– Kokie etapai svarbūs depresijos gydymui?
– Depresijos gydymui svarbu ne tik gydymas vaistais, bet ir psichoterapija, taip pat ir fizinis aktyvumas. Netgi įrodyta, kad fizinis aktyvumas turi įtakos nuotaikos pagerinimui.
Psichoterapiją reikėtų pradėti kuo anksčiau, mano supratimu, tai turi būti pirma kovos su depresija priemonė. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai liga yra labai sunki, pažengusi, kai žmogus guli lovoje, nesikelia, nevalgo, nekalba, galbūt yra net regos haliucinacijų. Šiuo atveju apie gydymą pokalbiu nebūtų racionalu kalbėti.
– Taigi jūs teigiate, kad pirmiausias pasirinkimas turėtų būti psichoterapija?
– Taip, aš skatinu neskubėti iškart gydytis vaistais.
Kas yra depresija? Šis terminas dabar išties aktualus. Jei mes žiūrėsime klinikiniu požiūriu – pablogėjusi nuotaika, žmogus lėčiau galvoja, kartais net sunkiau juda. Jo gyvenimas tampa lėtesnis.
Pavyzdžiui, jei ryte pabudau geros nuotaikos, o popiet neišlaikiau egzamino ir jaučiuosi blogai, tai tikrai ne depresija, tai – išgyvenimas, liūdesys.
Žmogus sako, kad jam šiandien blogai sekėsi, pavyzdžiui, neišlaikė egzamino, darbe išgirdo pastabą, todėl įsivaizduoja, kad serga depresija. Čia yra blogesnė nuotaika, tai ne depresija.
– Bet jei vertinsime tokius simptomus, ar galime teigti, jog toks žmogus turi polinkį į depresiją?
– Gali būti. Gal netgi būti dvipolis sutrikimas. Tai dažnai pasireiškia tuo, jog ilgą laiką žmogus serga depresija, o vėliau ji pasikeičia į labai didelį aktyvumą. Tai – depresija ir manija. Abu šie poliai vienas kitam prieštarauja. Atrodo, kad žmogus labai liūdnas, tačiau kartu ir labai aktyvus, ir iš šalies sunku nusakyti jo vidinę būseną.
– Ar šio sutrikimo negalime priskirti depresijai?
– Ne. Jei mes kalbame apie nuotaikų kaitą, tai reikėtų suvokti priežastis, kodėl taip vyksta.
Pavyzdžiui, jei ryte pabudau geros nuotaikos, o popiet neišlaikiau egzamino ir jaučiuosi blogai, tai tikrai ne depresija, tai išgyvenimas, liūdesys. Tokiam žmogui tikrai padėtų pokalbis (psichoterapija).
– Kuo psichologinis seansas skiriasi nuo psichoterapijos?
– Psichologinis konsultavimas dažniau gali būti taikomas tokiais kaip priėmimo į darbą klausimais: ar darbuotojas yra tinkamas, ar jis geba susikaupti, ar jis turi reikiamų įgūdžių?
Tuo ir skiriasi nuo psichoterapijos, nes šiuo atveju užtenka, jog psichologas vieną kartą pamatė žmogų, bendraisiais klausimais patarė jam, kaip elgtis, ir jis paleidžiamas.
Jei mes kalbame apie nuotaikų kaitą, tai reikėtų suvokti priežastis, kodėl taip vyksta.
Psichoterapija yra tęstinio gydymo forma, pavyzdžiui, reikėtų gilintis, kodėl žmogus kiekvieną kartą, kai gauna blogesnį pažymį, reaguoja labai jautriai, ir jo visas gyvenimas griūna. Noriu pabrėžti – šiuo atveju tikrai nereikia gydyti vaistais.
– Kaip tėvai turėtų atpažinti, ar jų vaikui išsivystė depresija?
