šiaurės pašvaistes ar prie kranto atplaukiančius kuprotuosius banginius ir juodąsias orkas: „Man teko su draugais juos stebėti. Kai kurie su jais nardo, kai kurie išplaukia į fiordus laivais, nors galima stebėti ir nuo kranto. Ir iš čia matai, kaip plaukioja 15–16 metrų ilgio ir 35 tonas sveriantis kuprotasis banginis.“
„Šiuo laikotarpiu reikia pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą ir valgyti tokį maistą, kuriame sukaupta daug saulės energijos. Tai sėklos, žiedai, – pabrėžia D. Kunčienė. – O jei valgysime sunkų maistą, apniks liūdnos mintys, mes tik dardėsime žemyn į tamsumą ir eisime pas gydytoją.“ Ji primena, kad tabletės padeda tik laikinai, todėl geriau gerti kvapnias arbatas, pavyzdžiui, kiaulpienės žiedų, ir galvoti apie ateisiantį pavasarį. Tada bloga nuotaika greitai pradingsta.
Psichiatras A. Navickas dar pasakoja, kad yra šviesos terapijos lempų, kurios imituoja saulėtekį. Šį metodą naudoja žmonės, kuriems rytais ypač sunku atsikelti. „Tai – aušros imitacija. Kartu su žadintuvu įsijungia ir šviesos terapijos lempa, kuri iš lėto imituoja nušvitimą. Daugeliui žmonių daug lengviau pradėti dieną“, – kalba jis.
O D. Kunčienė sako, kad, norint praskaidrinti nuotaiką, galima piešti šviesiomis spalvomis, pavyzdžiui, saulę. Ji tikina, kad daugelis žmonių, ėmę tai daryti, atsisakę juodos patalynės, tamsių drabužių, pasijuto daug geriau.
Įdomios veiklos galima sugalvoti ir tamsiai vakarais
Su šviesa, saule ir metų laikų kaita susijusioms tradicijoms Skandinavijos šalyse skiriama nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, gruodžio 13 d. minima šv. Liucijos, šviesos globėjos diena. Švedijoje ir Norvegijoje šią dieną rengiama speciali šventė. Pridegama daug žvakių, kepami specialiai šiai dienai skirti Liucijos kepiniai. Taip pat žmonės renkasi švęsti rudenį – išlydi saulę, kad pavasarį vėl ją pasitiktų.
„Saulė palydima lapkričio 25–27 d. Universiteto aikštėje uždegama labai daug žvakių, į dangų siunčiami žibintai. O sausio 15 d. bus sugrįžtuvės – vėl su šviesa ir muzika, tik be fejerverkų, nes norvegai santūresni, ramesni“, – kalba Sandra.
D. Kunčienė sako, kad anksčiau nė nebuvo žodžio „depresija“. Žmonės buvo natūraliai prisitaikę prie metų laikų kaitos ir kiekvieno sezono ypatumų. Seniau tamsiais žiemos vakarais žmonės labiau burdavosi draugėn, kartu dirbdavo žiemos darbus. Sveikos gyvensenos ekspertė prisimena, kaip pati su broliu vaikystėje žiemos vakarus leisdavo ant šiltos krosnies, mama ir močiutė kepdavo duoną ir ragaišius, kad namai kvepėtų. „Būdavo džiovintų obuolių, kriaušių, uogų – visko. Tėvelis šiene paslėpdavo lazdyno riešutų. Ir plunksnas plėšydavome, ir pupas aižydavome – daug darbų buvo. Dabar irgi yra, ką veikti vakarais, todėl didžiulė nuodėmė sakyti, kad liūdna, kad nėra, kuo užsiimti. Reikia atrasti sau mielų darbelių“, – pabrėžia ji.