– Tarkim, jaunuolis neišlaiko egzamino ir labai pergyvena dėl to. Tačiau, jei tokie atvejai dažnai kartojasi, – jis nenori keltis iš lovos, susitikti su draugais, nesidomi dalykais, kurie teikdavo malonumą, jam pablogėjo apetitas (neteko svorio, vis rečiau valgo), suprastėjo miego kokybė (naktimis negali užmigti), dažnai prisimena tą atvejį, kai nepasisekė, nuvertina save, – čia jau derėtų tėvams suklusti.
– Jei po tokio atvejo jaunam žmogui pradeda nesisekti, nes jis nuolat galvoja apie tą ištikusią nesėkmę, ar tai gali nuvesti iki depresijos?
– Yra labai svarbus kriterijus – socialinė adaptacija. Jei žmogus nesugeba toliau mokytis, užmegzti artimų ryšių, sakykime, funkcionuoti, kaip jam buvo būdinga, jis iškrenta iš gyvenimo ritmo, tai yra depresija.
– Depresiją gali sukelti ir potrauminis sindromas, taip?
– Taip. Turime omenyje būtent tuos ypač sunkiai pakeliamus įvykius. Pavyzdžiui, karo metais į namą, kuriame gyveno tas žmogus, yra numetama bomba, žūsta jo artimieji, ir jis nuolat tai sapnuoja.
Arba jis grįžęs po karo prisimena, kaip pats vos nežuvo ar šalia buvusieji buvo nušauti. Jis negali gyventi visavertiško gyvenimo, nes šios mintys neduoda jam ramybės.
Tačiau neišlaikytas egzaminas nesukelia potrauminio sindromo, tačiau šis įvykis gali traumuoti žmogų.
– Tai norite pasakyti, kad žmonės tapatina depresiją su kitomis būsenomis?
– Taip, yra lengva depresija, vidutinio sunkumo ir sunki. Tai liga.
Depresija sergantis žmogus neretai siunčia signalus: jis nekalba, nesišypso, nuolat jaučiasi liūdnas. Tam įtakos turi tiek aplinka, kurioje jis auga, tiek visuomenės požiūris.
Žmonės dažnai tarpusavyje kalbasi ir sako, kad jiems depresija. Vakar ir užvakar buvo viskas gerai, o šiandien jie jaučia, kad serga. Tai tikrai nėra liga. Tai liūdesys.
– Ar depresija gali nuvesti prie minčių apie savižudybę?
– Mano praktikoje buvo pasitaikę ir labai skaudžių atvejų, kai taikomas gydymas, sergant sunkia depresijos forma, tačiau žmogus vis vien nusižudo.
Matot, suicidinių minčių gali sukelti ne tik depresija, dažnai lemia ir žmogaus charakteris, asmenybės bruožai. Jei žmogus neturi artimų draugų, yra impulsyvus, neturi palaikymo, vartoja psichoaktyvias medžiagas, pavyzdžiui, alkoholį, išties savižudybės tikimybė padidėja.
Depresija sergantis žmogus neretai siunčia signalus: jis nekalba, nesišypso, nuolat jaučiasi liūdnas. Tam įtakos turi tiek aplinka, kurioje jis auga, tiek visuomenės požiūris.
– Užsiminėte apie aplinką. Kokios įtakos ji turi žmogaus polinkiui į depresiją?
– Žmogų veikia ir auklėjimas, ir kontaktas su visuomene, ir patirti išgyvenimai vaikystėje. Pavyzdžiui, jei vaikystėje tėvai vertino vaiko pasiekimus moksle ir jei tokiam vaikui, jau suaugusiam, nepasiseka, sakykim, jis neįstoja į universitetą, jam atrodo, kad jis neteks tėvų meilės bei palankumo.
Kitas studentas to gali ir nesureikšminti: jei nepasisekė dabar, tai pasiseks kitą kartą, todėl labai didelę įtaką daro ne tik aplinka, bet ir auklėjimas.
